Šį penktadienį Vilniaus universitete prasidedanti dviejų dienų tarptautinė mokslinė konferencija „Joachimo Lelewelio skaitymai: praeitis, istoriko amatas, visuomenė XIX–XXI a.“ kels klausimus, koks vaidmuo istorikams ir jų darbams tenka taip pasikeitusioje visuomenėje.
Bus nagrinėjamos šiuolaikinės istorijos metodologijos ir Rytų Europos regiono lyginamųjų istorinių sociologinių tyrimų problemos, taip pat daug dėmesio bus skirta lietuvių ir lenkų istoriografijų santykiams.
Vienas iš šios konferencijos organizatorių A.Švedas teigia, kad Lietuvos istorijos mokslas, nepaisant pakitusio vaidmens, dabar išgyvena savąjį „aukso amžių“. Apie Lietuvos istorikus ir jų santykius su visuomene – pokalbis su juo.
– Kaip pasikeitė istoriko amatas nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų?
– Istoriko amatas pasikeitė itin smarkiai. Visų pirma, istorikai nustojo atlikti gyvenimo mokytojų vaidmenį ir ėmėsi detektyvų priedermės, t. y. pradėjo ieškoti atsakymo į klausimą „O kaip buvo iš tikrųjų?“. Šis lūžis įvyko XIX a. Berlyno universitete Leopoldui von Rankei sukūrus pirmąjį istorijos seminarą, kuriame studentai imti sistemingai mokyti darbuotis su šaltiniais.
XX amžiuje praeities tyrinėtojai vis dažniau imasi dar vieno – eksperimentatoriaus – vaidmens. Jie ne tik kelia klausimą „Kodėl Brutas prisidėjo prie Cezario žudikų?“, bet ir ima svarstyti: „O kokias emocijas Brutas išgyveno, matydamas savo buvusio draugo žūtį?“.
Kitaip sakant, bėgant laikui, keitėsi tiek istorikų suvokimas, kokia yra jų darbo prasmė, tiek ir supratimas, ką ir kaip turi tyrinėti istorikai, kokiu būdu jie turi apie savo tyrimų rezultatus pasakoti visuomenei.
Todėl vadinamąja nekonvencine arba avangardine istorija užsiimantys istorikai gilinasi į tokias sferas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neturinčios nieko bendro su istoriko amatu (labai ilgos trukmės, daiktų arba gyvūnų istorija, alternatyvi istorija, ateities istorija, etc.), ir net nemirksėdami postringauja, kad tekstas yra viso labo vienas iš būdų (šalia komikso, interneto tinklalapio, filmo ir pan.) perteikti tyrimo rezultatus.
Istorija niekada nebuvo tokia įvairi idėjų, teorijų ir metodologijų taikymo prasme kaip XX–XXI amžių sandūroje. Tačiau tuo pat metu tenka pripažinti, kad postmoderno epochos visuomenė nėra linkusi taip dėmesingai klausytis istoriko (humanitaro, mokslininko) nuomonės, kaip tai buvo daroma XIX a. ar XX a. pradžioje.
Šiandien istorikų bendruomenė yra tik viena iš daugelio visuomenės istorinę kultūrą formuojančių jėgų ir, tiesą sakant, nemanau, kad ji atlieka pagrindinį vaidmenį šiame procese.
– Jūs esate išskyręs tris lietuvių istorikų ideologines tapatybes XX amžiuje. Kokios jos?
– Savo pranešime, kurį skaitysiu penktadienį, aš grįžtu prie su kolega Aurelijumi Gieda prieš dešimt metų pirmajame Lietuvos istorikų suvažiavime išsakytų teiginių.
Tarpukaris buvo istorikų-artojų (planavusių „išvagoti istorijoje gilią vagą“ ir siekusių „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“) epocha, sovietmečio epochoje dominavo istorikai-kariai, kuriems buvo pasakyta, kad jų veiklos baras yra „koviniai veiksmai ideologiniame fronte“, o po 1990-ųjų istorikai, bent jau man asmeniškai, vis dažniau panašūs į ugniagesius, kurie yra nuolat priversti gesinti kokius nors gaisrus, įsižiebiančius viešojoje erdvėje ir tautos istorinės sąmonės plotuose.
Gal ir kiek per skambu šias istorikų tapatybes vadinti trimis skirtingomis „ideologinėmis“ savastimis, nes atidžiau įsižiūrėjus į XX a. lietuvį istoriką, paprastai ir po kario, ir (kai kuriais atvejais) po ugniagesio uniforma vis tiek galima išvysti dar nuo tarpukario epochos pažįstamą faktų ieškotojo „ekipiruotę“ ką tik išartoje naujoje tyrimo vagoje.
Kita vertus, tai neturėtų stebinti. Neišmokęs detektyvo arba istoriko-artojo amato, nė vienas praeities tyrinėtojas neturi jokių šansų tapti istoriku, dirbančiu nekonvencinės istorijos srityje ir savo atradimais stebinančiu bei žavinčiu visuomenę.
– Jeigu galėtumėte rinktis, ar jūs mieliau dirbtumėte istoriku XIX amžiuje, XX amžiaus viduryje, tarkime, tarpukario Lietuvoje, ar šiais laikais? Kodėl?
– Atsakymas šiuo atveju daugiau nei akivaizdus – Lietuvos istorikai niekada taip gerai negyveno kaip po 1990 metų. Mūsų cechas turi iš tiesų unikalias galimybes dirbti ir jomis sėkmingai naudojasi. Šiuo atveju būtų galima pateikti daug pavyzdžių, leidžiančių teigti, kad Lietuvos istoriografija tapo labai įvairi svarstomų temų, naudojamų teorijų ir metodų, taip pat – išsakomų idėjų prasme.
Kita vertus, nereikia pamiršti, kad aš pasakoju apie savąjį „aukso amžių“ žvelgdamas į istorikų cecho reikalus iš vidaus. Pasakęs tai, prisiminiau vieną epizodą iš trečiojo Lietuvos istorikų suvažiavimo, vykusio 2013 m. rudenį Šiauliuose.
Tada renginį užbaigė diskusija „Su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė lietuvių istoriografija?“. Man teko moderuoti šį pokalbį, kurio metu kalbėję istorikai buvo nusiteikę taip pat optimistiškai, kaip ir aš. „Viskas puiku, lietuvių istoriografija išgyvena savo geriausius metus“, – konstatavo mano pašnekovai, o didžiulėje Šiaulių bibliotekose auditorijoje tvyrojo pakili nuotaika.
Žmonės tapatybę kuriasi ne skaitydami istorikų darbus, o klausydami nereikalingų kalorijų deginimo ekspertų.
Tuo metu galimybės pasisakyti paprašė vienas žmogus, tikriausiai šiaulietis. Aš jam padaviau mikrofoną ir staiga išgirdau: „Štai tris dienas klausausi istorikų pranešimų ir turiu pasakyti, kad jaučiuosi labai blogai. Jūs kalbėjote išimtinai sau ir tokiems pat kaip jūs! Dialogas tarp jūsų ir visuomenės neįvyko!“.
Taigi, net ir sakydamas, kad šiandienos Lietuvos istorikui nėra geresnio laiko už esamąjį, aš tuo pat metu privalau neužmiršti, kad panirimas į palaimingos ramybės būseną – labai pavojingas mokslininkui. Problemų ir iššūkių netrūksta. Vieną iš jų įvardijo istorikų suvažiavime pasisakęs žmogus: istoriko noras ir gebėjimas kalbėtis su visuomene jai suprantama kalba apie „vidutiniam statistiniam lietuviui“ egzistenciškai svarbius klausimus.
– Visuomenės santykis su praeitimi turbūt taip pat keitėsi per pastaruosius pusantro šimto metų. Kaip jis kito jūsų akimis?
– XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje visuomenė žvelgė į istoriją kaip į tautinės savivokos ir savivertės ugdymo priemonę.
Tarpukario epochoje Adolfo Šapokos ir keturių kitų istorikų sukurtas didysis pasakojimas apie lietuvių tautos praeitį bei dabartį (turiu omenyje 1936 m. išleistą „Lietuvos istoriją“) atliko tokį vaidmenį tiek to meto, tiek ir sovietmečio visuomenės gyvenime. Dėl šios priežasties Šapokos sudaryta ir redaguota „Lietuvos istorija“ (skaičiuojant visus jos leidimus XX amžiuje) buvo išspausdinta beveik pusės milijono egzempliorių tiražu, o šią knygą galima rasti beveik kiekvienų namų bibliotekoje.
Dabar mes gyvename kokybiškai kitame laike. Todėl XXI a. žmogui vertybė yra ne praeitis, o dabartis. Norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas, mėgindamas apibūdinti šiuolaikinio, postmodernaus pasaulio žmogaus tapatybę, yra pasiūlęs „Lego kubelių žmogaus“ alegoriją. Anot jo, dauguma iš mūsų su savo gyvenimais elgiamės kaip su lego kubeliais, kuriais bandome kažką sukonstruoti, neturėdami instrukcijos.
Dėl šios priežasties sukuriami statiniai – netvirti, todėl nuolat perstatomi, žmogui vis ieškant savojo gyvenimo kelio, bandant save naujais darbais, keliaujant po įvairias šalis, kolekcionuojant religijas ir panirus į serijinės monogamijos santykius.
Toks „lego kubelių žmogus“ savuosius namus, t. y. tapatybę, paprastai siekia susikurti ne skaitydamas istorikų (ar kitų humanitarų) tekstus, o pasikliaudamas žiniasklaida, reklama, įvairiais gyvenimo mokytojais, sporto klubuose dirbančiais nereikalingų kalorijų deginimo ekspertais, neurolingvistinio programavimo ir kitokių „mosčių“ specialistais.
– Iš „Joachimo Lelewelio skaitymų“ programos atrodo, kad Lietuvos istorikų darbų niekaip negalima atskirti nuo Lenkijos istorikų tekstų. Vienos suplanuotos diskusijos pavadinimas net perša mintį, kad lenkų istoriografija atliko mokytojo vaidmenį viso regiono istoriografijoms. Ar įmanoma būtų trumpai nusakyti, koks per pastarąjį šimtmetį buvo Lietuvos istorikų santykis su lenkų istoriografija? Gal paaiškėtų, kad mes nieko originalaus nesame sukūrę?
Istorikai nustojo atlikti gyvenimo mokytojų vaidmenį ir ėmėsi detektyvų priedermės, t. y. pradėjo ieškoti atsakymo į klausimą „O kaip buvo iš tikrųjų?“.
– Penktadienį konferencijoje vyksianti diskusija, kurios pavadinimas suformuluotas kaip jūsų minėtas klausimas, yra akivaizdi intelektinė provokacija, siekiant sukelti polemiką.
Tuo tarpu bandant apibūdinti lietuvių istorikų santykį su lenkų istoriografija, derėtų pasakyti keletą dalykų.
Tarpukario epochoje Kaune susitelkusi lietuvių istorikų bendruomenė, ieškodama lietuvių Lietuvos istorijoje, kovojo su kolegomis iš Varšuvos, Krokuvos ir kitų tuometinių intelektinių centrų. Buvo polemizuojama dėl lūžinių mūsų valstybės ir tautos istorijos datų bei jų interpretavimo.
Šie mūšiai dėl istorijos buvo visiškai natūralus procesas, nes lietuvių istoriografijai reikėjo tapti subjektu ir tokiu pačiu subjektu paversti Lietuvos istoriją. Kaimyninių šalių istoriografijos, interpretuodamos Lietuvos istoriją, tokio manevro laisvės bręstančiai lietuvių istorikų bendruomenei nenorėjo suteikti.
Kitokia situacija susiklostė sovietmečiu, kai lenkų istoriografija lietuvių mokslininkams atliko vieno iš svarbiausių langų į pasaulį vaidmenį. Lenkijoje spausdinami akademiniai žurnalai ir šioje šalyje publikuojamos knygos tapo viena iš nedaugelio galimybių sužinoti, kaip ir kuo gyvena praeities tyrinėtojai socialistinio bloko šalyse ir Vakarų Europoje.
Todėl kalbant apie „istorikų-karių“ epochą, galima iš tiesų ginti tezę, kad nenorėję aklai marksizmo-leninizmo dogmų savo tyrimuose taikyti ir apie esą sparčiai kuriamą „kolūkinį rojų“ rašyti lietuvių mokslininkai dažnai skaitė Lenkijoje spausdinamas (taip pat ir verstines iš kitų kalbų) knygas, taip gaudami tam tikras idėjas ir inspiracijas veikti.
– O koks dabar yra Lietuvos istorikų santykis su Lenkijos kolegomis ir jų darbais? Ir ką sako jūsų asmeninė patirtis – kiek tuos santykius veikia politinis gyvenimas?
– Santykiai, mano nuomone, yra konstruktyvūs. Įvairios politinės konjunktūros mažai daro įtakos mokslininkų bendravimui ir bendradarbiavimui.
Istorikai šiuo atveju vadovaujasi Fernando Braudelio požiūriu, kad daugeliu atvejų vadinamasis „laikraščių laikas“ (kuriame gyvena politikai) yra prisodrintas mažai reikšmingų įvykių ir juos komentuojančių žiniasklaidos priemonių kuriamo triukšmo. Todėl norintys interpretuoti bendros istorijos siužetus ir kalbėtis apie savo tyrimų rezultatus, inicijuojantys tam tikrus bendrus projektus mokslininkai iš Lietuvos ir Lenkijos tiesiog dirba savo darbą, nekreipdami dėmesio į politinį foną.
– Beje, kaip atsakytumėte į minėtos diskusijos iškeltą klausimą: ar lenkų istoriografija vis dar atlieka mokytojo vaidmenį regiono istoriografijoms?
– Ne tik lietuvių, bet ir lenkų istoriografija XX–XXI a. sandūroje išgyvena savo aukso amžių, todėl ji yra labai įdomi naujų idėjų konstravimo ir bandymo laboratorija, kurioje vykstančiais procesais kitų Vidurio Rytų Europos šalių istorikai, be jokios abejonės, domisi ir neretai pasinaudoja šios istoriografijos subrandinta patirtimi.
Kita vertus, apibendrinimuose visuomet slypi supaprastinimo pavojus. Todėl pateiksiu vieną pavyzdį, susijusį su savo asmenine patirtimi. Aš dirbu keliose tyrimų sferose – istorijos teorijos ir metodologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir sovietikos.
Lenkų istorikų tekstus visų pirma skaitau, kai man reikia dirbti su istorijos teorijos ir metodologijos klausimais (šiais klausimais lenkų istoriografija iš tiesų turi ką pasakyti ir iš jos galima pasimokyti), bet sovietikos tyrimų sferoje mano asmeniniais mokytojais yra, visų pirma, kai kurie JAV dirbantys istorikai.
„Joachimo Lelewelio skaitymų“ programą galite rasti čia:
