Suprasti akimirksniu
- 1939 m. SSRS ir Vokietija okupavo Lenkiją
- Lietuva priėmė daugiau negu 40 tūkst. pabėgėlių iš šios šalies
- Pabėgėliams, kurių daugelis neturėjo nieko, padėjo visa visuomenė
- Visuomenė pabėgėliams suaukojo per 7 mln. litų
„1939 m. karas kilo kaimynystėje, visiškai Lietuvos pasienyje. Vokietija bandė įtraukti Lietuvą į karą. Vienas pirmųjų šio karo rezultatų buvo tie pabėgėliai, kurie bėgo, gelbėjosi nuo Vokietijos. Pabėgėliai, kurie bėgo į Lietuvos valstybės teritoriją, buvo tiek civiliai, tiek Lenkijos kariuomenės kariai“, – ketvirtadienį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengtoje diskusijoje „Pokalbis su Basiru. Pabėgėliai: vengti, suprasti, priimti“ pasakojo G.Surgailis.
„Be to, kai 1939 m. spalį Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, kartu perėmė ir didžiulį atbėgėlių skaičių. Jie bėgo ne į Lietuvą, o į Lenkijos pakraštį – Vilnių, o po to pateko į Lietuvą“, – pridūrė jis.
Istoriko teigimu, atbėgę daugiau negu 40 tūkst. žmonių su savimi neturėjo beveik nieko. Be to, tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti, tad politinės aplinkybės priimti daug atbėgėlių neatrodė palankios.
„Reikėjo spręsti tą klausimą. Iš karto įsijungė Raudonasis kryžius. Po to, kada buvo perimtas Vilnius, mieste buvo rasta nemažai visuomeninių organizacijų, kurios rūpinosi šelpimu, ieškojo paramos ir taip toliau“, – sakė G.Surgailis.
Tarpininkaujant Lietuvos vyriausybei, Raudonajam kryžiui ir kitomis organizacijoms, pabėgėliams iš Lenkijos buvo suteikta pagalba.
„Tiems visko netekusiems žmonėms, kurie galbūt įsimetė tik dokumentus ir keletą zlotų, kurie Lietuvoje tapo beverčiai, vis dėlto buvo sugebėta padaryti taip, kad jie būtų ir maitinami, ir pastogę gautų, ir vaikais buvo pasirūpinta (…) Taip kad Lietuva patirtį turi“, – pabrėžė G.Surgailis.
Istorikas pažymėjo, kad tada padedant pabėgėliams didžiulį vaidmenį suvaidino ne tik valdžia ir visuomeninės organizacijos, bet ir visuomenė.
„Kūrėsi šalpos komitetai, aukų rinkimo komitetai. Valstybė daugiau koordinavo, labai didžiulė buvo parama iš visuomenės. Nors ir buvusiems priešams, žmogiškumas tada egzistavo. Paprastas eilinių žmonių mielaširdiškumas, ko gero, ir buvo ta vedanti raudonoji linija, kuri ėjo per visą, tiesa, gana trumpą pabėgėlių integravimo laikotarpį Lietuvoje“, – sakė G.Surgailis.
Istoriko teigimu, ir dabar rūpesčio pabėgėliais našta turėtų tekti ne tik valstybei: prisijungti turi ir visuomenės organizacijos. Tada, pasak jo, pabėgėliai gaus ne tik maisto ir gyvenamąją vietą, bet ir sulauks normalių gyvenimo sąlygų, geriau integruosis.
Skaičiuojant to meto pinigais, iš viso visuomenė pabėgėliams paaukojo daugiau negu 7 mln. litų, o litas tada buvo vertingesnis negu dabar.
Ypač, atkreipė dėmesį G.Surgailis, pasižymėjo žydų visuomeninės organizacijos, kurios pabėgėliams paaukojo 4 mln. 102 tūkst. 950 litų. Dar 800 tūkst. litų vien tik pagalbos administravimui ir pabėgėlių pastatų išlaikymui skyrė Raudonasis kryžius. Dienai vienas pabėgėlis gaudavo po maždaug 2,5 lito.
„Galiausiai atbėgėlių problema buvo išspręsta labai paprastai ir labai greitai, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Jau 1940 m. vasarą visos pašalpos buvo nutrauktos ir pasakyta: jūsų reikalas patiems išsilaikyti, eikit dirbti ir pragyvensite. Bet tai jau buvo nebe Lietuvos administracija, o okupacinė sovietinė administracija“, – pabrėžė G.Surgailis.
