– Pirmiausia – pavadinimas. Viename iš interviu minėjoje, kad jis įprasmina daiktiškumą ir savotišką akis-į-akį santykių griūtį. Ar nemanote, kad pats šis žodis dar net neėmus į jį gilintis priverčia nepatogiai jaustis eilinį knygynų lankytoją?
– Taip, Lietuvoje jis vienas iš tabu. Ir aš patiriu dvasinį orgazmą jį laužydamas. Iš tiesų jis kilo skaitant vieno užsienio knygą panašiu pavadinimu, taigi nesu labai originalus – gal tik Marijos žemėje, kur žmonės slepia, kad patys sau suteikia malonumą. Pagalvokime, būtų mažiau abortų. Ir svarbiausia – tikrai nebūtų manęs! Keršydamas už tai, manau, turiu teisę parašyti tokį romaną.
Aš rašau taip, lyg maloniausiai masturbuotumeisi. Aš – tas, kurio visi gėdijasi, bet tas, kuris suteikia malonumą
Dar pamiršau pasakyti: knyga tikrai ne apie tai. Tai metafora apie žmonių naudojimąsi net ir žmonėmis. Aišku, yra naivuolių, kurie visur mato seksą. Bet knyga ne apie seksą – taigi neaiškinsiu, kuo tai skiriasi. Pasiliksiu kitam kartui.
– Kaip vienu sakiniu galėtumėte apibūdinti pagrindinę analizuojamą „Masturbacijos“ problemą?
– Kaip gyventi taip, kad net turėdamas viską, ką galima, neimtum bodėtis gyvenimu.
– Knygoje veiksmas vyksta Jūsų sukurtoje Absurdistano Oliarchinėje Respublikoje, kuri norom nenorom priveda prie asociacijų su antiutopinės literatūros korifėjais, kaip antai George'u Orwellu ar Jevgenijumi Zamiatinu. Kaip išgyvenamas pasaulis piešiamas knygoje?
– Mano romanas realistiškas, su tam tikrai saugikliais. Orwello ir Zamiatino negaliu pakęsti. Nė vieno nesu iki galo perskaitęs. Tai tie „kieti“ autoriai – kieti dėl to, kad nėra jokio skaitymo malonumo. O aš rašau tiesiog taip, lyg maloniausiai masturbuotumeisi. Aš – tas, kurio visi gėdijasi, bet tas, kuris suteikia malonumą. Jie – atvirkščias variantas. Gal dėl to nežinau, kur padėjau jų knygas. Panaudojai pagal paskirtį, ar..?
– Kokią tuomet literatūrą mėgstate? Ar galite išvardyti tuos darbus (ne tik literatūros – gal ir dailės, muzikos...), kurie suformavo dabartinį Vilį Normaną-rašytoją?
– Aš skaitau per daug – tai liga. Greičiausiai nepagydoma. Mėgstu įvairius autorius, bet jų yra tiek daug... Per daug. Kažkada žavėjo Marguerite Duras „Meilužis“ – nė vieno nereikalingo žodžio, papasakotas gyvenimas. Visiška priešprieša lietuvių autoriams. Mėgstu visus jos mokinius prancūzpalaikius, nuo Herve Giberto, Frederiko Beigbederio iki Laurento Gaude, Philippe‘o Bessono, Philippe‘o Claudelio. Ir išvis kvailas klausimas – čia reikėtų atskiro romano.
Lietuvoje iš viso nėra literatūros – nei savos, nei verstinės. Problema – leidėjai, kurie nieko nesupranta, kad tekstas, kaip aistra ar geismas, turi vesti į orgazmą
– O jeigu „Masturbacija“ būtų muzika, kaip ji skambėtų?
– Kažkas tarp "Coldplay" – „Fix you“, "Snow Patrol „Run“ ir Steve'o Jablonsky'o „My Name Is Lincoln“, o dar įsimaišytų ir visokios pigios muzikos, kuri man labai patinka. Jos per daug, kad išvardinčiau. Bet knyga apie šiandienos pasaulį, ne apie praeities atgyvenas.
– Kokias problemas įžvelgiate dabartiniuose leidžiamuose tekstuose, ką juose reikėtų keisti, kad žmonės mieliau juos skaitytų?
– Žmonės skaito vien tai, ko aš neskaitau. Gal išskyrus Prancūziją. Ten topuose – geriausia literatūra. Lietuvoje iš viso nėra literatūros – nei savos, nei verstinės. Problema – leidėjai, kurie nieko nesupranta, kad tekstas, kaip aistra ar geismas, turi vesti į orgazmą. Ką aš galiu pasakyt apie Paulo Coelho, Haruki Murakami? Tai ne rašytojai. Jie prekiauja tekstais. Ir kvailiai jais žavisi.
Tai Černobylio karta. Norėjau parašyti apie šiuos laikus, šį jaunimą, savo draugus. Jie visi beviltiški
– O kokio skaitytojo norite Jūs? Ar galvojate apie jį knygos rašymo metu?
– Jis smalsus, drąsus, nebijantis iššūkių, mėgstantis juoktis, protingas. Bet vis tiek aš apie jį negalvoju niekada. Jis per mažas egocentrikas palyginus su manimi!
– Pabaigai – smalsu sužinoti, kaip „Masturbacija“ Jums pačiam atrodo šalia kitų septynių tavo parašytų knygų? Kuo šis tekstas išskirtinis?
– Tuo, kad rašydamas masturbavausi. Juokauju. Visada norėjau parašyti knygą apie savo kartą. Tai Černobylio karta. Norėjau parašyti apie šiuos laikus, šį jaunimą, savo draugus. Jie visi beviltiški. Bet jie mano geriausi draugai. Galbūt dar yra priežasčių, tik aš jų nebeprisimenu.
