„Tą kartą, kai skraidė sraigtasparnis, tikrai šturmo nebuvo!“, – karštai įtikinėjo Valerijus, kai prisėdome parūkyti šalia Vilniaus sanatorijos „Pušyno takas“. 37 metų vyras savo jaunajam bendražygiui aiškino apie Ilovaisko mūšio detales, kurias dabar abu prisimena skirtingai.
„Ai, bet aš vis tiek tai vadinu šturmu“, – nusijuokė 23 metų Oleksandras, patogiai įsitaisęs ant suoliuko pušų pavėsyje. Abu pradėjo juoktis.
Šie ukrainiečiai – tikri fronto draugai, ginklo broliai, iškentę Ilovaisko katilą ir separatistų nelaisvę, užgrūdinti mūšiuose ir nuolat besišaipantys iš savo likimo.
Tokias istorijas galima pamatyti tik Holivudo filmuose arba perskaityti frontininkų prisiminimuose. Neįtikėtina, kad apie šitų dviejų karių likimus klausiausi pušyne prie Vilniaus.
Į kariuomenę – po Krymo okupacijos
Ukrainiečiai susipažino lygiai prieš metus, 2014 metų kovą, kai Rusija okupavo Krymą. Jaunasis Oleksandras, Saša, gyveno Donecko priemiestyje Makijivkoje, o Valerijus – labiausiai į Ukrainos vakarus nutolusioje Užkarpatėje. Tačiau beveik tuo pat metu apsisprendė ginti tėvynę.
„Prie mūsų namų buvo dislokuotas kažkoks Ukrainos armijos dalinys, jau tada visi žinojome, kad Krymu viskas nesibaigs, – pasakojo Saša, užaugęs Donecko priemiestyje. Vaikinas bendravo su kariais ir sužinojo, kad jie atvyko iš Kijevo, Lvovo, Rivnės. – Tada pagalvojau: kodėl tie pacanai turi mus ginti? Mes patys turime gintis.“
Jaunuolis paliko namus, mamą ir seserį, metė sezoninį darbą šachtoje, sėdo į traukinį ir nuvyko į Lvovą. Tokį sprendimą pasmerkė ne tik Rusiją ir Vladimirą Putiną garbinančios kaimynės, bet ir jo šeima.
Lvove vaikinas bandė įstoti į Ukrainos oro desanto kariuomenę, tačiau neturėjo karinio išsilavinimo.
„Pagalvojau, kad reikia nuvažiuoti į Kijevą, nueiti į Maidaną. Buvau girdėjęs, kad daug jų išvažiavo į frontą, tai pagalvojau, kad tikrai padės“, – pasakojo Saša. Tačiau to neprireikė.
Pagalvojau, kad reikia nueiti į Maidaną. Buvau girdėjęs, kad daug jų išvažiavo į frontą, tai pagalvojau, kad tikrai padės, – pasakojo Saša.
Traukiniu keliaudamas iš Lvovo į Kijeva, susipažino su keliais vyrais, kurie vyko į Nacionalinei gvardijai priklausantį savanorių batalioną „Donbas“. Saša prisijungė prie jų.
Valerijus tuo metu jau buvo Kijeve ir taip pat ieškojo būdų prisijungti prie Ukrainos armijos.
Vyras Maidane stovėjo priešakinėse barikadose, todėl norėjo tęsti kovą už Ukrainos nepriklausomybę.
Reguliarioji kariuomenė nepriėmė, todėl Valerijus nuėjo į bataliono „Donbas“ štabą. Šiame dalinyje jau tarnavo daug buvusių maidancų.
„Tada ir susipažinome. Bet Saša atrodė visiškai kitaip, mes juk jį ambalu vadindavome!“, – kvatojo Valerijus, žiūrėdamas į fronte sudžiūvusį jaunuolį. Saša irgi juokėsi: „Kai vėliau susitikome, tai ne iškart pažino.“
Granatsvaidininkas ir žvalgas
Specialiosios paskirties bataliono „Donbas“ mokymai tęsėsi apie pusantro mėnesio. Treniruotės vyko Kijeve ir Nacionalinės gvardijos poligone, kuris buvo įkurtas už miesto.
Valerijus buvo paskirtas į kovinę grupę, kuri turėjo vykdyti specialias operacijas: išvalyti užimtus miestus, žvalgyti priešo teritoriją, saugoti strategiškai svarbius objektus ir kelius.
Jaunasis Saša turėjo tapti prieštankinės grupės vadu.
Žinai, kokie tie mokymai pas mus – jei du kartus pataikai į tanko maketą, tai jau esi profesionalų profesionalas, – juokėsi Saša.
„Realiai, mokiausi šaudyti iš granatsvaidžio. Žinai, kokie tie mokymai pas mus – jei du kartus pataikai į tanko maketą, tai jau esi profesionalų profesionalas“, – juokėsi Saša.
Kaip jau supratote, sunkiai sužeistas vaikinas, kurio šeima liko prorusiškame Donecke, sudėtingus išgyvenimus vertina juokdamasis. Valerijus taip pat.
Bendražygių keliai trumpam išsiskyrė, kai Rusijos kariškiai įsiveržė į Rytų Ukrainą.
Apie betvarkę ir beprotybę pasakojo juokdamiesi
Gegužės mėnesį Valerijaus dalinys buvo permestas į Charkovo srityje esantį Izumio miestą, o Sašos – prie Donecko. Draugai buvo skirtingose fronto pusėse – vienas šiaurėje, o kitas pietinėje Donbaso dalyje.
„Sunku pasakyti vieną konkrečią vietą, nes kariavome visur: Slovjanskas, Nikolajevka, Kramatorskas, Peskai, Ilovaiskas ir dar daug daug kur“, – kalbėjo Valerijus.
Ir užduočių buvo visokių. Pavyzdžiui, vieną naktį gavo pranešimą, kad netoli Peskuose buvo užminuotas penkiaaukštis pastatas. „Pakilome iš lovų, nuvažiavome į vietą, saugiai išlydėjome gyventojus“, – sakė ukrainietis.
Vieną naktį gavome pranešimą, kad netoli Peskų buvo užminuotas penkiaaukštis pastatas. Pakilome iš lovų, nuvažiavome į tą vietą, saugiai išlydėjome gyventojus, – pasakojo Valerijus.
Specialias užduotis vykdančią grupę sudarė apie dvidešimt „Donbas“ karių. Daugiausia jie vykdė žvalgybą ir kovojo miestuose.
„Pagal idėją, toks mūsų dalinys turėjo paskutinis įeiti į miestus ir juos išvalyti. Įvedama armija, o tik tada mes. Bet realiai, mes visur eidavome pirmi. Tai galiu drąsiai sakyti, kad pašaudyti teko nemažai“, – sakė Valerijus.
Jaunasis Saša tuo metu kovojo kitame fronto flange.
„Kai stovėjome prie Donecko, vienas vaikinas manęs klausė, kiek kartų iššoviau per šitą karą. Aš jam ir sakau: apie šimtą. Jis pradėjo iš manęs juoktis, kad tiek kartų fronte nusispjovė. O aš jam ir sakau: matai, aš šaudžiau iš granatsvaidžio“, – nusijuokė Saša.
Vilniuje buvo saulėtas vakaras. Ukrainiečiai bendravo jau ne su manimi, bet kaip ilgai nesimatę fronto draugai.
Saša pasakojo linksmą istoriją, kaip jie turėjo atlikti žvalgybinę užduotį kažkur prie Donecko, bet tik naktį suprato, kad nėra veikiančių automobilių. Kariai į priešo teritoriją važiavo su senu „Mercedes-Benz“, kurio langai vėliau išbarškėjo, nes nuo galinės sėdynės leido prieštankines granatas į priešų pozicijas.
Velerijus irgi turėjo istorijų.
Prisiminė, kaip prie Peskų miestelio atakavo separatistų pozicijas. Ukrainiečius skabė snaiperiai, todėl „Donbas“ specialioji grupė pabandė slėptis už tankų, tačiau kai šarvuoti monstrai pradėjo šaudyti, visi kariai buvo apkurtinti ir apsvaiginti.
Šiaip, tos istorijos nebuvo linksmos, bet skambėjo tikrai juokingai. Vyrai kalbėjosi apie fronte tvyrančią betvarkę, neteisybę ir chaosą, kurį išgyventi galima tik juokiantis. Šitų istorijų personažai buvo fronto draugai, priešai arba „jie“ – Ukrainos karo vadai, kurių sprendimų frontininkai dažnai nesupranta.
Vyrai kalbėjosi apie fronte tvyrančią betvarkę, neteisybę ir chaosą, kurį išgyventi galima tik juokiantis. Šitų istorijų personažai buvo fronto draugai, priešai arba „jie“ – Ukrainos karo vadai, kurių sprendimų frontininkai dažnai nesupranta.
„Prisimenu, kaip jie nusprendė Ilovaiske suformuoti koloną. Buvo pasakyta, kad naktį turime būti vietoje, kiekvienas dalinys žinojo savo pozicijas, viskas buvo detaliai aptarta.
Mes iš anksto pasiruošėme, susikrovėme daiktus, net dantų šepetukus susidėjome. O žinai ką mums pasakė, kai atsistojome savo pozicijoje? Kad nėra benzino. Jie visą dieną planavo operaciją ir pamiršo pagalvoti apie benziną!“, – tarsi šaipėsi, tarsi piktinosi Saša.
Būtent Ilovaiske bendražygių keliai susikirto. Ir vėl išsiskyrė.
Navigatorius nuvedė prie Rusijos sienos
Praėjusių metų lapkritį Lietuvoje buvo gydomas ukrainietis karys Andrejus Dobrovolskis. Vyras buvo sužeistas, kai traukėsi iš Ilovaisko katilo. Jis priklausė savanorių batalionui „Dnepr-1”, kuris iš rusų apsupto miesto ištrūko per vakarinę dalį. Saša ir Valerijus, kaip ir visas „Donbas“, – žygiavo per rytinę teritoriją, kurią kontroliavo Rusijos 106-osios Riazanės oro desantininkų divizija.
„Rusai mums atsiuntė pranešimą, kad padarys „žalią koridorių“ ir mes galėsime išeiti. Kitos išeities nebuvo, sutikome. Tai jie visą kelią ir šaudė į mūsų koloną“, – kalbėjo Valerijus.
Rugpjūčio 29 dieną, po dešimt dienų trukusių kruvinų mūšių, Ukrainos pajėgos pradėjo netvarkingai trauktis iš miesto, kaimuose ir laukuose palikdamos nužudytų karių kūnus.
Rusai mums atsiuntė pranešimą, kad padarys „žalią koridorių“ ir mes galėsime išeiti. Kitos išeities nebuvo. Tai jie visą kelią ir šaudė į mūsų koloną, – pasakojo Valerijus.
„Mes susėdome į „Renault“ mikroautobusą. Ten vienerių durų nebuvo, tai kažkaip sutilpome dvylika. Per duris iškišome kulkosvaidį, per liuką – granatsvaidį“, – tos dienos įvykius prisiminė Valerijus.
Mikroautobuso vairuotojas įsijungė navigatorių ir bandė išvažiuoti į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją, tačiau nuvažiavus keliolika kilometrų, kariškiai pradėjo gauti trumpąsias žinutes „sveiki atvykę į Rusiją“.
Paaiškėjo, kad nuvažiavo ne į pietuose esantį Mariupolį, bet į rytuose esančią Rusijos Rostovo sritį.
„Tai jūs su navigatoriumi važiavote? Reikėjo dar separų paprašyti, kad kelią parodytų“, – draugiškai pasišaipė Saša. Pokštu vaikinas norėjo pasakyti, kad rusai fronte dažnai periima ukrainiečių ryšį, net GPS siųstuvų.
Tai jūs su navigatoriumi važiavote? Reikėjo dar separatistų paprašyti, kad kelią parodytų, – šaipėsi Saša.
„Tai buvo visiška nesąmonė. Kas kaip norėjo, taip ir traukėsi. Jokio organizuoto atsitraukimo nebuvo. Visą techniką palikome Ilovaiske, todėl vieni važiavo, va, tokiais mikroautobusais, o kiti ėjo pėsčiomis. Jėgų nebuvo daug, bet ką darysi“, – pasakojo Saša.
Ukrainiečiai prisiminė, kad Rusijos tankai ir prieštankinė artilerija stovėjo taip arti, kad matė net be žiūronų. Kairėje „žaliojo koridoriaus“ pusėje – Rusijos tankai ir kita šarvuota technika, o dešinėje, arčiau Ilovaisko, – artilerija.
„Šaudė be sustojimo, paramedikai nespėjo rinkti sužeistųjų, – pasakė Valerijus ir užsirūkė. – Mūsiškiai nešaudė, nes neturėjo kuo.“
Kruvina bendražygių kelionė baigėsi rugpjūčio 29-osios vakarą, kažkokioje gyvenvietėje prie Ilovaisko, kuri tarsi vadinosi Krasnaja Selskaja. Galima sakyti, kad tik tada prasidėjo rimčiausi išbandymai.
Rusijos karininkai grasino iššaudyti sužeistuosius
Saša ir Valerijus vėl juokais susiginčijo. Jaunuolis teigė, kad tame kaime buvo penkios trobos, o vyresnis bendražygis – kad devynios. Ginčas tęsėsi kelias akimirkas, o po to sutarė, kad tai nėra labai svarbu.
„Vaizdas tai ten buvo „geras“. Kur spjausi, ten žmonės“, – sakė Saša.
Pasakojo, kad išvargę kariai, vaitojantys sužeistieji ir žuvusiųjų kūnai gulėjo tiesiog ant žemės, gatvėse ir kiemuose, vieni šalia kitų, todėl nebuvo net kur padėti kojos. Apie du šimtai karių.
„Mums pasakė, kad reikia įsitvirtinti ir atsilaikyti porą valandų, tada atvyks pastiprinimas. Įsitvirtinome, užėmėme pozicijas, palaukėme parą ir atvyko rusai“, – vėl nusijuokė Saša.
Tomis valandomis vaikinas buvo sužeistas.
Mums pasakė, kad reikia įsitvirtinti ir atsilaikyti porą valandų, tada atvyks pastiprinimas. Įsitvirtinome, užėmėme pozicijas, palaukėme parą ir atvyko rusai, – juokėsi Saša.
„Viskas paprasta. Ėjau, pradėjo šaudyti ir pajutau, kad gavau į koją kulką“, – pasakojo vis dar šypsodamasis.
Sužeistasis buvo paguldytas kažkokios trobos rūsyje. Ten praleido maždaug parą, girdėjo apšaudymus ir laukė išgelbėjimo.
Valerijus taip pat buvo sužeistas, tačiau jam pasisekė daug labiau – kulka tik nubrozdino smilkinį, tačiau neįsmigo.
„Rusai per radijo ryšį liepė atiduoti sužeistuosius, sakė, kad perduos Raudonajam Kryžiui. Mūsų vadai nusprendė paklusti. Atidavėme sužeistuosius, o kitą dieną rusai pasakė, kad visus juos sušaudys, jei nepasiduosime mes“, – pasakojo Valerijus.
Ukrainos karių vadai priėmė sprendimą kapituliuoti.
Galima sakyti, kad jaunajam Sašai pasisekė – sužeistas vaikinas buvo atiduotas Ukrainos medikams. O Valerijus ir dar 120 išvargusių ukrainiečių pateko į Rusijos armijos karinę stovyklą, matyt, Rusijos Rostovo srityje.
Kitą dieną belaisviai buvo nuvežti į Donecką. Autobusų koloną išdidžiai lydėjo Donecko kolaborantų vadas Motorola.
Matyt, žinojo, kad separatistų bastione jau laukė dešimtys rusų žurnalistų.
Į belaisvius šaudė iš nuobodulio
„Išlaipino iš autobusų ir išrikiavo prieš rusų žurnalistus. Jie priėjo ir pradėjo klausinėti apie tai, kaip jaučiamės „užmiršti“ valdžios Kijeve. Vienas mūsiškis mokykloje mokėsi su Igoriu Girkinu, tai jis rusams apie tai papasakojo. Sakė, kad norėtų susitikti su Girkinu, bet tas nepasirodė“, – prisiminė Valerijus.
Greičiausiai, tai buvo pirmosios 2014 metų rugsėjo dienos.
Separatistai iškraustė belaisvių kišenes, atėmė pinigus, mobiliuosius telefonus, laikrodžius, žiedus, grandinėles, net kareiviškus talismanus. „Iš manęs neatėmė tik šito kryželio“, – pasakojo Valerijus, rodydamas į krūtinę.
Prieš įžengiant į belangę, kiekvienas ukrainietis gaudavo keletą smūgių iš „kalašnikovų“ buožių, kumščių ir kojų.
Belaisviai turėjo žygiuoti Donecko gatvėmis į buvusį Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) pastatą, kurio rūsyje buvo kalėjimas.
Prieš įžengdamas į belangę, kiekvienas ukrainietis gaudavo keletą smūgių iš „kalašnikovo“ buožės, kumščių ir kojų spyrių.
Separatistai atėmė visus drabužius – paliko tik apatinius. Kitų nedavė.
„Buvo labai šalta ir drėgna, todėl daugelis susirgo plaučių uždegimu, kitokiomis ligomis. Nebuvo langų, patalpos nevėdinamos, tualetai užkimšti, todėl baisiai dvokė“, – prisiminė Valerijus.
Apie 120 ukrainiečių buvo uždaryti į tris kameras, kurių dydį kariškis apibūdino taip: keturi metrai ant keturių. Sako, kad miegojo arba smarkiai susispaudę, arba vienas ant kito.
„Per dieną gaudavome po riekę duonos aštuoniems žmonėms, vandens ir šaltos košės į saują įdrėbdavo. Kartais duodavo sriubos, bet prieš tai, mums matant, pripildavo benzino. Taip šaipėsi. Bet valgėme ir nenumirėme, kaip matai“, – šypsojosi Valerijus.
Karius nuolat mušdavo ir žemindavo.
Nuobodžiaujantys separatistai išsiveždavo belaisvius į Donecko priemiesčius ir šaudydavo į juos iš pneumatinio šautuvo. Kai kuriuos nušaudavo, prieš tai liepę išsikasti kapo duobę.
„Man kelis kartus pataikė į petį. Pašaudė ir parvežė atgal į rūsį“, – sakė Ukrainos karys.
Belaisvius norėjo pasiųsti prieš kiborgus
Kai kurie ukrainiečiai gaudavo cigarečių už tai, kad pranešdavo separatistams apie belaisvių nuotaikas ir kalbas.
Vieną dieną jie sugalvojo mus pasiųsti į Donecko oro uostą. Išrikiavo prie SBU pastato, žadėjo duoti po šautuvą su penkiomis kulkomis ir pasiųsti į terminalą. Sakė: pažiūrėsim, kokie geri tie jūsų kiborgai, – pasakojo Valerijus.
„Vieną dieną jie sugalvojo mus pasiųsti į Donecko oro uostą. Išrikiavo prie SBU pastato, žadėjo duoti po šautuvą su penkiomis kulkomis ir pasiųsti į terminalą. Sakė: pažiūrėsim, kokie geri tie jūsų kiborgai“, – pasakojo vyras.
Ukrainiečiai skubiai susitarė, kad gavę ginklus pradės šaudyti į sargybinius. Tačiau planas nepavyko. Matyt, kažkas iš belaisvių išdavė sumanymą, todėl kariai buvo primušti ir suvaryti atgal į kalėjimą.
„Išdavikų buvo daug. Mes rūkydavome laikraščius ir skiedras, o jie turėdavo cigarečių“, – sakė Valerijus.
Ilovaiską rusai apšaudė net po mūšių
Donecke belaisviai buvo kalinami apie pusantro mėnesio, o tada buvo pervežti į sugriautą Ilovaiską. Išsekusius karius uždarė ankštoje milicijos nuovadoje, tačiau leido iš lentų ir kitokių rakandų susiręsti gultus.
Jei gerai supratau Valerijaus nuotaikas, tai Ilovaiske nelaisvė buvo kiek lengvesnė.
„Pagrindinė mūsų užduotis buvo remontuoti sugriautus pastatus, dėti langus, rinkti šiukšles. Žodžiu, turėjome atstatyti mestą. Bet geriausias darbas buvo laidoti separus. Oi, kiek mes jų užkasėme! Su malonumu“, – nusijuokė buvęs belaisvis.
Tuo metu, lapkričio mėnesį, ukrainiečių pozicijos buvo nustumtos prie Mariupolio, todėl separatistų miestus apšaudydavo ne Ukrainos kariuomenė.
Kiekvieną rytą ukrainiečiai būdavo pakeliami, vedami per sugriautą miestą ir verčiami dirbti.
Tai buvo pavojinga dėl kelių priežasčių – apšaudymų ir prorusiškų gyventojų puolimo.
Buvo lapkritis, tačiau ant Ilovaisko vis dar krito minos ir raketos. Ukrainiečiai tuo metu jau buvo nustumti prie Mariupolio, todėl Ukrainos artilerija negalėjo pasiekti šalia Donecko esančio Ilovaisko. Tai kas šaudė?
„Kai mus vesdavo Ilovaisko gatvėmis, gyventojai spjaudydavo ant mūsų, aprėkdavo, iškeikdavo. Mes, belaisviai, negalėjome jiems nieko padaryti, mus lydėdavo ginkluota apsauga.
Kartą vienas mūsiškis neištvėrė ir pasakė kažkokiai moteriai: ar dar nesuprantate, kad į jus rusai šaudo, mūsiškių čia nėra! Tada moteris priėjo prie mūsų ir tyliai pasakė: visi čia supranta, kad šaudo rusai“, – sakė Valerijus.
Gelbėjo prorusiško miesto gyventojai
Belaisvių ir prorusiško miesto gyventojų santykis buvo įdomus. Viena vertus, priešininkai. Kita vertus, Valerijus pasakojo, kad labai daug žmonių, rizikuodami sveikata ar net gyvybe, padėdavo ukrainiečiams.
Tą lapkritį kariai Ilovaisko gatvėmis buvo vedžiojami apsivilkę skudurais arba nuogi, su suplėšytais batais arba basi, todėl drąsesni gyventojai paslapčia atnešdavo maisto produktų, duonos, kompoto, knygų, senų laikraščių.
Valerijus pasakojo, kad labai daug žmonių, rizikuodami sveikata ar net gyvybe, padėdavo ukrainiečiams: paslapčia atnešdavo maisto produktų, duonos, kompoto, knygų, senų laikraščių.
Karys pasakojo, kad viena moteris buvo sumušta ir uždaryta į kalėjimą, nes separatistai pamatė, kad išmaniajame telefone belaisviams rodė Ukrainos žinių laidą.
„Net tarp sargybinių buvo normalių žmonių. Tarp pačių separų! Keli pacanai iš namų atnešė senų drabužių, batų. Žmonės matė, kad mes net dantimis kalenome iš šalčio“, – sakė „Donbas“ karys.
Nepatikėjo, kad atgavo laisvę
Vieną vakarą į Ilovaisko milicijos nuovadą įsiveržė separatistų gauja. Dauguma belaisvių buvo suvaryti į mikroautobusus ir išvežti nežinoma kryptimi. Valerijus irgi ten buvo.
„Mus vežiojo po visą Donecko sritį, ratais, kelias valandas“, – pasakojo vyras. Niekas nežinojo, kas vyksta, todėl dauguma galvojo apie juodžiausią scenarijų – sušaudymą.
„Sustojome kažkokiuose laukuose ir pamatėme, kad priešais mus stovi išrikiuoti kažkokie žmonės. Buvo tamsu, todėl nesupratome, kas vyksta. Mus irgi išrikiavo ir pasakė, kad dabar vyks apsikeitimas belaisviais. Nepatikėjau, maniau, kad jau viskas, sušaudys“, – pasakojo Valerijus.
Sustojome kažkokiuose laukuose ir pamatėme, kad priešais mus stovi išrikiuoti žmonės. Mus irgi išrikiavo ir pasakė, kad dabar vyks apsikeitimas belaisviais. Nepatikėjau, maniau, kad sušaudys, – sakė Valerijus.
Apsikeitimo procedūra vyko taip: separatistai pagal sąrašą pašaukdavo dešimt belaisvių ukrainiečių, o priešais stovintys Ukrainos kariai – dešimt į nelaisvę patekusių rusų ir kolaborantų. Tada grupės eidavo priešingomis kryptimis, savų linijų link.
„Prieinu ir matau, kad ant kariškių rankovių – Ukrainos vėliava. Nepatikėjau. Sakau: Šlovė Ukrainai! Jie man: Šlovė didvyriams! Vis tiek nepatikėjau. Sakau vienam kariui: duok paskambinti. Davė. Va, tada jau tikrai supratau, kad jie – mūsiškiai“, – nusijuokė Valerijus.
Vyras paskambino žmonai, kuri jau metus viena gyveno Užkarpatėje. Valerijus jai džiaugsmingai pranešė, kad ką tik buvo paleistas iš separatistų kalėjimo. Žmona atsakė, kad jau sukrovė Valerijaus lagaminą. Namuose vyras nebebuvo laukiamas.
Tai įvyko prieš 2014 metų šv. Kalėdas.
Ruošiasi į frontą
Šią savaitę Ukrainos karius remiantis fondas „Blue/Yellow“ už lietuvių suaukotus pinigus atvežė Valerijų į Vilnių. Vyras sirgo sunkiu plaučių uždegimu, patyrė kontuziją, todėl jam skubiai reikėjo reabilitacijos.
Kaip ir Sašai, kuris ne tik buvo peršautas, bet ir susirgo sunkia liga, kai Ukrainos gydytojai perpylė jam kraują.
Paklausiau, ar fronto draugai dar galėtų grįžti į karo zoną. To klausiu visų į Lietuvą atvežtų karių, todėl atsakymą galėjau nuspėti.
„Tai aišku! Tu pats pagalvok: mano šalis ginasi, ją užpuolė Rusija, kaip aš galiu nekariauti? Jeigu karas dar vyks, tai grįžęs važiuosiu į frontą“, – sakė Valerijus.
Jaunasis Saša važiuos su juo.
