Žmogaus biometriniai bruožai, tokie kaip veidas, pirštų antspaudas, delno atvaizdas ir kiti, yra plačiai naudojami asmens tapatybės atpažinimui. Patikimiausia biometrinės identifikacijos forma yra laikoma akies rainelė, nes jos raštas yra unikalus kiekvienam individui.
Nors akies rainelės rašto atpažinimas yra plačiai analizuojamas teoriniame lygmenyje, bet idėjų įgyvendinimas dažnai stringa praktikoje, iš esmės dėl didelės vartotojo įsitraukimo būtinybės. Kitaip tariant, siekiant kokybiškai atpažinti akies rainelės raštą, žmogaus veidas prieš kamerą turi išbūti apie 3 sekundes, nutolęs 5–10 centimetrų atstumu. Dėl šios priežasties didelio žmonių srauto praeinamumo užtikrinimas reikalauja daugybės brangiai kainuojančių praėjimo kontrolės punktų.
VGTU fundamentinių mokslų fakulteto informacinių technologijų saugos mokslo laboratorijos mokslininkai išanalizavo biometrijos principu paremtas technologijas bei teorinius modelius, nustatė jų fizinio pritaikomumo galimybes ir išrado prietaisą, nuskaitantį akies rainelę iš maždaug 5 metrų atstumo, todėl einant pro duris žmogui nereikia net stabtelėti. Negana to, įrenginys sukurtas naudojant plataus vartojimo ir viešai prieinamą įrangą, kuri smarkiai sumažina kaštus ir leidžia greitai jį surinkti.
„Mūsų atradimas geba atpažinti judančio žmogaus tapatybę. Dėl šio unikalaus bruožo jo panaudojimas gali būti labai platus – pradedant pasienio kontrolės punktu ir baigiant komercinėmis patalpomis ar verslo centrais. Dar daugiau – tokį įrenginį galima pritaikyti didelių auditorijų tyrimuose, kurie analizuoja žmonių reakcijas, arba bet kokioje kitoje situacijoje, kai iš didelio žmonių būrio reikia atpažinti vieno ar daugiau asmenų tapatybes, pavyzdžiui, teroro prevencijai“ – teigia projekto koordinatorius Tomas Grigalis.
Dėl judančio žmogaus tapatybės identifikavimo prietaiso praktinio pritaikymo neabejoja ir projekte dalyvavęs kompanijos „Nsoft“ direktorius Lukas Radvilavičius. „Lietuvoje toks asmens tapatybės atpažinimo metodas praktiškai nebuvo naudojamas dėl dviejų priežasčių – didelių įrangos kaštų ir asmens duomenų reguliavimo. Tuo tarpu Europos Sąjungoje situacija kitokia: pritaikymo pavyzdžių galima rasti pakankamai daug – nuo sporto klubų iki oro uostų“, – tvirtina L. Radvilavičius.
Pustrečių metų VGTU koordinavo „Eureka“ projektą „Biometrija, identifikavimas ir technologinis saugumas elektroninių paslaugų versle“, kurį finansavo Europos Sąjunga. Projekte dalyvavo partneriai iš Čekijos ir Pietų Korėjos, taip pat verslo sektoriaus atstovas iš Lietuvos UAB „Nsoft“.
„Eureka“ – tai Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo programa, remianti į rinką orientuotus mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų projektus, kuriuos inicijuoja verslas, pramonė ir mokslas.
