Getas prarijo šio jaunuolio gyvenimą, mums palikdamas jo dienoraštį. Dienoraštį, kuris atskleidžia jauno, pernelyg anksti suaugusio ir siaubingų patirčių išgyvenusio žmogaus pasaulį.
Icchokas Rudaševskis, kaip ir daugybė vaikų, getą matė, jame gyveno ir jį išgyveno taip, kaip gali tik vaikai – sunkiai, bet kartu šviesiai, bijodami, bet žaisdami žaidimus, būdami alkani, bet vaidindami teatre. Kauno geto siaubą ištvėrusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, kuri pro jo vartus įžengė būdama vos aštuonerių, dienoraščio nerašė, bet dar ir šiandien galėtų nuvesti į buvusio geto kiemą, kuriame vaikai žaidė kalinius ir prižiūrėtojus, ar papasakoti, ką jautė laukdama iš darbų grįžtančių tėvų.
Norą gyventi, žaisti ir matyti šviesias gyvenimo spalvas, norą judėti ir suprasti, pyktį neviltį ir sumišimą – šiuos ir dar daugybę jausmų išgyveno geto vaikai. Tai, pasak vaikų ir paauglių psichologo Lino Slušnio, padėjo išgyventi tiems, kurie laimingų aplinkybių dėka neatsidūrė naikinamųjų sąrašuose, o vėliau, praradę visus artimuosius – atsitiesė ir gyveno toliau. Jausmų paletė, kurią vaikai išgyveno gete galima palyginti tik su regos praradimu. Staiga viskas tampa tamsu ir tu vėl mokaisi gyventi iš naujo.
Siaubas atslenka pamažu
„Prasidėjo graži saulėta diena. Gatvės neramios. Žydams darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi, moterys bėgioja pirmyn ir atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Apsiblaususiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš namų“, – savo dienoraštyje 1941 metų rudens pradžioje rašė Icchokas Rudaševskis.
Namų netektis, pažeminimas ir nežinia dėl ateities smaugė keturiolikmetį berniuką, bet tai nebuvo pirmieji jam tekę smūgiai. Dienoraštį jis pradėjo rašyti anksčiau ir jau buvo spėjęs papasakoti apie siaubą, kurį patiria žmonės, kai jų miestą bombarduoja naciai, ar pažeminimą, kurį reikia iškęsti nešiojant Dovydo žvaigždę.
Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus bei mano pažįstamus ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu, – rašė jaunasis Vilniaus geto kalinys 1941 metų rugsėjo 6 dieną.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, pasakodama apie persikėlimą į getą, prisipažįsta, kad iki to momento ji jau buvo išgyvenusi tiek, kad persikelti ten jai nebuvo baisu. „Gerokai prieš persikeliant į getą mūsų gyvenimas jau buvo neramus.
Mano tėvai bandė pabėgti iš Kauno, mėginome pasitraukti ta pačia kryptimi kaip ir Raudonoji armija, bet greitai supratome, kad nepavyks. Grįžti namo negalėjome, todėl laikinai glaudėmės svetimuose namuose. Persikėlimas į getą, kai mano tėvai išmainė savo namus į mažą namelį geto teritorijoje, man nebuvo toks skausmingas, tai greičiau teikė stabilumo“, – pasakoja moteris. Ji, kaip ir Icchokas Rudaševskis, buvo priversta erdve dalytis su daugybe žmonių – mažame namelyje glaudėsi penkiolika giminaičių.
Kas yra getas, karas, nacizmas ir tai, kad gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, šie jauni žmonės suvokė gana greitai. „Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus bei mano pažįstamus ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“, – rašė jaunasis Vilniaus geto kalinys 1941 metų rugsėjo 6 dieną.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad geto siaubas ją užgriuvo greitai. „Pirmieji baisūs prisiminimai susiję su getu: laukuose netoli geto buvo šaudomi žmonės, aš juos mačiau ir iki šiol tai atsimenu. Mano vaikystė baigėsi gerokai anksčiau, nei mes persikėlėme į getą. Jau prieš tai buvo suimti ir tik per stebuklą išsigelbėjo mano tėvas su broliu, netekau ramybės, švenčių, žinojimo, kad viskas bus kaip anksčiau, kad galėsiu senelių namuose vakaroti su visa gimine ir jausti artumą, saugumą“.
Išgyventi ir mokytis
„Iš savo slėptuvės išslenkame po šešių valandų slapstymosi. Dabar aštuonios valandos vakaro, viskas primena praūžusią katastrofą. Daiktai išmėtyti, viskas apversta, spynos sulaužytos, visos durys plačiai atvertos. Mūsų namas neatpažįstamas <…> Išeinu į gatvę. Tamsu. Gatvė alsuoja tragedija, kuri neseniai nutiko“, – savo dienoraštyje pasakojo Icchokas Rudaševskis, gete išgyvenęs ne vieną pogromą ir valymą. Žmonės glausdavosi slėptuvėse, o tie, kurie nespėdavo pasislėpti, būdavo išvežami Panerių link. Gyvenimas gete sukosi nuo vienos naikinimo akcijos iki kitos.
„Viena pirmųjų akcijų Kauno gete vyko dar 1941 metų spalį. Per atranką vieni žmonės buvo siunčiami į vieną eilę, kiti – į kitą. Taip skirstė, kurie gyvens, o kurie mirs. Po šios akcijos neliko mano senelių ir daugybės tų, kuriuos pažinojau“, – prisimena Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė. Po šios akcijos buvo dar daugelis kitų, bet vaikai gyveno, mokėsi, žaidė ir taip ištvėrė geto beprasmybę.
„Iki 1942 metų Kauno gete oficialiai veikė mokykla, mes noriai ten eidavome, nors pamokos, mokyklos programa buvo ne tokia, kokia privalėjo būti. O ir mokytojų buvo vos vienas kitas. Mokslas, knygos, žinių siekimas mane išgelbėjo. Tai buvo tai, ką man skiepijo tėvai ir ko niekas negalėjo atimti. Aš mokėjau kelias kalbas, gete pramokau hebrajiškai. Tėvai mane labai globojo“, – prisimena Fruma.
Mokslas, knygos ir dienoraščio rašymas gelbėjo ir Icchoką Rudaševskį, kuris savo užrašuose daug pasakoja apie perskaitytas knygas, užsimezgusias diskusijas, parašytas istorijas: „Šiandien ėjome į mokyklą. Diena buvo visai kitokia <…> Abi šeštos klasės sėdi kartu, nuotaika puiki ir visi džiaugiasi. Pagaliau atsidarė klubas. Mano gyvenimas tampa kitoks, pagaliau įgauna kitokį atspalvį. Laiką praleidžiame kitaip, švaistome jo mažiau, dienos lekia greitai. Gete taip ir turi būti, dienos turi lėkti greitai“. Jo išsigelbėjimas buvo bičiuliai ir mokykla, taip pat tikėjimas, kad vieną dieną viskas baigsis. Šis tikėjimas ir suaugusių žmonių parama, padėjo paraleliniame geto pasaulyje atsidūrusiems vaikams.
Šokis kaip pasipriešinimas
„Šiandien klube mes pagaliau baigėme pasiruošimą. Šokiai ir eilės jau paruošti ir galima pasirodyti publikai. Šiandien klube praleidome visą vakarą, klausėme dainų. Gorkio poema buvo graži. Poema „Rankos“, kaip ir poema „Vilna“ – nuostabios“, – dienoraštyje nepamiršo paminėti Icchokas Rudaševskis.
Jis su bičiuliais ne tik dalyvavo geto saviveikloje, bet ir rinko geto tautosaką, fiksavo tik šiai vietai būdingus posakius, žaidimus, istorijas. Tai darė tam, kad vėliau, kai geto neliks, pasaulis žinotų, koks gyvenimas jame virė. Jau tada jaunuolis suvokė, kad getas – unikali ir siaubinga patirtis, kurios kiekviena akimirka bus aptarinėjama dar daug metų.
Kauno Vilijampolės rajone įkurtame gete kalėjusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad vaikų žaidimai bei vaikų pasirodymai buvo tokie kaip gyvenimas.
„Kieme mes išsirikiuodavome ir žaisdavome kalinius ir prižiūrėtojus. Tą kiemą aš jums ir šiandien galėčiau parodyti: mergaitės buvo kalinės, grįžtančios iš darbų, berniukai – jas tikrinantys prižiūrėtojai. Arba susisukdavome į kokią drobę ir dainuodavome, vaidindavome. Mamos stebėjo ir verkė. Nebuvo mūsų dainos labai linksmos, bet mums tai buvo pasipriešinimas, vaikiška rezistencija“. Apsupta tėvų ir artimųjų, ji nesijautė vieniša ar nelaiminga. Siaubas buvo tikras, bet dar tikresni buvo namai, kuriuos simbolizavo tėvai.
Icchokas Rudaševskis taip pat rašė apie jaukumą ir namus, kuriuos gete teikė žmonės: „Šiandien buvo klubo vakarėlis <…> Iš administracijos gavome 100 kilogramų bulvių, pasigaminome pudingo. Tai buvo laimingiausias vakaras iš tų, kuriuos praleidau gete <…> Klube jauku, šilta ir malonu. Klubo nariai atėjo su dainomis, eilėmis <…> Šiandien mes parodėme, kad net trijose siaurose gatvėse galime išlaikyti savo jaunystės polėkį. Mes įrodėme, kad iš geto jaunimas neišeis palaužtas“.
Jis, kaip ir Kauno geto vaikai, tikėjo, kad viskas baigsis gerai ir gana greitai. Net dabar, prabėgus daugybei dešimtmečių nuo karo baigties, anuomet gete gyvenę žmonės save prisimena optimistiškai. „Aš nepamenu, kad būčiau buvusi alkana. Nepamenu, kad man būtų buvę labai bloga gete. Sunkiausia buvo tada, kai mane išvedė iš geto ir netekau tėvų. Man pasakojo, kad aš visą laiką verkiau. Ir verkiau dar daug metų“, – sako Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, kuriai likimas lėmė ištrūkti iš geto ir savo istoriją pasauliui papasakoti jau daug vėliau.
Pabaiga būna visokia
Karo ir įkalinimo pabaigos žmonės laukė nekantriai. Icchokas Rudaševskis savo dienoraštyje rašė, kaip sekė tarptautines naujienas ir džiaugėsi net ir menku vokiečių pralaimėjimu. „Amerikiečiai išsilaipino Vakarų Afrikoje, Tunise, Alžyre ir Maroke <…> Judama link vokiečių iš dviejų pusių <…> Tai, kas vyksta Afrikoje, išties labai toli nuo mūsų, bet kai britai baigs Afrikoje, tikėtina, kad antrasis frontas bus atidarytas Europoje… ir tada mes galėsime palikti getą“. Viltis jo dienoraščiuose buvo sumišusi su realybės suvokimu, kasdienybės, kai vienas po kito dingo jo draugai ir artimieji, vertinimu.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė iš geto gniaužtų pasprukusi, bet šeimos, išeinančios iš jo, taip ir nesulaukė. „Eidavome ir skaitydavome sąrašus tų, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklų. Kažkuriuo momentu sužinojau, kad mano tėvai iki paskutinės akimirkos slapstėsi gete ir nebuvo išvežti į stovyklą. Gete ir žuvo“, – pasakoja moteris, prisiminusi, kad tėvai ir brolis, matyt, nenorėjo palikti geto, nes ji, šeimos jaunylė, buvo slapstoma Kaune. Panerių duobė pasigrobė Icchoko Rudaševskio gyvenimą, bet liko jo dienoraštis, kuriame jis pats sau pranašavo mirtį.
Jausti, bet nesuprasti
Psichologas Linas Slušnys sako, kad siaubas ir karo, geto realybė labai dažnai yra jaučiami, o ne suvokiami. Vertimas žmonėms gyventi gete yra nusikaltimas, todėl sunku sau ir kitam paaiškinti, kodėl į jį patekai, kas tau nutiko: „Vaikas, paauglys, turi labai daug emocijų, kurių tik dar padaugėja, atsidūrus tokioje situacijoje. Jis neturi kur jų išlieti, nes aplink mato itin daug nevilties ir vienintelis džiaugsmas lieka būti gyvam“, – pasakoja vaikų ir paauglių psichologas.
Natūraliai emocijų raidai gete vietos buvo maža, todėl ten turėjo būti daug nevilties, o kartu ir mėginimų glaistyti situaciją. Suaugusieji, pasak psichologo, tikriausiai mėgino sušvelninti vaikų išgyvenimus, juos guosti, bet vaikai, net jei ir nesuprato realios situacijos, puikiai ją jautė: „Ten buvo tiek streso ir išgyvenimų, kad šiuolaikiniais terminais tariant daugelis turėjo sirgti perdegimo sindromu“.
Namų, artimos aplinkos netekimas ir psichologiniai išgyvenimai, kurie su tuo susiję, gali būti palyginami su netikėtu regos praradimu, o persikėlimas į getą, karas ir žydų diskriminacija vaikams turėjo kelti didžiulį vidinį pykti. „Staiga visko netekęs vaikas turėjo pykti. Nevilties apimti vaikai galėjo pykti net ant savo tėvų, bet dar labiau dėl aplinkybių, neteisybės gal net fakto, kad jie yra žydai. Vaikai išgyveno pasaulio, kurį pažinojo, netektį. Getas – tai kalėjimas“, – sako vaikų psichologas.
Rugpjūčio pabaigoje ties Rūdninkų g. 8 numeriu pažymėtu namu atsiras „Atminimo akmuo“, skirtas Icchokui Rudaševskiui atminti. Atminimo lentelę Vilniaus grindinyje įrengs garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.
