„Paneriuose įkurta taip vadinama „bazė“ buvo ne šiaip masinių žudynių vieta, bet preciziškai, iki smulkmenų žmogaus apgalvotas ir realizuotas bei nuolat tobulintas žudymo fabrikas. Sveiku protu nesuvokiama šio mechanizmo veikla tiesiogine prasme įsispaudė į žemę ir šie pėdsakai fiksuoti reljefo rekonstrukcijos plane mums tampa gyvais tų nusikaltimų liudininkais, kuriais naciai taip stengėsi atsikratyti“, – trečiadienį pirmą kartą Lietuvoje vykusios Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (IHRA) konferencijos metu sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
Sveiku protu nesuvokiama šio mechanizmo veikla tiesiogine prasme įsispaudė į žemę ir šie pėdsakai fiksuoti reljefo rekonstrukcijos plane mums tampa gyvais tų nusikaltimų liudininkais, kuriais naciai taip stengėsi atsikratyti.
Anot jo, tyrimai Panerių memoriale iki 2014-ųjų buvo atsitiktiniai, daugiausia susiję su nužudytųjų ekshumacija.
„Postūmį [naujiems] tyrimams davė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ruošiamas memorialo projektas, kuriame turėjo būti tiksliai nurodyti saugotini objektai“, – teigė S.Sarcevičius.
Iki tyrimų pradžios buvo žinoma, kad 19 hektarų memorialo teritorijoje yra devynios žudymo duobės ir viena taip vadinama „degintųjų duobė“. Mokslininkai įtarė, kad teritorijoje yra dar trys žudymo duobės.
„Šis įtarimas pasitvirtino dvejose vietose [...]. Kilo klausimas, kiek užkastų tokių duobių mes dar nežinome ir kokiu būdu jas, tokioje didelėje mišku apaugusioje teritorijoje, galima būtų aptikti. Sprendžiant šį klausimą, tyrimo metu buvo panaudotas 3D skeneris“, – akcentavo mokslininkas.
Nuskenuotas Panerių memorialo teritorijos planas, S.Sarcevičiaus teigimu, pranoko iki tol turėtus planus, pavyzdžiui, 1946-aisiais nubraižytą sovietų, kuris apėmė tik nedidelę bazės teritoriją ir, kaip paaiškėjo, buvo netikslus.
Lietuvos istorijos instituto mokslininkai sudarė naują teritorijos planą, kuriame sužymėjo aštuonias apvalias ir tris stačiakampes žudymo duobes, aikšteles, skirtas šauliams arba aukoms sustatyti, stebėjimo postus, šaudymo angas. Taip pat – tranšėjas, skirtas aukoms vesti prie šaudymo duobių, apkasus, statinius, dar vadinamus barakais arba sandėliais statybinėms medžiagoms laikyti, kelius, takelius ir aštuoniolika teritorijoje rastų laužaviečių.
„Bendras teritorijos plotas galėjo siekti apie 86 hektarus“, – konstatavo S.Sarcevičius.
Dabar, jo teigimu, svarbiausia siekti, kad nustatytos teritorijos žemės paviršiui nebūtų padaryta žala, kokią tvarkytojai sukėlė 1983-aisiais: „Tuomet buvo nudailintos žudymo duobės nukasant pylimus, šaudymo aikšteles ir panašiai. To reikėtų vengti ateityje, kadangi, kaip rodo žudymo duobių reljefo analizė, čia nieko nėra atsitiktinio“.
Atrasta tunelio išėjimo anga
Praėjusių metų vasarą tarptautinė archeologų grupė paskelbė Paneriuose radę 30,48 m ilgio pabėgimo iš Panerių tunelio išėjimo vietą.
1944 metų balandžio 15 dieną dalis jų ėmėsi pabėgimo plano, dauguma buvo sušaudyti, tik 12 žydų sugebėjo pasprukti, 11 iš jų išgyveno karą.
Panerių miškas masinių žudynių vieta buvo 1941–1944 metais. Žmonės čia vežti sunkvežimiais ir šaudomi nebaigtose degalų saugyklose, kurios anksčiau pradėtos statyti šalia oro uosto Raudonajai armijai.
1943-ųjų vėlyvą rudenį naciai, bandydami maskuoti savo nusikaltimus, Paneriuose įkalino 80 Vilniaus geto kalinių ir sovietinių karo belaisvių. Jie buvo priversti ekshumuoti lavonus ir juos deginti. 13 degintojų iš 80-ies 1944-ųjų per du su puse mėnesio, rankomis ir šaukštais išsikasę požeminį tunelį, pabėgo. 12 iš bėgusiųjų išgyveno.
Valstybinis Vilniaus Gaono muziejus, rinkęs archyvinę medžiagą ir inicijavęs memorialo teritorijos tyrimus, bendradarbiavo su Lietuvos instituto istorikais. Pastarieji atliko archeologinius tyrimus.
Muziejus taip pat palaikė ryšius su Hartfordo universiteto Konektikute archeologų grupe, vykdžiusia neinvazinius tyrimus keliose neidentifikuotose žudymo duobėse ir pabėgimo tunelio numatomoje vietoje.
Muziejus memorialo teritorijoje ketina atidaryti informacinį lankytojų centrą su ekspozicine erdve ir Panerių memorialo kompleksinio sutvarkymo planą įgyvendinti iki 2020-ųjų.
70 tūkst. aukų
1941–1944 metais Vilniaus Ypatingasis būrys, pavaldus nacistinės Vokietijos saugumo tarnybai, dėl rasinių priežasčių Paneriuose, naujausiais duomenimis, nužudė apie 70 tūkst. Vilniaus ir Rytų Lietuvos gyventojų – daugiausia žydų.
Didelė dalis nužudytųjų palaikų buvo sudeginta, kiti liko užkasti šioje teritorijoje.
Vilniaus pakraštyje esantis Panerių memorialas sušaudytų aukų skaičiumi yra didžiausia Holokausto vieta Lietuvoje, plačiai žinoma tarptautiniu mastu. Panerių miške taip pat nužudyti Lietuvos vietinės rinktinės, Armijos Krajovos kariai, įvairių tautybių Raudonosios armijos karo belaisviai, antinacinio pasipriešinimo dalyviai ir kitos nacių okupacinio režimo aukos.
Vykstant Antrajam pasauliniam karui naciai Lietuvoje, dažnai padedami vietos kolaborantų, išžudė 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.
