– Koks yra jūsų darbas?
– Esu nusikaltimų iš neapykantos ir smurto artimoje aplinkoje departamento pareigūnė. Dirbu su trimis bendruomenėmis – prostitutėmis, homoseksualais ir transseksualais. Prisidedu tiriant bylas, tačiau jos turi sietis su šiomis bendruomenėmis. Bylos – įvairios, nuo žodinio įžeidimo iki žmogžudysčių. Taip pat užsiimu prevencija – vedu mokymus pareigūnams. Taip pat esu apklausų specialistė, galinti apklausti dviejų-trejų metų vaikus bei psichikos sutrikimų turinčius žmones.
– Pareigūno darbas sunkus ir fiziškai, ir emociškai. Kas jums pačiai sudėtingiausia šiame darbe?
– Gal nuskambės keistai, bet man sudėtingiausias darbas su mirusiais žmonėmis. Pirmą kartą, dar būdama naujokė ir pamačiusi negyvėlį sutrikau. Paskambinau savo partnerei, dabar jau žmonai, ir paprašiau nupirkti likerio ir cigarečių, nors nei rūkiau, nei vartojau alkoholį.
Šauti į žmogų yra beprotiškai sunku, tam turbūt neįmanoma pasiruošti ir emocinę būseną tokia patirtis gali sutrikdyti ilgam.
Kartais bylos, su kuriomis dirbu, būna sudėtingos psichologiškai. Matau daug aukų, ištiktų nervinės krizės, verkiančių ir panikuojančių. Aš galiu suprasti, ką jos jaučia, bet tuo pat metu turiu išlikti logiška, negaliu pasiduoti emocijoms, nes nebegalėsiu padėti.
Patruliavau gatvėse, vykdavau pagal iškvietimus ir susidurdavau su žmonėmis, kurie tą akimirką nebežino, ką daryti. Išmokau planuoti kartu su žmogumi, patarti jam, bet ir leisti pačiam priimti sprendimus. Gali atrodyti kvaila, bet, kad žmogus nurimtų, kartais patariu paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, išsivalyti savo virtuvę. Susikoncentravus į paprasčausią veiklą nurimstama, ir prasideda tolimesnių veiksmų ir plano sudarymas.
– Kardinaliai pakeitėte profesiją, kaip tai nutiko?
– Pagal pirmąjį išsilavinimą esu chemikė, magistrantūros studijoms pasirinkau kriminalistiką. Dirbti policininke niekad nenorėjau, svajojau dirbti armijoje, mat didžioji dalis mano šeimos narių susiję su šia sritimi arba joje dirba. Dėl tautybės Anglijoje galėjau dirbti tik teritorinėje armijoje, kas man buvo visai neįdomu. Pradėjau dirbti policijoje po to, kai mane užpuolė. Man pasisekė, nieko rimto nenutiko, mat aš ilgai užsiiminėjau kovos menais, tad apsigyniau. Ne pats užpuolimas mane paskatino, o žmonių sakymas, kad belieka tikėtis, jog šis užpuolimas bus vienintelis, mat šiame mieste – nesaugu. Negalėjau su tuo susitaikyti ir nusprendžiau dirbti departamente, kuriame tiriamos seksualinės bylos.
– Ar sunku patekti į Londono pareigūnų gretas?
– Nuo mano prašymo užpildymo iki darbo pradžios praėjo metai ir trys mėnesiai. Labai daug stojančiųjų, be to, užtrunka duomenų patikrinimas, vėliau, įvairūs egzaminai ir testai, parodantys, ar gali likti ramus pavojingose situacijose, moki bendrauti, turi tinkamus fizinius ir medicininius duomenis. Tada – studijos policijos akademijoje.
Aišku, pasitaiko, jog ir aukos meluoja, tačiau aš verčiau tai išsiaiškinu tyrimo metu, negu iškart nusistatau prieš žmogų.
– Kaip manote, kodėl visuomenė apie policiją dažnai blogos nuomonės?
– Ne tik apie policiją, bet ir medicinos sistemą bei kitas organizacijas. Aš manau paprastai, žmonės, dažnai net patys nesusidūrę su policijos paslaugomis, prisiklauso kitų istorijų. Pavyzdžiui, pareigūnų darbu patenkintas žmogus apie tai pasakys keletui žmonių, gal porai šeimos narių, gal kokiam draugui. Blogą patirtį turintis žmogus pasakys šimtams, ypač šiuolaikiniuose socialiniuose tinkluose.
Tikrai ne visada galime į kalėjimą uždaryti nusikaltėlius, ir tai reikia pranešti aukoms. Jei pareigūnai netinkamai kalbasi su žmonėmis, bendrauja atsainiai, sudaro neigiamą požiūrį ir sukelia nepasitenkinimą visa policija. Imigrantų požiūris į policiją gerėja, nes jie lygina savo šalių pareigūnus ir mus.
– Kaip jausdavotės, atvykusi į įvykio vietą, tarkim, buitinio smurto atveju?
– Manau, taip pat, kaip ir bet kuris žmogus jaustųsi. Pareigūnai turi jausmus, kuriuos dažnai išgyvena įvykio vietose. Būdavo, kad pajusdavau pyktį, neapykantą, gailestį. Privalau kas kartą suimti save į rankas, prisiminti, kad nubausti kaltuosius galėsiu tik mąstydama ir elgdamasi logiškai. Nusiraminti tenka labai greitai ir kiekvienas pareigūnas tai daro savaip. Aš, pavyzdžiui, daug rūkau.
– Mokate aštuonias kalbas, ar dažnai darbe tenka kalbėti lietuviškai?
– Taip, kalbu lietuviškai, rusiškai, angliškai, ukrainietiškai, ispaniškai, kiniškai, baltarusiškai, ne laužyta rusų, o ta tikrąja baltarusių kalba, lenkiškai išmokau Londone, o šiuo metu mokausi vokiečių. Lietuvių kalbą dažniau vartojau dirbdama rytų Londone, ten daug mūsiškių. Šiuo metu nelabai dažnai tenka pakalbėti.
Čia pareigūnai į savo darbą žiūri kiek kitaip ir save gerbia kur kas labiau.
– Kaip dažnai lietuviai kreipiasi dėl nusikaltimų iš neapykantos ar artimoje aplinkoje?
– Per dvejus metus kreipėsi viena mergina dėl neapykantos ir viena dėl smurto artimoje aplinkoje. Dėl bendruomenės kultūros aukos nesikreipia pagalbos. Lietuvių kultūrai įprasta manyti, kad negandos praeis, arba jeigu muša, tai myli. Manau, kad moterys iš Lietuvos – kur kas stipresnės nei iš kitų šalių, tačiau išmokti kreiptis pagalbos reikia daug metų. Nukentėjusi lietuvė geriau pasipasakos draugei, mamai ar giminei, kartu paverks, nei kreipsis į pareigūnus. Lietuviai labai uždari ir apie save kalba retai.
– Regis, Londone, tolerancija seksualinėms mažumoms turėtų būti didžiulė, tačiau jūs turite nemažai darbo. Kuo skiriasi šių mažumų vertinimas Lietuvoje ir čia?
– Na, Londonui prireikė trisdešimties metų, kad situacija imtų gerėti. Rytų Europoje ji kur kas blogesnė. Aišku, Lietuvoje nėra taip blogai kaip Rusijoje ar Ukrainoje. Lietuvoje požiūris gerėja, ir aš manau, kad viena to priežasčių – Rusijoje tvyranti homofobija. Šiuo metu noras prieštarauti Rusijai ypač aktualus, tad lietuviai ima labiau toleruoti seksualines mažumas ir dėl to, kad Rusijoje jos netoleruojamos. Bando būti geresni.
