Dieną, kai ėmėsi veiksmų dėl E.Hemingway'aus, jis veikė NKVD užsakymu. Po susitikimo J.Golosas perdavė Maskvai esantis „tikras, kad Hemingway'us su mumis bendradarbiaus ir padarys viską, ką galės“, kad padėtų NKVD, „The Daily Beast“ rašo Nicholas Reynoldsas.
Kodėl sovietams parūpo E.Hemingway'us? Pirmą kartą jis dėmesį patraukė 1935 m., kai kraštutinės kairės amerikietiškame žurnale „New Masses“ jis išpublikavo savo komentarą. Jame rašytojas aršiai kritikavo JAV valdžią už tai, kad ji didelę grupę veteranų, padedančių gyventojams, paliko mirti uragano Floridoje kelyje.
Vėliau, vykstant Ispanijos pilietiniam karui, jis susidūrė su Kominterno agentais, sovietų šnipais, komunistų sukilėliais. Jie intrigavo ir žavėjo jį, ypač dėl to, kad kovojo su tuo, prieš ką aistringai pasisakė ir E.Hemingway'us – fašizmu. Ši jo aistra pastūmėjo jį ir parašyti „Kam skambina varpai“. Nieko keisto, kad J.Golosas ėmėsi verbavimo praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo išleistas šis politinis romanas.
Ko NKVD norėjo iš E.Hemingway'aus? Jis nedirbo JAV valdžiai, neturėjo priėjimo prie valstybės paslapčių. Su juo nebūtų susitinkama tamsiame skersgatvyje, kad būtų perduotas portfelis su slaptais dokumentais. Tam, kad įsiteiktų savo svarbiausiam klientui Josifui Stalinui, sovietų šnipai to labiausiai ir norėjo – užrašytų paslapčių, ypač apie amerikiečių technologijas ir užsienio politiką.
Jie žinojo, kad vieną dieną JAV atsisakys savo izoliacionizmo politikos ir pakeis jėgų pusiausvyrą Europoje. Kai ta diena ateis, sovietai norėjo būti jau pasiruošę. Per tą laiką jie stengėsi „piratauti“ amerikiečių technologijas. Po to, kai JAV ir Sovietų Sąjunga sukūrė diplomatinius ryšius 1933 m., NKVD kartu su GRU ir toliau verbavo daug JAV tarnautojų, kurie sovietus „maitindavo“ paslaptimis. Ketvirtajame dešimtmetyje jie turėjo puikių šaltinių Valstybės, Teisingumo, Iždo departamentuose, jau nekalbant ir apie pačius Baltuosius rūmus. Per karą jie priėjo ir prie Manhatano projekto ir pavogė atominės bombos planus.
Tačiau tai ne viskas, ko norėjo NKVD. Buvo ir kitokių šnipų, kurie galėjo būti naudingi – pavyzdžiui, politikai ar žurnalistai. Jie galėjo padėti sovietams suprasti sparčiai besivystančią jauną šalį kitoje pasaulio pusėje, kuri nuo Sovietų Sąjungos skyrėsi kaip diena ir naktis. Be to, taip sovietai tikėjosi bent šiek tiek padaryti įtakos politiniams sprendimams.
Buvo užverbuotas net kongresmenas Samuelis Dicksteinas, kuris gaudavo po 1 250 JAV dolerių per mėnesį – tais laikais tai buvo nemenka suma. Geriausi amerikiečių žurnalistai-sovietų šnipai (o buvo užverbuoti ir įžymūs reporteriai bei komentatoriai) turėjo daug gerų ryšių, laisvai galėjo keliauti po šalį ir kartais net skleisti istorijas, kuriose Sovietų Sąjunga buvo paišoma palankiomis spalvomis.
Sovietai į E.Hemingway'ų žiūrėjo kaip į žurnalistą. Jau būdamas populiarus rašytojas, jis turėjo ryšių visame pasaulyje – nuo Europos sostinių iki Baltųjų rūmų. Jo trečioji žmona Martha Gellhorn buvo viena iš Eleonoros Roosevelt protežė.
1937 m. vasarą ji net sugebėjo suorganizuoti susitikimą, kuriame dalyvavo E.Hemingway'us, Kominterno agentas ir JAV prezidentas su E.Roosevelt. Iš pradžių jie pažiūrėjo dokumentinį filmą „Ispanų žemė“, kurį prodiusavo E.Hemingway'us ir olandų kūrėjas Jorisas Ivensas. Tuomet jie aptarė užsienio politiką. E.Hemingway'us ir J.Ivensas mėgino (bet nesėkmingai) įtikinti Frankliną D.Rooseveltą atsisakyti neutralumo politikos ir, kaip ir Sovietų Sąjunga, paremti Ispanijos Respubliką.
Rusijos pareigūnai niekada nepamiršo, kad jų interesas – suprasti ir manipuliuoti didžiąja valstybe už vandenyno.
Nors E.Hemingway'us netapo labai naudingu šnipu NKVD, jis ne vienerius metus JAV viešojoje erdvėje rėmė Sovietų Sąjungą. 1948 m., pavyzdžiui, rašytojas palaikė kandidatą į prezidentus Henry Wallace'ą ir jo požiūrį, kad dvi didžiosios galybės turi daugiau panašumų nei skirtumų, ir pasisakė už tai, kad jos viena su kita aiškintųsi santykius tiesiogiai, nekreipdamos dėmesio į Europą.
Kodėl ši istorija svarbi dabar? Visų pirma, ji parodo Rusijos istorijos tęstinumą. Nesvarbu, ar ji vadinasi NKVD, ar KGB, ar SVR. Rusijos slaptoji tarnyba nuo 1934-ųjų daug dirba tam, kad surinktų informacijos ir sugebėtų daryti įtaką JAV. Rusijos pareigūnai niekada nepamiršo, kad jų interesas – suprasti ir manipuliuoti didžiąja valstybe už vandenyno.
Antra, E.Hemingway'aus atvejis primena, kad reikia atidžiau žvelgti ir į tokius atvejus, kurie nėra akivaizdus šnipinėjimas. Tokie atvejai vis tiek gali stipriai pakenkti JAV institucijoms, tik subtilesniais būdais. Nacionalinio saugumo klausimais beveik neįmanoma tarnauti dviem ponams – ir net menkiausias interesų konfliktas gali stipriai pakenkti. Kaip tai matyti ir iš naujosios JAV administracijos.
Galiausiai, net ir po 70 metų, E.Hemingway'aus požiūris į užsienio politiką daugeliui yra nežinomas. Daugelis, kuris skaito ir mėgaujasi jo darbais, jį dievina už atvirą, tiesmuką, nepriklausomą rašymo stilių, kuris pažadina amerikietiškas vertybes. Tačiau tik nedaugelis nori suprasti, kad JAV literatūros ikona turėjo slaptų ryšių su užsienio valstybe, kurios vertybės labai skyrėsi nuo amerikietiškųjų.
