XVIII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės nuolat keliaudavo, tačiau kelionių maršrutą ribodavo luomas ir socialinis statusas.
Valstiečiai keliaudavo tik savo pono valdose, kartais aplankydavo netoliese kitam savininkui priklausančius pažįstamus. Smulkūs bajorai vykdavo į seimelius (pavieto centrus).
Aukštesnį statusą turintys kilmingieji keliaudavo į seimus, dėl savo ūkio ar finansų, politinių reikalų važinėdavo po visą šalį. Ne vienas vykdavo ir į užsienį dėl diplomatinių tikslų ar malonumo.
Didikų sūnūs būdavo išleidžiami mokytis ar „pamatyti gyvenimo“ į Vakarų Europą. Dvasininkai keliaudavo piligrimų keliais, aplankydavo Romą, popiežių. Mūsų laikus pasiekė nedaug kelionių aprašymų, nes dažnas bajoras per visą gyvenimą neapsilankydavo kitose šalyse.
Tačiau yra išimčių. LDK laikų kelionių tyrėjai išskiria vieną ypatingą atvejį – XVIII amžiaus I pusės bajorės Reginos Salomėjos (kai kur save ji vadino ir Salomėja Regina) Ruseckaitės-Pilštyniovos (Regina Salomea z Rusieckich Pilsztyn) kelionės aprašymą.
Autorė nukeliavo net iki Stambulo, ilgai ten gyveno, vėliau aplankė daugelį to meto LDK, Lenkijos, Osmanų ir Austrijos imperijos vietovių. Jos patraukliu stiliumi parašyti kelionių įspūdžiai tapo atradimu LDK laikų kultūros tyrėjams.
Gyvybei pavojingas gydymo menas
Apie šią moterį žinių nedaug. Tenka pasikliauti jos gyvenimo aprašymu. Ji rašė, jog gimė 1718 metais Naugarduko paviete. Nuo jaunų dienų bajorė mėgo šaudyti ir nuolatos su savimi vežiojosi pistoletus ar šautuvą.
14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Halpiro, kuris netrukus išvyko į Stambulą ir kartu pasiėmė žmoną.
Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Nors Regina Salomėja gydė ligonius, tačiau tikėjo ir burtais. Ji minėjo, kad nuo burtų pati ne kartą sunkiai sirgo.
Pasak moters, viena jos koja dėl to, kad kažkas „nužiūrėjo“, nudžiūvo ir sutrumpėjo per pusę uolekties. Vėliau ji negalėjo valdyti ne tik kojų ir rankų, bet ir proto: jautėsi kaip vaikas, pro langą matė pabaisą su ilga barzda.
 |
| Reginos Salomėjos kelionės aprašymas 1957 m. buvo išleistas Lenkijoje. |
Kai jos vyras išvyko dirbti gydytoju į Sofiją, bajorė vertėsi medicinos praktika, gydė moteris. Filipopolio (Filibėjaus) (dabar Plovdivas, Bulgarija) mieste moteris gydė vietinio naziro (komendanto) dukrą nuo kirmėlių.
Ši išgėrė vaistų, pagamintų iš alavijo, šafrano, miros, sieros rūgšties ir vyno spirito. Deja, mergaitė mirė. Tada gydytoja pati išgėrė savo pagamintų vaistų. Tik tai ją, likusią gyvą, išgelbėjo nuo mirties bausmės.
Plėšikų vado nelaisvėje
Regina Salomėja aprašo ir vieną didžiausių savo nuotykių, kai keliavo per Balkanų kalnus. Per juos buvo sudėtinga persikelti vežimu, todėl moteris jojo žirgu, apsirengusi vyriškais drabužiais.
Pakeliui prisijungė prie vieno karavano, bet netrukus tapo plėšiko Sary Huseino (Rudojo Huseino) kaline. Šis atpažino ją. Regina Salomėja išgydė plėšikų vadą ir jo sūnaus uošvį nuo akių ligų. Ji buvo karališkai apdovanota ir laimingai grįžo pas vyrą, kuris greitai mirė. Regina Salomėja liko su dukra.
Iš sultono nupirktas vyras
Sužinojusi apie Austrijos kariuomenės pralaimėjimą Osmanų kariuomenei, ji išpirko iš sultono nelaisvės keturis austrų karo belaisvius. Už tris karininkus gavo išpirką iš giminių, o už ketvirtąjį – ne. Pastarasis, Austrijos karininkas Juozapas Fortūnatas Pilšteinas, kilęs iš Krajinos (dabartinė Slovėnija), tapo jos antruoju vyru.
Abu grįžo į Naugarduką. Lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila-Žuvelė jį priėmė į savo kariuomenę, o Regina Salomėja dirbo gydytoja. Vėliau R.S.Pilštyniova nusprendė vykti į Rusiją ir išlaisvinti iš nelaisvės keletą turkų.
Per Vilnių, Biržus, Rygą ir Narvą ji nukeliavo į Sankt Peterburgą. Ten po kelių sėkmingų operacijų išgarsėjo, buvo pristatyta imperatorei Anai Ivanovnai. Ši su ja buvo maloni ir išlaisvino Revelyje (Taline) bei Narvoje kalintus Ruščiuko (Rusė, dabar Bulgarijos miestas) turkų belaisvius.
Į namus R.S.Pilštyniova grįžo per Biržus, Ukmergę ir Vilnių bei įsikūrė Polesėje. Jos vyrą perkėlė į Žovkvą (dabar Ukraina), prie Lvovo. Nors laukėsi, ji per Vroclavą, Olomoucą, Vieną ir Liublianą nukeliavo iki vyro namų.
Vėliau R.S.Pilštyniova apsistojo Vienoje, gyveno iš gydytojos amato. Austrijos sostinėje jai gimė sūnus. Bet ir antroji santuoka nebuvo laiminga. Vyras, anot autorės, išlaidavo ir girtavo.
Kai ji išvyko į Turkiją, vyras pagrobė dukrą, siekė sutuoktinę nunuodyti. Po bandymų taikytis ji išsiskyrė, liko viena su vaikais.
Pragaištinga aistra jaunesniam vyrui
Vėliau gydytoja užmezgė santykius su septyneriais metais jaunesniu vyriškiu, kurį savo atsiminimuose vadino amoratu.
Moters pasakojimas – įdomus ir svarbus XVIII amžiaus liudijimas.
Moteris rašė, kad leido jam savimi naudotis, o jis pasiglemžė jos pinigus. R.S.Pilštyniova paliko jam savo vaikus, išvažiavo, o grįžusi rado sūnų numarintą badu, bet net ir tai neprivertė jos nutraukti santykių. Ji išvyko į Kijevą, vyras gydytoją sekė.
Moteris kreipėsi į Rusijos imperijos teismą ir net gavo leidimą suimti buvusį partnerį, bet atsitiktinai susitikę Podolės Kameneco vienuolyne jiedu susitaikė.
Sultono hareme
Ilgą laiką R.S.Pilštyniova gyveno Osmanų imperijoje, Chotime (Hotino miestas dabartinėje Rumunijoje). Buvo apkaltinta, jog teikia pagalbą žmonėms, iš turkų valstybės perbėgantiems į Abiejų Tautų Respubliką. Bėgdama nuo persekiotojų, ji antrą kartą išvyko į Stambulą ir tapo sultono haremo gydytoja.
Šiame kūrinyje daug tų laikų buities detalių. Labiausiai atsiminimų autorę žavėjo valdovų rūmai. Apstulbinta liberalaus sultono Mustafos II rūmų grožio, R.S.Pilštyniova manė, kad tai – rojus žemėje.
Jai taip pat patiko Sankt Peterburgas. Gydytoja žavėjosi, kad čia šalia rūmų nepamatysi lūšnų kaip Vienoje ar Stambule. Imperatorės Anos Ivanovnos dvaras ją pakerėjo, R.S.Pilštyniova prisiklausė istorijų (anekdotų) apie Petrą I bei kitus Rusijos imperijos didikus.
Tautų ir papročių aprašymai
Moters pasakojimas – įdomus ir svarbus XVIII amžiaus liudijimas. Jos karjera įspūdinga. Moterims tais laikais buvo sunku siekti medikės karjeros. Bet R.S.Pilštyniova rasdavo pacientų, daug uždirbdavo.
Autorė įdomiai pavaizdavo kitų tautų ir tikybų žmones. Su simpatija ji žvelgė į turkų buitį. Keliautoja rašė, kad turkų raštas sudėtingas. Pasakojo, kad turkai nuolat sėdi kavinėse ir klausosi muzikos.
Tiesa, ji jaudinosi dėl žiaurių sultono ir jo valdininkų veiksmų, malšinant bulgarų bei serbų sukilimus, dėl represijų prieš krikščionis. Rusus atsiminimuose ji vertino geriau nei Austrijos gyventojus, nes slavai – vaišingi.
Šie atsiminimai ir kelionių aprašymai svarbūs, nes juose rašoma apie dabartinių valstybių (Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Turkijos, Moldovos, Rumunijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Slovėnijos, Austrijos, Čekijos, kitų šalių) gyventojus ir papročius XVIII amžiuje.
Galbūt ateityje bus rasta daugiau liudijimų apie drąsios ir išsilavinusios (kad ir savamokslės) moters gyvenimą. Kol kas jis mažai žinomas.
Daugiau įdomių pasakojimų apie Lietuvos istoriją galite rasti puslapyje LDKistorija.lt
