„Tik dabar pamačiau, kad iš nosies styro plaukas! Jeigu jis viso pokalbio metu... O košmaras. Sorry“, – prabėgus dviem valandoms po tylios „Led Zeppelin“ muzikos apgaubto pokalbio prie arbatos sms'u šmaikštavo S.Parulskis.
S.Parulskiui einant į virtuvę pasigirdo tylus „Tfu, kaip nekenčiu interviu“ – nenuvylė.
Šypseną sukėlė ne tik tai, bet ir prisiminta prieš skambinant į rašytojo buto duris kirbėjusi mintis: ką po tokių frazių „telefonu neturiu ką pasakyti“ ir „kavinėje gal ne, per daug triukšmo“ jis pasakys vos atvėręs duris.
Įprastas „Laba diena“, po kurio sekė maloni pažintis su dar vienu, tiesa, ne ką mažiau aktyviu, pokalbio dalyviu – labradoru Faustu. „Jums arbatos?“, „Taip, ačiū.“ S.Parulskiui einant į virtuvę pasigirdo tylus „Tfu, kaip nekenčiu interviu“ – nenuvylė.
Po kelių minučių „apšiltinančio“ pašnekesio apie šunis ir kates, supratau, kad jau reikėtų klausti ko nors lyg ir rimtesnio. Rašytojas laikydamas arbatos puodelį rankoje prisėdo. „Na, pradėkime nuo tokio lengvesnio, banalaus, o gal jau ir įkyrėjusio klausimo – sulaukėte 50-ties, ar tai jums reikšminga sukaktis, ar galvojate apie tai?“ – paklausiau.
– Tiesą sakant, manęs niekas tokio klausimo, kaip aš jaučiuosi sulaukęs 50-ties, ir nepaklausė (šypsosi). Niekam nerūpi, nes visi, matote, intelektualai, sukakčių dabar jau nesureikšmina, pripratome būti niekam neįsipareigoję.
Viena vertus, nieko nėra reikšmingo, kita vertus, viskas šiame pasaulyje yra reikšminga. Ypač smulkmenos. Nors aišku, kiek ir kas reikšminga, priklauso nuo paties žmogaus. Ir dar, galbūt, reiktų skirti sąvokas „sureikšminti“ ir „susireikšminti“. Susireikšminę žmonės atrodo kvailokai.
Niekam nerūpi, nes visi, matote, intelektualai, sukakčių dabar jau nesureikšmina, pripratome būti niekam neįsipareigoję.
Kalbant apie sukaktį. Atsibudau tą rytą, tikėjausi, kad prasivers dangus ar bent jau žemė. Bet nieko. Kita vertus, pereinu jau į tam tikrą kitą lygį – kraujo tyrimai bus nemokami, prostatą patikrins.
Senatvė niekam nėra malonus dalykas, o tie skaičiai būtent su senatve ir susiję. Kvailas pasakymas „esi tokio amžiaus, kokio jautiesi“. Jei taip sakai, mano galva, esi lyg koks šizofrenikas. Yra žmonių, kurie užsispyrę neigia senėjimą, tačiau man šis užsiėmimas neteikia jokio malonumo.
– Pirmą knygą „Iš ilgesio visa tai“ išleidote būdamas 25-erių, kaip per prabėgusį laiką pasikeitė požiūris į aprašytus dalykus? Ar neatrodo tos eilės jau kaip kito žmogaus rašytos?
– Iš tiesų su tais savo parašytais tekstais labai ilgai gyveni: ruoši juos spaudai, redaguoji, skaitai, kad ir mylimajai lovoje (juokiasi), ir jie tampa tokie pažįstami, kad labai sunku juos vertinti.
Pavyzdžiui, kai žiūri į savo gimines, į motiną, į tėvą, juk niekada negalvoji – gražūs jie ar ne. Apie svetimą žmogų gali pagalvoti, koks bjaurus senis ar moteris, o apie savą niekada taip nepasakysi. Taip pripranti prie jo veido. Su sava kūryba yra tas pats.
Kalbant apie požiūrį, sakyčiau, kad turbūt niekas nepasikeitė. Viename interviu Woody Allenas būdamas, regis, 75-erių, sakė, kad jaučiasi lyg 14-os – nei tapo protingesnis, nei požiūris pasikeitė. Aš turbūt tam pritarčiau. Kas žmoguje yra autentiška, jam labai svarbu, veikiausiai, svarbu išlieka ir visą gyvenimą.
Kas žmoguje yra autentiška, jam labai svarbu, veikiausiai, svarbu išlieka ir visą gyvenimą.
Kita vertus, įdomu ir tai, kad neretai mes tik įsivaizduojame, jog tam tikri dalykai kitam žmogui yra svarbūs.
Štai tokių pokalbių su žurnalistais metu kažkur mintimis nuklysti, ką nors gero sugalvoji, pasakai, o jei dar kokį kartą vėliau pakartoji, visi ir sako – jam tai labai svarbu. O ilgainiui po to jau ir pats nebesupranti, tai iš tiesų buvo ar tik prasimanei.
Tačiau aš manau, kad tai visiškai natūralus ir žmogiškas dalykas. Žmogus juk yra visoks, jis nėra klišė, bet jomis mąstyti lengviau, todėl daugelis taip ir daro.
– Tai kas iš tiesų jums rūpi, apie ką rašo Sigitas Parulskis?
– Na, apibendrinti nėra lengva, esu išleidęs apie dvi dešimtis knygų... Plačiąja prasme apie žmogaus prigimtį. Apie sunkų darbą būti žmogumi, išlikti. Tiesą sakant, negalvoju ir nenoriu kalbėti, apie ką rašau. Tegul skaitytojas pats susidaro savo nuomonę. Tereikia perskaityti ir bus aišku.
– Kas labiausiai skatina jus rašyti? Pripratote ir kitaip jau negalite gyventi? Įkvėpimas? Tai tapo tiesiog darbu?
– Negaliu teigti, kad rašau todėl, kad turiu ką nors labai naujo ir niekam negirdėto pasakyti. Turbūt visi jūsų minėti dalykai susipina į vieną. Savo patirčiai surasti atitinkamą, asmeninį, originalų stilių – galbūt tai svarbiausia rašant. Patirtį turiu galvoje labai plačia prasme – net ir sapnai, ir svajonės yra mūsų patirtis, ir kartais netgi reikšmingesnė už visas kitas.
Aš neturiu atskirų – viešo, kūrybinio ir privataus – gyvenimų, jis man yra vienas.
Aišku, reikėtų paminėti ir tai, kad rašymas yra mano pragyvenimo šaltinis. Būna tikrai labai juodų dienų, kai viskas užknisa, kaip ir kiekvienas darbas, tačiau jeigu to nebūtų, negalėčiau nieko padaryti.
Vis dėlto, turiu pripažinti, kad esu, kaip sakoma, laimingas šunsnukis, kuriam pasisekė suderinti hobį su darbu.
– Neretai žmonės kritikuoja jūsų kūrybą dėl keiksmažodžių gausos joje. Nelaikote jų kalbos šiukšlėmis?
– Ne, nelaikau. Tekstai yra mano gyvenimo dalis, aš nevaidinu – jei keikiuosi gyvenime, keikiuosi ir tekste. Aš neturiu atskirų – viešo, kūrybinio ir privataus – gyvenimų, jis man yra vienas.
Galiausiai, nesakyčiau, kad tų keiksmažodžių yra tiek daug, nebent turima galvoje „Trys sekundės dangaus“. Bet tai ir buvo specifinė literatūra, armija ir panašūs dalykai. O šiaip tikrai nematai tame nieko blogo. Man juokingas tas puritonizmas, dažniausiai jis būna veidmainiškas.
Tiesiog savus mes matome iš arčiau, galiausiai ir save aš geriausiai pažįstu kaip lietuvį.
– Susidarė įspūdis, kad savo komentaruose palyginti dažnai kritikuojate lietuvius. Ar manote, kad esame savotiškoje kryžkelėje?
– Man iš tikrųjų yra labai skaudu, kai žmonės kalba nesąmones, norėdami pažeminti tokius svarbius dalykus kaip nepriklausomybė, valstybė, laisvė, todėl aš juos ir kritikuoju.
Tačiau tikrai ne todėl, kad lietuviai būtų blogesni už kitas tautas, ne. Tiesiog savus mes matome iš arčiau, galiausiai ir save aš geriausiai pažįstu kaip lietuvį. Dažnai rašau iš savo patirties, nes ir pats turiu ydų, tačiau stengiuosi būti sąmoningas savo šalies pilietis. O sąmoningumas ir yra tai, kad problemą atpažįsti ir stengiesi ją taisyti, o ne jos nepripažinti visai.
– Ar, jūsų manymu, tas sąmoningumo trūkumas kiek susijęs su sovietinės okupacijos palikimu?
– Tiesa, kad daugelis mūsų bėdų susijusios su sovietiniu palikimu. Tie žmonės, kurie taip kalba ar galvoja, painioja du dalykus – grįžimą į jaunystę ir grįžimą į Rusiją. Jie pasiilgę jaunystės, bet nesupranta, kad grįžus, sakykime, į Rusijos imperijos sudėtį, jaunystė negrįš.
– Ar laikote save patriotu?
– Kas yra patriotas? Tėvynė juk irgi sunkiai apibrėžiama sąvoka. Žmonės kartais mėgsta personifikuoti tą tėvynę, sakyti aš ją labai myliu. Bet tėvynė ne motina. Ji yra viskas – ir žemė, ir žmonės, ir istorija, ir ekonomika, ir politika.
Žmonių yra visokių, istorijoje yra dalykų, kurių negali mėgti ir mylėti, ir pan. Todėl geriau būtų vengti ją personifikuoti, stengtis tėvynę vertinti racionaliai.
Kita vertus, man labai svarbu, kad ji yra, kad galiu iš jos išvykti ir sugrįžti. Kad yra vieta, kur galiu kurti savo namus, kur tai gali daryti ir man artimi žmonės, kad yra kalba, kuria galiu laisvai ir ką noriu kalbėti. Kadangi man tai svarbu, manau, esu patriotas.
Gal dar naiviai tikiuosi, kad nukreipsiu juos gerųjų jėgų pusėn, neleisiu nukrypti blogųjų link.
– Šiuo metu ne tik rašote, bet ir dėstote universitete. Jaučiate tam pašaukimą?
– Iš esmės man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Gal dar naiviai tikiuosi, kad nukreipsiu juos gerųjų jėgų pusėn, neleisiu nukrypti blogųjų link.
– Tai jūs vienas iš geriečių?
– Aš? Taip, aš jaučiuosi gerųjų jėgų atstovas (juokiasi).
– Kas dar jūsų komandoje?
– Albertas Camus, Witoldas Gombrowiczius, Johnas Maxwellas Coetzee... Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Ir pirmiausia kalbu apie literatūrą, ne apie asmenybes. Man nepatinka literatūra, kuri atskiria žmogaus „apačią“ nuo „viršaus“, kitaip tariant, kūną, instinktus, nuo dvasios, sielos. Ir su žmogumi, ir su prieš tai aptarta kalba yra taip pat – nėra švaraus ir nešvaraus žmogaus ar kalbos, ir jame, ir joje yra visko.
– Kartą kalbėdamas apie moteris esate pasakęs „mes (vyrai) per daug geros nuomonės apie jas“, ar galima iš to daryti kokią nors išvadą apie jūsų požiūrį šiuo klausimu?
– Tai nėra požiūrio į moterį problema, sakyčiau, tai labiau yra santuokos problema. Nėra tokios santuokos, kurią žmonės įsivaizduodami idealizuoja.
Kaip įprasta, tarp svajonės ir realybės yra praraja. Du žmones sujungia toks labai elementarus dalykas kaip geismas, o po to jie tokiu nestabiliu pagrindu vienas kitam įsipareigoja amžinai kartu gyventi. Geismas išnyksta ir, jei tarp jų neatsiranda draugiški santykiai, viskas pakimba.
Du žmones sujungia toks labai elementarus dalykas kaip geismas, o po to jie tokiu nestabiliu pagrindu vienas kitam įsipareigoja amžinai kartu gyventi...
Jeigu aš būčiau vienintelis taip manantis, galėtumėte mesti į mane akmenį, bet pažiūrėkite, kiek daug skyrybų ir nelaimingų šeimų.
Būtent todėl aš apie šeimą nesu pačios geriausios nuomonės. O gal čia mano bėda.
Aš visada mėgau moteris, su kuriomis galima įdomiai pasikalbėti, bet su intelektualiomis moterimis sunku gyventi. Su moterimis be intelekto – apskritai neįmanoma. (juokiasi).
– Gražiausi prisiminimai – iš vaikystės, studijų laikų, iš kur?
– Tų prisiminimų ne tiek ir daug. Turiu gražius vaikus. Pamenu dar mažą Faustą.
– Turite du vaikus. Kaip sutariate su jais?
– Na, reikia pripažinti, kad motinų ir tėvų ryšys su vaikais skiriasi. Kaip sakė Jamesas Joyce'as, motinai nereikia galvoti, kas yra jos vaikas – jis yra jos dalis, o tėvas prie viso to prisidėjęs tik labai menkai.
Taigi, jam visuomenė, kultūra praneša, kad jis susijęs su savo vaiku, kad turi juo rūpintis, yra už jį atsakingas ir pan. Turiu galvoje, kad tėvo santykis labiau išorinis, formalus, o motinos – labiau vidinis, instinktyvus. Kad ir kaip būtų – o būna visko – labai džiaugiuosi, kad vaikai yra.
– Kokios aplinkos jums reikia rašymui? Ramybės, gamtos? Ar dabar rašote?
– Nemėgstu, negaliu dirbti gamtoje: paukščiai čirškia, vabalai čeža, o jeigu labai tylu, aš girdžiu net savo širdį plakant, ir tai mane erzina. Man patinka miestas, jo šurmulys.
Nepaisant to, man reikia ir ramybės. Labai išblaško visokiausios sąskaitos, ataskaitos, susitikimai, visokios buitinės problemos. Rašymas nėra darbas „tarp kitko“, negali prisėsti prie stalo prabėgomis pusvalandžiui.
Jeigu rašai didesnį dalyką, reikia pasėdėt. O išblaško daug kas. Štai šiandien jau turbūt nieko neparašysiu (juokiasi). O šiuo metu rašau romaną apie šeimą. Daugiau kol kas nieko apie tai papasakoti negaliu.
Atsisveikinus šmėstelėjo dar viena susitikimo pradžios frazė „Nebijokite, Faustas yra draugiškas, visai kitaip nei jo šeimininkas“. Išties, apie augintinį nemelavo, o apie save. Ne, veikiausiai blogai išgirdau frazę „Nebijokite, Faustas yra draugiškas, visai kaip jo šeimininkas“.
