Gerti muilą – „visai nieko“, tik pagirios – baisios
Remigijus – verslininkas, vadovaujantis nedidelei statybų firmai Liverpulyje. Jis turi šešiolika metų už jį jaunesnę draugę iš Afrikos ir laimingai gyvena. Tai būtų visiems įprasta istorija apie užsienyje karjerą padariusį vyrą, jei ne trilerio verta Remigijaus praeitis.
Dar palyginti neseniai jo namai buvo parke, gatvėse ir vargšų nakvynės namuose. Skystas muilas su limonadu jam buvo kaip vanduo, kuriuo dalindavosi su kitais gatvėmis slankiojančiais nelaimėliais. Buvo ir narkotikų, ir nusikaltimų. O vietos kalėjimas, kuriame teko praleisti ne vieną naktį, lietuvio atmintyje įstrigo ne kaip siaubas, o kaip vienas šviesesnių prisiminimų.
„Ne visi apie tai kalbėtų“, – sako Remigijus. Per tą laiką, kurį praleido emigracijoje, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė du kartus: kai iš verslininko tapo benamiu ir kai vėl tapo verslininku. Sunku patikėti? Tuo, ką pasiekė, vyras sako negalįs atsidžiaugti. Ir apie savo praeitį pasakoja tam, kad ir kiti suprastų: nėra to dugno, iš kurio neįmanoma išsikapstyti.
„Gerdavau, kitų teigimu, kaip arklys, nes man daug reikia. Dėl to tapau benamiu, pas draugus prisiglausdavau, dar kur nors.“
Žmonės, kuriems praeinant gatve, susiraukiate nuo nemalonaus kvapo. Tie, kuriems įėjus į parduotuvę, reiškiate nepasitenkinimą. Tie, kurių prisibijote, sutikę tamsioje gatvėje. Remigijus buvo vienas iš jų.
„Prie butelio tų draugų visą laiką surasi. Jeigu neturi butelio, tai kitas turės, ir taip – užburtas ratas. [Ieškai], kur gauti [butelį], kas turi. Kiti netgi eidavo į ligonines, visur kitur skystą muilą vogdavo, nes jame yra alkoholio. Atsiskiesdavo, o jeigu limonadui neturėdavo pinigų – tų kelių centų, kad limonado nusipirktų – tai su vandeniu atsiskiesdavo ir gerdavo. Skonis – muilinas, bet visai nieko, jeigu su Coca-Cola. Tik pagirios baisios“, – pasakoja lietuvis.
Nuo akimirkos, kai viską prarado, Remigijaus dienos atrodė vienodai – daug alkoholio ir jokios vilties, kad kas nors pasikeis. „Valkatauti Anglijoje lengviau nei Lietuvoje“, – šypsosi Remigijus. Juk čia nepasitaiko tokių didelių šalčių, o vietų, kur galima prisiglausti, netrūksta.
Gauti pavalgyti Liverpulyje – ne problema. Bet kai sriubos lėkštė yra viskas, ką turi, dar labiau norisi išgerti: „Drabužius gali išsinešti namo, bet maistą turi valgyti vietoje. Eini į kleboniją kokią nors, ten jau kalnai buterbrodų prištabeliuoti, duoda po buterbrodą, kartais sakai, ar turi ko atsigerti, ir viskas. Bet tau tik tiek ir tereikia. Alkį numarinai ir eini toliau ieškoti, kur dar gauti išgerti. Narkomanai ieško narkotikų.“
Daug dirbo – virėju, statybininku
Į Angliją Remigijus atvažiavo ne gerti ir valkatauti. Kaip ir tūkstančiai lietuvių, jis atvyko užsidirbti pinigų. Taigi kas atsitiko, kad daug ir sąžiningai dirbęs vyras atsidūrė gatvėje? Kas turi įvykti, kad dvylikai statybininkų vadovavęs verslininkas atsidurtų gatvėje su buteliu skysto muilo rankoje? Ir kodėl jis papuolė į kalėjimą?
Į Angliją Remigijus atvažiavo dar 2000-aisiais.
Į Angliją Remigijus atvažiavo dar 2000-aisiais. „Aš buvau nelegalas, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas. – Po trejų metų Anglijoje dirbdavau restoranuose, visur kitur, nemokėdamas kalbos, be popierių. Pradėjau plauti indus vieną dieną per savaitę restorane. Bosas pakistanietis pamatė, kad aš galiu ir prie statybų [padėti], sužinojo, kad galiu važiuoti. Tad, galima sakyti, dirbau beveik du darbus.“
Remigijus dirbo daug. Tuo metu jėgų netrūko ir norėjosi kuo daugiau užsidirbti.
„Miegodavau 4–5 valandas per naktį. Dienos metu dirbi kaip statybininkas jo restorane, po to – pas jo draugus ir dar papildomai – restorane. Bet kai sužinojo, kad man patinka valgyt gaminti, išmokė savo virtuvėje. Aš esu žinomas ir kaip virėjas. Išmokau ir ėmiau padėti šefui gaminti viską. Bet po to jis sužinojo, kad moku vairuoti, ir padavė mašiną. Pradėjau išvežioti užsakymus. Bet daugiau dirbau prie statybų, [vėliau išėjau iš restorano]“, – pasakoja lietuvis.
Nors Anglijoje dirbo nelegaliai, Remigijui puikiai sekėsi. Pamažu vyras tapo apylinkėse gerai žinomu statybų specialistu ir darbams pradėjo samdyti kitus žmones. Tačiau po trejų sėkmingų darbo metų atėjo diena, kai Remigijų lydėjusi sėkmė ėmė ir nusisuko. Lietuvį deportavo. Ir tai įvyko labai keistomis aplinkybėmis.
„Policija sustabdė eiliniam patikrinimui. [Angliškai] kalbėjau dar ne taip gerai, kapotai. Jiems reikėjo statybininko, o aš ne „kriminalas“ koks nors. Kai padarė dėl manęs užklausimą, atsakymo jie iškart negavo. Todėl patys policininkai padavė savo asmeninius duomenis, adresus, telefonų numerius, nes jiems reikėjo statybininko. Kai pamatė, ką aš turiu, jiems patiko. Bet po kelių minučių jie gavo pavėluotą įsakymą areštuoti mane, ir sugrįžau į Lietuvą“ – prisimena emigrantas.
Jo žodžiais, jis jautėsi per daug nuveikęs Anglijoje, kad viską mestų. Prabėgo vos mėnuo, ir iš Telšių kilęs lietuvis vėl sugrįžo į Angliją.
Jeigu ne alkoholis, tai būtų dar viena sėkmės istorija apie tai, kaip anglų kalbos nemokėjęs nelegalas Anglijoje tapo verslininku.
„Žmogų, pas kurį dirbau, palikau be vandens, elektros ir dujų. O žmogus su savo jauna žmona gyvena tame name. Bandė susirasti anglų kompanijas, kad jiems pajungtų vandenį, elektrą, dar ką nors. Jie net nerado, kaip aš kur užblokavau viską, kaip atjungiau. Nebuvo kitos išeities, kaip atsiųsti man pinigų, kad atvažiuočiau ir užbaigčiau savo darbą. Atvažiavau ne savo vardu, užbaigiau tą darbą, na, ir daugiau darbų pasipylė. Po to, kai sužinojau, kad Liverpulis bus paskelbtas kultūros sostine, paskambinau draugams baltarusiams ir paklausiau, ar galima porą naktų pasilikti pas juos. Na, ir atvažiavau“, – apie gyvenimo Liverpulyje pradžią pasakoja Remigijus.
Jeigu ne alkoholis, tai būtų dar viena sėkmės istorija apie tai, kaip anglų kalbos nemokėjęs nelegalas Anglijoje tapo verslininku. Deja, kuo toliau, tuo daugiau Remigijaus gyvenime rasdavosi juodų dėmių, kol galiausiai jis atsidūrė kalėjime. Paskui – tiesiog gatvėje.
„Per daug norėjau būti visiems geras“, – sako Remigijus. Jis ne tik parūpindavo darbus, bet ir išklausydavo, bandydavo išspręsti svetimas problems. O pats kentėjo nuo artimųjų ilgesio. Juk Anglijoje gyveno nelegaliai. Jis negalėjo bet kada pasimatyti su mylimais žmonėmis. Darbo buvo daug, laiko – mažai, taigi alkoholis pamažu tapo vienintele vyro pramoga ir būdu atsipalaiduoti. Baigėsi tuo, kad tapo policijos ieškomas dėl vairavimo išgėrus ir be draudimo.
Kalėjimas – rojus
Remigijus nepadarė avarijos. Jis nieko nesužeidė ar juolab nenužudė. Istorija, kaip jis atsidūrė kalėjime, kai ko pamoko: kad nesprendžiamos problemos auga, kol galiausiai jų atsikratyti tampa nebeįmanoma.
„Mane sustabdydavo policija paprasčiausiai patikrinti, o aš ryte ne ar kavos arbatos o alaus atsigerdavau, jokio limonado, nieko. Man alkoholis poveikio nedarydavo, nes galvoje kitos mintys knibždėjo. Alkoholį vartojau tam, kad palaikyčiau energijos lygį“, – prisipažįsta emigrantas.
Prieš tai, kai pats nusprendė prisiduoti policijai, Remigijus sulaukė svečių – pas jį buvo atvykę tėvai ir brolis. „Norėjau parodyti, kaip gera Anglijoje gyventi“, – teigia lietuvis. Tačiau žodis „gera“ tuo metu jam nelabai tiko. Ryte vietoje kavos jis jau gėrė alų, buvo pervargęs ir emociškai išsekęs. Turėjo problemų su policija – kiek jo stalčiuose mėtėsi baudos lapelių ir šaukimų į teismą, vyras net nebesuskaičiavo. Vairavimas išgėrus Didžiojoje Britanijoje – ne kelių eismo taisyklių pažeidimas, o sunkus nusikaltimas. Kai artimieji išvyko, Remigijui tarytum atsivėrė akys.
„Kažkada tai reikia tiesai į akis pažiūrėti, dėl to nusprendžiau nebesislapstyti, bet pažiūrėti tiesiai šviesiais į akis savo kvailystėms ir atpirkti nuodėmes. Na, ir kalėjime atsėdėjau, kiek reikėjo, o kadangi pats „prisidaviau“, tai mažiau gavau“, – prisimena lietuvis.
Nustebsite, tačiau du kalėjime praleistus mėnesius Remigijus laiko gera patirtimi. Jam pavyko du mėnesius negerti, o kasdienybė tapo visai maloni: „Palyginti su Lietuvos kalėjimu – rojus. Gavau išsilavinimą, pastudijavau kompiuterius, man pinigų už tai, kad mokiausi, sumokėdavo. Gaudavau apie 15 svarų per savaitę. To užtekdavo, kad nusipirkčiau parūkyti. Maitindavo labai gerai – ne kiekvienas restoranas sugebėdavo tokį maistą paruošti, kokį kalėjime gaudavome“, – džiaugiasi gera patirtimi Remigijus.
To, kad sėdėjo kalėjime, emigrantas nė kiek nesigėdija. Atvirkščiai – vyras sako, kad pora mėnesių už grotų jam išėjo į naudą. Tiesa, nors kalėjime pernelyg nekentėjo, Remigijus vis tiek laukė, kada pagaliau išeis į laisvę. „To laukia visi“, – sako jis. Remigijus taip pat žadėjo sau, kad išėjęs nebegers. Deja, tai ir liko tik pažadu. Ir visos problemos, kurios, atrodė, jau baigėsi, prasidėjo iš naujo.
To, kad sėdėjo kalėjime, emigrantas nė kiek nesigėdija.
Turbūt net baisiausi nusikaltėliai, uždarę kalėjimo duris, nemano, kad ten dar sugrįš. Taip negalvojo ir Remigijus. Tačiau netrukus jis vėl išvydo savo kameros draugus.
Remigijus po kalėjimo apsigyveno prieglaudoje, vėl pradėjo dirbti statybose. Žinoma, nelegaliai, bet jau manė, kad atsistos ant kojų. Deja, jį ir vėl ištiko nesėkmė. „Tada dar nebuvau visiškai prasigėręs“, – prisimena vyras. Tačiau iki dugno jam jau buvo likę nedaug.
„Gerai sekėsi, nusipirkau mašiną, nors man buvo uždrausta važiuoti. Nes tiek metų buvau gyvenęs nelegaliai, jau žinojau, kaip reikia elgtis. Turėdavau mašinas, vairuodavau, nesuteikdavau policininkams priežasties mane sustabdyti. Nusipirkau mašiną, pradėjau dirbti. Turėjo atvažiuoti brolis iš Birmingemo pasižiūrėti kaip sekasi, pakalbėti. Susitarėme su juo, kur susitikti. Sėdau į mašiną važiuoti jo pasitikti, ir tas pats policininkas, kuris areštavo mane pirma sykį, pamatė mane vairuojantį. Jis žinojo tiksliai, kad man yra uždrausta vairuoti. Na, ir vėl sustabdė, antrankius uždėjo, vėl – vienam mėnesiui“, – dalijasi karčia patirtimi lietuvis.
Pasiekė dugną ir beveik numirė
Kai po mėnesio Remigijus išėjo į laisvę, atrodė, kad visas pasaulis atsisuko prieš jį. Nelaimė po nelaimės, ir emigrantas visiškai palūžo. Po to, kai lietuvį gatvėje sumušė būrys, kaip jis pats įtaria, vietinių nusikaltėlių, jis neatsitiesė septynerius metus. „Mane sudaužė mažiausiai dešimt vyrų“, – sako Remigijus. Išbuvęs dvi ar tris paras be sąmonės, jis atsigavo nusivylęs gyvenimu, apsėstas, jo paties žodžiais tariant, paranojos. Pradėjo gerti, neteko visų pašalpų, o gydymosi ir detoksikacijos, kaip paaiškėjo, būtų reikėję daugiau kaip metus laukti eilėje.
Emigrantas pamatė, koks trumpas yra atstumas tarp normalios kasdienybės ir gyvenimo gatvėje, kai už benamius draugus labiau džiugina tik butelis skysto muilo.
Remigijaus istorija – ilga ir paini. Jo galvoje – ne viena juoda dėmė. Nežinia, ar dėl to, kad tuo metu gėrė, ar atmintis išsitrynė, sustojus širdžiai. „Taip, aš vos nenumiriau“, – baisiausias savo gyvenimo akimirkas prisimena vyras.
„Pirmą sykį, kai buvo klinikinė mirtis, aš jau buvau nusivažiavęs į apačią, prasigėręs, bet žmonės žinojo mano statybinius gabumus, pasiūlė padėti restoraną vieną suremontuoti. Nusipirko naują restoraną, pasiūlė man pinigų ir išgerti“, – pasakoja lietuvis.
Akimirką, kai gyvenimą nuo mirties skyrė vos pora sekundžių, Remigijus atsimena aiškiai. „Tik gaila, kad iš to iškart nepasimokiau, – sako jis. – Apvadus dažiau antram aukšte, balių kambariuką įrenginėjom. Stojausi – ir sudribau. Man pasisekė, nes draugelio tėvas buvo armijoje sanitaras ir žinojo, kaip reikia gaivinti numirusius. „Atpumpavo“ mane, aš atsistojau. Jie pakvietė pavalgyti. Man dar keista labai buvo: atsimenu, sėdžiu vienas prie stalo, visi kiti prie sienų atsistoję žiūri į mane. Stalas nukrautas gėrimais, maistu.“
Atrodo, jog tai, ką pasakoja Remigijus, atsitinka tik filmuose. Tačiau vyras patikina: visa ši istorija – absoliučiai tikra. Jis nieko neperdeda. O tą patį yra pasakojęs ne tik mums, bet ir vietiniams žurnalistams.
„Įkalbinėju visus kitus – sėskit valgyti. Visi atsisakinėja, o aš – paprastas žmogus: kodėl nepavalgyti, juolab – neišgerti? Pro duris įėjo greitosios pagalbos žmonės. Aš atsisukau, nes kiti prastai angliškai kalbėjo, [paklausiau]: „Ką jūs čia veikiate? Restoranas nebedirba.“ Jie sako – mus iškvietė, nes kažkas čia numirė. Žiūriu į visus tuos, kurie prie sienos stovi, sakau – kas čia numirė? Visi rodo į mane“, – dalijasi neįtikėtina patirtimi emigrantas.
Važiuoti į ligoninę ką tik sąmonę praradęs vyras atsisakė: „Kaip aš galėjau išvažiuoti į ligoninę, jeigu ant stalo dar alkoholio buvo?“ Vis dėlto šis įvykis Remigijų sukrėtė. „Tapau tarytum kitu žmogumi, nuo visų atsiskyriau“, – sako lietuvis.
Laidos „Emigrantai“ pašnekovas tikina, kad kiekvieną dieną svajodavo apie tą patį: nebegerti. Dabar vyro durys atviros kiekvienam, kuris nori sustoti. Jis žino, kur kreiptis – į bažnyčią, labdaros organizacijas. Čia jis eidavo, kai pajusdavo, kad tuoj pritrūks valios.
Dabar jau ketveri metai, kai Remigijus burnoje neturėjo nė lašo alkoholio.
Dabar jau ketveri metai, kai Remigijus burnoje neturėjo nė lašo alkoholio. Apie tai, kad gal reikėtų išgerti, vyras jau nebegalvoja. Bet per visą šį laiką pasitaikė ne viena situacija, kai stikliukas atrodė geriausias sprendimas.
Viena benamiais besirūpinanti organizacija pastebėjo, kad Remigijus puikiai kalba angliškai ir rusiškai. Jie pakvietė emigrantą pavertėjauti angliškai nekalbantiems nelaimėliams.
„Kviesdavosi mane, tik prašydavo, kad nebūčiau žiauriai prigėręs, ir viskas. Ateidavau, padėdavau. Kartą vertėjaujant mane ištiko priepuolis, „iškritau“ nuo epilepsijos, atsidūriau ligoninėje. Tada ta organizacija sužinojo, kas iš tikrųjų yra, matė galbūt kažką matė manyje ir suorganizavo detoksikaciją. Per mėnesį suorganizavo detoksikaciją, o iki to laiko reikėdavo pusantrų metų laukti detoksikacijos ligoninėje“, – pasakoja Remigijus.
Po detoksikacijos tie patys geri žmonės Remigijui parūpino vietą reabilitacijos klinikoje. Ten išbuvęs dešimt savaičių, jis nusprendė, kad jau pasveiko ir gali grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau iškart po reabilitacijos užteko vos vieno gurkšnelio sidro, ir kelis mėnesius negėręs vyras vėl nusirito: „Tas pirmasis gurkšnelis alkoholio tą patį vakarą užsibaigė uostant kokainą. Naktį išmiegojau parke. Ir vėl – tas pats per tą patį.“
Kaip tiki tada Remigijus ir pasiekė tikrą dugną. Alkoholizmas, depresija, skurdas, nusisukę artimieji – to, ką teko ištverti Anglijoje, jis niekam nelinkėtų. Remigijui net kelis kartus buvo sustojusi širdis, bet daktarai kaskart išgelbėdavo. Paskutinį kartą Remigijus prisikėlė, išbuvęs komoje dvi savaites. Daktarai negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatė jį prieinantį ir dėkojantį už išgelbėtą gyvybę.
Išsikapstė ir padeda kitiems
Remigijus suprato: jei toliau gers – tiesiog numirs. Kasdien jautėsi vis silpniau, todėl tiesiog maldavo, kad jį priimtų atgal į reabilitacijos kliniką. Ten Remigijus praleido šešis mėnesius. O dabar jis blaivas jau ketverius metus.
Lietuvis dabar – laimingas. Jau pamiršo, ką reiškia pagirios ar juolab – stojanti širdis. Jis – smulkus verslininkas. Dirba statybose, jei prireikia, pasisamdo porą darbininkų. Šalia – jauna graži draugė, kuri netrukus taps ir žmona. Kai tik turi laiko, jis padeda viską praradusiems žmonėms. Tokiems, koks ir pats ne per seniausiai buvo. „Tik nebijokite kreiptis pagalbos. Anksčiau ar vėliau kas nors vis tiek padės“, – savo istoriją baigia Remigijus.
