Ūmiai susirgus Lietuvoje keliaujama tiesiai į ligoninės priimamąjį, kur gydytojai apžiūri be eilės. Jungtinėje Karalystėje sistema – kitokia. Ligonis atsiduria įstaigų džiunglėse, kuriose jo likimą sprendžia trumpojo pagalbos numerio operatoriai, nurodantys, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Jei gyvybei negresia pavojus, pacientas priverstas laukti ilgoje eilėje priimamajame, nors ir kenčia siaubingą skausmą.
Londone greitosios tektų laukti ilgiau nei valandą.
Kur kreiptis pagalbos susirgus?
Susirgusi vos per naktį nelabai išmaniau, ko griebtis. Skambinti greitajai pagalbai ir prašyti atvažiuoti gelbėti manęs iš aukštos temperatūros gniaužtų būtų paprasčiausia, tačiau Londone greitosios tektų laukti ilgiau nei valandą. Kūno temperatūros termometro stulpeliui šoktelėjus gerokai virš 39 laipsnių neturėjau jokių vaistų, o į ligoninę nuvykus greitosios automobiliu atsidurčiau laukiamajame drauge su kitais ir laukčiau dar keletą valandų nepaisant to, kokiu būdu atvykau.
Dar galima pačiam nuvykti į priimamąjį, tačiau karščiuojant eiti į lauką ir nemenką atstumą keliauti iki gydymo įstaigos man neatrodė pati geriausia išeitis. Svaigstant galvai tikimybė išsitiesti visu ūgiu kur nors ant šaligatvio visai neviliojo.
Kita galimybė – keliauti į greta namų esančią polikliniką, kur šeimos gydytojas skirtų vaistų ir „numuštų“ aukštą temperatūrą. Bet ir čia bėda – į polikliniką patekti ne taip paprasta, priėmimo tenka laukti apie 2 savaites, o skubius ligonius, atvykusius dėl neatidėliotinų problemų, apžiūri konsultantai arba slaugai, neturintys teisės paskirti vaistų ir išsiunčiantys į priimamąjį.
Jei gyvybei negresia pavojus, pacientas priverstas laukti ilgoje eilėje priimamajame nors ir kenčia siaubingą skausmą.
Paskambinus trumpuoju pagalbos numeriu operatorė išsiaiškino mane kamuojančias problemas.
Uždavusi keletą, kaip pati teigė, nesusijusių klausimų apie širdies ligas, infarktus bei užsikimšusias kraujagysles, moteris kitame telefono gale nurodė kuo skubiau keliauti į priimamąjį, mat laukdama greitosios tik sugaiščiau laiką.
Priimamajame visi lygūs
Nuvažiavus į ligoninę pirmiausia pagrindinius simptomus užregistravo medicinos sesuo, kuri pamatavusi temperatūrą davė lapelį. Pagal lapelio spalvą pacientas priskiriamas vienam iš budinčių medikų, tačiau laukia drauge su visais atvykusiais (salėje, o ne prie mediko kabineto durų).
Būtent šis laukimas iš pradžių kiek trikdė, mat nebuvo aišku, kodėl už mane kur kas vėliau atvykę ligoniai pas gydytoją patenka greičiau. Iš Lietuvos atsivežusi įsitikinimą, kad pacientai apžiūrimi pagal atvykimo laiką, iš pradžių nesupratau, kad juos tiesiog priima skirtingų sričių medikai: traumatologas, bendrosios praktikos ir kiti.
Kol drebėjau įsisukusį į šaliką, užsimaukšlinusi kepurę ir užsimovusi žiemines kumštines pirštines, priešais atšlubavo vyrukas kaip kaladė ištinusiu keliu. Glostydamas skaudulį vyras aimanavo nesavu balsu, lyg kūdikį sūpavo ir pūtė koją, virkavo man negirdėta kalba, bet buvo priverstas laukti su kitais. Net vaistų nuo skausmo gydytojai jam nepasiūlė, mat neapžiūrėjus paciento ir neišsiaiškinus visų aplinkybių, bet kokių vaistų skirti jiems neleidžiama.
Glostydamas skaudulį vyras aimanavo nesavu balsu, lyg kūdikį sūpavo ir pūtė koją, virkavo man negirdėta kalba, bet buvo priverstas laukti su kitais.
Netrukus greta jo atsargiai prisėdo kitas vyrukas su darbiniais statybininko drabužiais. Nors jis neišleido nei garso, nekalbėjo net su atlydėjusiu draugu, kuriam padavė asmens dokumentus, buvo aišku, kad nežmoniškai kenčia. Vyro ranka ties petimi tarsi buvo atsiskyrusi nuo kūno. Atrodė, kad ligonis, ant sulenktų kojų atsargiai pasidėjęs, regis, išnirusią galūnę, tuoj neteks sąmonės.
Nei skambiai aimanuojančiam, nei kantriai tylinčiam vyrui pagalbos suteikti niekas neskubėjo. Priimamajame visi buvo lygūs, tad į traumatologo kabinetą pirmiausia buvo pakviesta moteris sugipsuota koja, kuri porą valandų laukdama priėmimo ramiai sprendė kryžiažodžius.
Paracetamolis ir migracijos bėdos
Nors priimamojo eilėje laukiau 4 valandas, tai manęs nė kiek nenustebino ir nepiktino, mat tokia trukmė šalies ligoninėse laikoma vidutine.
Pagaliau pakviesta pas gydytoją norėjau išpilti visą tiradą simptomų, apibūdinti patiriamą skausmą, pateikti naktį nemiegotų valandų skaičių, išberti smulkią ataskaitą apie kosulio pobūdį, temperatūros svyravimus ir kitaip pasiguosti, kaip įprasta Lietuvoje.
Didžiam mano liūdesiui, to neprireikė. Gydytojas pasiteiravo, kiek daugiausiai buvo pakilusi temperatūra ir ar kosint nediegia krūtinės. Vėliau pasiteiravo, kuo dirbu, ir pradėjo pokalbį apie migraciją. Iš Indijos kilęs medikas skundėsi, kad Didžiojoje Britanijoje veikia netinkami įstatymai. Mat šalyje labai trūksta profesionalių gydytojų, todėl juos vyriausybė vilioja iš užsienio šalių, dažnai nepriklausančių Europos Sąjungai.
Budinčiam daktarui nepatiko tai, jog toli gražu ne visi atvykę ir medicinos mokslus baigę užsieniečiai čia gauna darbą. Mat išlaikę reikiamus egzaminus, pavyzdžiui, indai, jo teigimu, ieškodami darbo dažnai konkurencinę kovą pralaimi britams.
Net žioptelėjau išgirdusi, kai gydytojas ištarė frazę „jie į mus žiūri kitaip, nes esame ne anglai“. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų tą pačią frazę girdėjau iš ant gydytojų supykusių ir priimamajame 4 valandas laukusių lietuvių, nesupratusių, kad tiek laiko sėdėti ir kentėti – ne diskriminacija, o įprasta praktika.
Net žioptelėjau išgirdusi, kai gydytojas ištarė frazę „jie į mus žiūri kitaip, nes esame ne anglai“.
„Gal grįžkime prie mano ligos, kas man yra?“ – pasiteiravau nuvijusi įkyrias mintis. Lyg pabudęs iš sapno gydytojas mane apžiūrėjo ir sparčiai nustatė gripą su komplikacijomis, kurių be antibiotikų esą nenugalėsiu.
Paklaustas, kaip sumažinti karščiavimą, medikas pasiūlė ne ką kitą, o paracetamolį. Abejodama, ar buvau gerai suprasta, priminiau, kad mane kankina beveik iki 40 laipsnių pakilusi temperatūra, tačiau jis patvirtino, kad paracetamolis puikiai tiks, o ilgainiui pradėję veikti antibiotikai susilpnins virusą, tad temperatūra mažės savaime.
Gydytojas sako, gydytojas – žino, pagalvojau ir ruošiausi eiti, kai man pasiūlė dėžutę vaistų nuo skausmo. Nesupratau, kam ryjant antibiotikus dar reikėtų save nuodyti ir kitais medikamentais, juk akių ir galvos skausmai tikrai pakenčiami, bet paėmiau vaistus (negi pulsiu tikrinti dovanoto arklio dantis).
Nors abejojau paracetamolio galia, gydytojo nurodymus uoliai vykdžiau ir likau maloniai nustebinta. Vos per porą dienų visas jėgas išsunkiantis karščiavimas beveik praėjo ir labai pagerėjo bendra savijauta. Sutinku, kad Jungtinės Karalystės medikai bene visada skiria paracetamolį, tačiau tai daro tikrai ne dėl kompetencijos stokos.
Esu tikra, kad ligoninėse dirbantiems gydytojams apžiūrėjus ir uždavus vos kelis tikslius klausimus pakanka žinių nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Ir visai nesvarbu, kad čia – ne taip, kaip Lietuvoje, gydytojas nebara už tai, kad atėjai per vėlai, ir neklausinėja ligos eigos nuo tada, kai dinozaurai išlipo į krantą.
