„Tai buvo labai simboliška, netgi sakrali pergalė“, – sako istorikas Darius Kuolys, tyrinėjęs šitą nepaprastą, tačiau pamirštą Vilniaus gynėjų istoriją.
Keli tūkstančiai prastai ginkluotų miestiečių sugebėjo dvi paras atsilaikyti prieš Rusijos imperijos armiją, kuri buvo apgulusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinę.
Gynėjų nepalaužė nei šimtas pabūklų, nei tūkstančiai priešo karių.
Rusų karius nuginklavo miestiečiai
Ši istorija prasidėjo tuo metu, kai Lenkijoje įsiliepsnojo Tado Kosciuškos sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, kurios buvo pasidalinusios Abiejų Tautų Respubliką. Laisvės idėjos įkvėpti lietuviai taip pat pakilo į ginkluotą kovą.
1794 metų balandį, naktį iš 22-osios į 23-iąją, Vilniuje pulkininkas Jokūbas Jasinskis su 600 karių ir 400 savanorių užpuolė dvigubai didesnę Rusijos imperijos armijos įgulą. Sukilėliai sugebėjo į nelaisvę paimti apie 1 tūkst. rusų kareivių ir net jų vadą generolą Nikolajų Arsenjevą.
„Šis įvykis buvo ryškiausias sukilimo pradžios akcentas Lietuvoje. Yra išlikęs pluoštas lietuvių liaudies dainų, kuriose minimas ir Kosciuškos sukilimas, ir Vilniaus atsiėmimas“, – pasakojo istorikas D.Kuolys.
Kitą dieną, balandžio 24-ąją, buvo išrinkta Lietuvių tautos aukščiausioji taryba, kurią sudarė universiteto profesoriai, dvasininkai, didikai, bajorai. Jie susirinko miesto rotušėje ir ėmėsi vadovauti sukilimui.
Po pirmojo posėdžio Šventų Jonų bažnyčioje buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, per kurias vilniečiai prašė Apvaizdos pagalbos.
Tą pačią dieną mieste prisiekė 2328 savanoriai, kurie įsipareigojo ginklu ginti tėvynę, laisvę ir lygybę.
„Tarp jų buvo bajorų, tačiau dauguma savanorių buvo paprasti miestiečiai, o kai kurie net valstiečiai, – pasakojo D.Kuolys. – Tuo metu Vilniuje buvo apie 20 tūkst. gyventojų. Taigi, jau antrąją sukilimo dieną kas dešimtas miestietis pasiryžo tapti savanoriu. To meto Lietuvos visuomenė išties buvo pilietiška, nusiteikusi ginti savo kraštą, savo valstybę.“
Sukilimą rėmė dvasininkija. LDK sostinėje veikė 15 vyrų ir 5 moterų vienuolynai, beveik tūkstantį miesto gyventojų sudarė vienuoliai ir kunigai. Tai buvo Apšvietos epochos dvasininkai, kurie savo veikla ir pamokslais skatino visuomenės pilietiškumą.
„Lenkų istorikai pabrėžia, kad gausus dvasininkų dalyvavimas sukilime yra išskirtinis LDK bruožas. Mūsų kunigai ir vienuoliai buvo aktyvūs sukilimo organizatoriai, dalyviai ir rėmėjai“, – sakė istorikas.
Vienas iš Vilniaus dvasininkų sugebėjo neįtikėtinai sustabdyti puolančią imperijos armiją.
Gynybinius griovius kasė ir kilmingieji
Lietuvių tautos aukščiausioji taryba nutarė, kad LDK kariuomenei turi vadovauti sukilėlių lyderis J.Jasinskis, tačiau T.Kosciuška netrukus jį atšaukė iš pareigų. Lietuvos kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Mykolas Vielhorskis.
1794 metų birželį jis turėjo priimti pirmąjį išbandymą, nes Rusijos armija persigrupavo ir artėjo prie Viliaus.
Istorikas Eduardas Brusokas taip aprašė pasirengimą miesto gynybai: „Buvo aišku, kad senoji Vilniaus gynybinė siena, statyta dar XVI amžiuje, netinkama riba organizuoti miesto gynybai. Ji neatitiko laiko reikalavimų (…) Nutarta lauko gynybinius įtvirtinimus statyti prieš Vilnių. Dėl gamtinių kliūčių, supusių miestą, labiausiai buvo tikėtina, kad rusai puls iš pietų. Stipriausi lauko įtvirtinimai pradėti statyti prieš dabartines Rasų kapines, Liepkalnio kalvelėse.“
Apie 300–400 vilniečių kasė griovius, statė pylimus, remontavo ir tvirtino gynybinę sieną, kirto šaudymo angas, tvarkė vartus. Rusai nenumaldomai artinosi, apie pavojų pranešinėjo lietuvių žvalgai, todėl paskutinėmis dienomis darbininkų ir savanorių gretos išaugo iki 800 miestiečių.
„Matome net aukštos kilmės piliečius su kastuvais dirbančius taurų darbą – kasant apkasus prieš miestą“, – rašė „Vilniaus tautinis laikraštis“ („Gazeta Narodowa Wileńska“). Sukilęs miestas turėjo savo spaudą, į kurią rašė ir kurią redagavo akademikai. Tomis dienomis jie aprašinėjo pasiruošimą miesto gynybai.
Istorikas D.Kuolys sako, kad naujasis LDK kariuomenės vadas M.Vielhorskis buvo patyręs karininkas, doras žmogus, tačiau neišmanė Lietuvos konteksto ir nesuprato tikrosios Vilniaus padėties. Tai galėtų nulemti pražūtį.
Užupyje surengė skerdynes
1794 metų liepos pradžioje generolas M.Vielhorskis surengė dideles pratybas, per kurias išsivedė lietuvių kariuomenę maždaug 50 km už Vilniaus. Tai buvo strateginė klaida.
Ja pasinaudojo Rusijos imperijos armijos generolas Bogdanas Knoringas, kuris su savo kariauna žvangėjo per LDK teritoriją ir medžiojo sukilėlius.
„Rusai turėjo platų šnipų tinklą, todėl sužinojo, kad miestas liko be kariuomenės. Tuo iškart pasinaudojo generolas Bogdanas Knoringas“, – sakė D.Kuolys.
Liepos 19-osios rytą Vilniaus priemiesčius apgulė didžiulės rusų pajėgos: 6–8 tūkst. kareivių, raiteliai kazokai, apie 100 patrankų.
„Rusijos imperijos kariuomenė puolė nuo Užupio pusės, nuo Polocko kelio. Negausios gynėjų pajėgos stengėsi išlaikyti Užupio ir Paplaujos priemiesčius. Ten vyko pačios siaubingiausios kautynės, nes įsiveržę kazokai žudė ir taikius žmones. Tai aprašė „Gazeta Narodowa Wileńska“. Po kautynių miestiečiai atrado daug išžudytų vaikų ir moterų“, – pasakojo istorikas.
Tą pačią dieną Rusijos imperijos kariuomenė puolė Trakų ir Rūdininkų vartus, kurie iki šių dienų neišliko.
Istorikas E.Brusokas rašo, kad Vilniaus priemiesčiuose lauko įtvirtinimus gynė apie 900 pėstininkų ir 600 raitelių, kuriems vadovavo generolas Jonas Jokūbas Mejenas. Rusai sugebėjo atkirsti šiuos dalinius nuo miesto.
Į vakarą LDK sostinė buvo apgulta. Mieste liko apie 1 tūkst. profesionalių karių ir apie 2 tūkst. miestiečių. Jie buvo labai prastai ginkluoti, turėjo vos 1,3 tūkst. šautuvų ir 7 patrankas, o į juos buvo nutaikyta apie 100 pabūklų.
„Gynybai vadovavo Vilniaus miesto komendantas generolas Jurgis Pranciškus Grabauskas. Jis davė nurodymus likusiems karininkams ir besiginantiems miestiečiams. Naktį po pirmųjų mūšių Jurgis Grabauskas jau buvo gilioje depresijoje. Imperijos kariuomenė buvo gerokai didesnė, į miestą šaudė patrankos, kova atrodė beviltiška. Kai kurių istorikų teigimu, jis net davė nurodymus nebesipriešinti ir trauktis“, – pasakojo D.Kuolys.
Lemiamas šturmas prasidėjo vos prašvitus.
Rusų vadą nušovė kunigas
Liepos 20-osios rytą Rusijos imperijos armija pradėjo didelį puolimą prie Aušros ir Užupio vartų.
„Priemiesčiai neleido rusų daliniams išsiskleisti ir efektyviai panaudoti artileriją, todėl gynėjai keletą valandų įnirtingai gynėsi priemiesčių gatvelėse“, – apie to ryto įvykius rašė istorikas E.Brusokas.
Įdienojus mūšis persikėlė prie gynybinės sienos.
„Rusijos kariuomenė žinojo, kad gynėjų yra mažai, todėl veržėsi į miestą per vartus. Tačiau tai buvo klaida. Priešininkai buvo sustabdyti prie Užupio vartų, kurių gynybą organizavo miestiečiai. Rusų kolonai žygiuojant vartų link, šie netikėtai atsivėrė, priešą pasitiko patrankų ugnis. Rusai per kelias minutes patyrė didelius nuostolius, jų puolimas šia kryptimi baigėsi“, – rašė E.Brusokas.
Gausiausios pajėgos užgulė Aušros vartus ir ten išsirangiusią gynybinę sieną. Istorikai teigia, kad čia rusų daliniai sugebėjo įsiveržti į miestą, tačiau susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu. Vilniečiai apšaudė įsibrovėlius iš turėtų patrankų ir karabinų, apmėtė akmenimis, daužė priešus viskuo, kas pasitaikė po ranka.
E.Brusokas citavo Rusijos kariuomenės artilerijos kapitono Nikolajaus Tučkovo atsiminimus apie Viliaus šturmą: „Niekada savo gyvenime nejaučiau tokio pavojaus ir sunkumo kaip tą dieną. Nuo 7 valandų ryto iki 3 valandų po pietų mane apšaudė ne tik šautuvų, bet ir pistoletų ugnis, neminint akmenų, kuriuos priešininkai mėtė į mus (…) Išvargintas mūšio, maudžiant akmenų ir kritimų nuo žirgų sumušimams, alkanas ir ištroškęs, vos galėjau paeiti, kai traukėmės iš priemiesčio“.
Į vakarą rusai patyrė skaudų smūgį, kuris privertė atsitraukti.
„Rusijos imperijos pulkininkas, kazokų vadas Dejovas, šaltiniai jo vardo nemini, ant žirgo priešais Aušros vartus jau vedė savo karius į lemiamą šturmą ir šaukė: gorod naš (liet. miestas mūsų). Tačiau staiga iš Pociejų koplyčios pasigirdo šūvis ir jis krito nuo žirgo. Šturmuojančių Rusijos pajėgų vadas žuvo, o jo kariai atsitraukė, nes jiems tai buvo blogas ženklas“, – kalbėjo D.Kuolys.
Šią dramatišką situaciją aprašė net Adomas Mickevičius savo garsiojoje poemoje „Ponas Tadas“. Tik kūrėjas klaidingai parašė, kad lemtingą šūvį atliko narsus LDK kariuomenės majoras.
Istorikas D.Kuolys sako, kad miestą išgelbėjo kunigas, vienuolis basasis karmelitas Celica. Jis tūnojo Pociejų koplyčios bokšte, sekė rusų pulkininką ir pasitaikius tinkamai progai jį nušovė. Apie tai rašo to meto šaltiniai.
„Pilietiškas dvasininkas buvo Apšvietos epochos sūnus, todėl kunigo Celicos dalyvavimas sukilime ir lemiamas šūvis turi simbolišką reikšmę“, – sakė istorikas D.Kuolys.
Tą vakarą Rusijos imperijos armija atsitraukė nuo Vilniaus sienų.
Į miestą grįžo LKD kariuomenė, vadovaujama generolo M.Vielhorskio.
Po trijų dienų, 1794 metų liepo 23-ąją, sukilimo vadas T.Kosciuška įsakė iš visų Varšuvos pabūklų paleisti salvę Vilniaus miesto gynėjų garbei.
Tą pačią dieną laikraštis „Gazeta Narodowa Wileńska“ išsamiai aprašė didvyrišką miesto gynybą, paminėdamas kai kurių karininkų ir miestiečių pavardes. Tada leidinys žadėjo, kad pagerbs visus gynėjus, tačiau vėliau šios minties atsisakė. Tai gali būti susiję su generolo M.Vielhorskio strategine klaida. Istorikai mano, kad įtakingam karininkui buvo gėda pagerbti nekilmingus miestiečius ir net valstiečius, kurie apgynė miestą be jo kariaunos.
Vilniaus praradimas – pražūtingas smūgis
Tai buvo simbolinė pergalė. Po kelių savaičių, 1794 metų rugpjūčio 11-ąją, rusų generolas B.Knoringas sugrįžo. Tik šį kartą jis atsivedė 10–11 tūkst. gerai ginkluotų karių ir gausias artilerijos pajėgas.
„Pasakojama, kad Rusijos kariuomenė išstatė savo pabūklus ant priemiesčio kalvų ir visą dieną šaudė į Vilnių. Per apsiaustį tūkstantis karių žuvo, todėl jau kitą dieną miestas kapituliavo“, – pasakojo D.Kuolys.
Dalis Vilniaus gynėjų sugebėjo evakuotis plaustais per Nerį, nes Rusijos armija neturėjo tiek pajėgų, kad apsuptų miestą žiedu.
Išlikę daliniai traukėsi į antrąją LDK sostinę Gardiną, kur buvo kuriama dar viena gynybos linija. Tačiau gynėjų nuotaikos jau buvo niūrios.
„Vilniuje buvo sukoncentruota visa pramonė, intelektualiniai centrai, patrankų liejykla. Tai buvo svarbiausias LDK centras. Vilniaus praradimas buvo suvokiamas kaip lemtingas smūgis ne tik Lietuvai, bet, deja, ir visam sukilimui“, – pasakojo D.Kuolys.
