Ukrainos valdžios atstovai ir Rusijos žmogaus teisių aktyvistai skelbia, kad per mūšius Rytų Ukrainoje galėjo žūti iki 2000 Rusijos karių. Kremlius tvirtina, kad Rusijos karių Ukrainoje nėra, o žuvusiųjų artimiesiems meluoja, jog jie mirė per pratybas.
Laikraštis „Novaja gazeta“ kasdien skelbia vis naujas mįslingomis aplinkybėmis žuvusių Rusijos karių istorijas. Antradienį laikraštis skelbia 20-mečio Rusijos kario Antono Tumanovo motinos ir jo 17-metės sužadėtinės pasakojimą. Jos demaskuoja begėdišką Kremliaus melą: pranešta, jog A.Tumanovas žuvo per pratybas Rostovo apylinkėse, nors pats motinai ir sužadėtinei pranešė, kad dalinio vadovybė jį, kaip „sukilėlį“ siunčia kariauti į Rytų Ukrainą.
A.Tumanovas namo grįžo uždarame karste
Kozmodemjansko miestelio gyventoja Jelena Tumanova, pasakodama apie sūnaus žūtį, jau nebebraukia ašarų.
„Karste buvo langelis – gerai, nors veidą buvo galima pamatyti. Vaikinai man pasakojo, kad jų dalinyje buvo ir tokių žuvusiųjų, iš kurių liko tik kūno gabalai, juos bandys atpažinti pagal DNR tyrimus. Tėvai dar neatgavo savo vaikų“, – pasakoja J.Tumanova.
Karste buvo langelis – gerai, nors veidą buvo galima pamatyti. Vaikinai man pasakojo, kad jų dalinyje buvo ir tokių žuvusiųjų, iš kurių liko tik kūno gabalai, juos bandys atpažinti pagal DNR tyrimus.
Ji rugpjūčio 20 d. sulaukė tik sūnaus kūno ir mirties liudijimo. A.Tumanovo daiktų, paso ir karinio bilieto motina dar neatgavo.
A.Tumanovo mirties liudijimas išrašytas Rostovo miesto, kuris yra netoli sienos su Ukraina, morge. Mirties data – 2014 m. rugpjūčio 13-oji, vieta – „Karinio dalinio 27777 laikinos dislokacijos punktas“, laikas – „Karinės tarnybos pareigų atlikimo laiku“, priežastis – „Daugybiniai skeveldriniai apatinių galūnių sužeidimai pažeidžiant didžiąsias kraujo arterijas. Aštrus didelio masto kraujo netekimas“.
Antonas į kariuomenę išėjo 2012 metais, tarnavo Pietų Osetijoje. J.Tumanova pasakoja, kad grįžęs namo niekaip nesugebėjo rasti nuolatinio darbo. Į tardymo izoliatorių jo nepriėmė, nes sirgo mažakraujyste, Nižnij Novgorodo automobilių gamykloje dirbo tik tris mėnesius, nes atlyginimo neužteko pragyventi ir nuomotis butą. Grįžo. Pora kartų važiavo uždarbiauti į Maskvą statybose, bet negavo uždirbtų pinigų, namo grįžo už mamos atsiųstus pinigus. O Kozmodemjanske darbo nėra.
„Gegužę jis man sako: „Mama, eisiu į kariuomenę pagal sutartį.“ Aš puoliau atkalbinėti: „Palauk, matai, kokia padėtis... Neduok Dieve, pasiųs į Ukrainą, juk buvo pas mus Čečėnija, Afganistanas...“ O jis: „Mama, mūsų karių ten nesiųs. Viskas, aš nusprendžiau, eisiu. Man pinigų reikia. Aš gi ne į karą važiuoju – dirbti. Kito darbo gi nėra.“
Antonas į 18-ąją Atskirąją motorizuotų šaulių brigadą (karinis dalinys 27777) išvažiavo gegužės 21 dieną. Tarnybos vietą pasirinko pats, nes per ankstesnę tarnybą Pietų Osetijoje įsimylėjo kalnus.
Skubėjo patekti iki mėnesio pabaigos, kad už birželį jau gautų atlyginimą, bet dalinyje sužinojo, kad trys mėnesiai bus bandomasis laikotarpis ir tik paskui bus sudaryta sutartis.
„Skambina, sako: „Du mėnesius algos tikrai nebus“. Aš sakau: „Pasakyk teisybę, tau pinigų atsiųsti?“. „Na, kiek gali...“. Pasiunčiau 3000 rublių, kiek turėjau, nes pati sanitarė, mano alga 5500 rublių“, – pasakoja J.Tumanova.
Antonas pasakojo, kad jo dalinyje visi be pinigų sėdėjo, atlyginimai vėlavo.
Atlyginimo už pusantro mėnesio tarnybos Antonas taip ir negavo. Namiškius jis tikino, kad jam žadėjo sumokėti 40-50 tūkst. rublių. Jo tarnybos draugai tikino, kad jį tikriausiai apgavo, nes jie gauna ne daugiau kaip 30 tūkst. rublių.
„Važiuojam į karą“
Antonas namo skambino beveik kiekvieną dieną. O liepos pradžioje netikėtai papasakojo: dalinyje klausinėja, kas nori savanoriškai važiuoti į Ukrainą.
Sunerimusiai motinai Antonas atsakė, kad jis ne kvailys, nevažiuos, niekas jo dalinyje nenori važiuoti. Buvęs Antono tarnybos draugas vėliau motinai pasakojo, kad dalinyje vadai karius gundė: jei išsilaikysite Ukrainoje tam tikrą skaičių dienų, gausite 400 tūkst. rublių. Bet niekas nesutiko, nes suprato, kad jei liks gyvi, žadėtų pinigų negaus.
Liepos 23 ar 25 dieną jis jai pirmą kartą pasakė: „Važiuojame į karą“. Persigandusi Nastia tik paklausė: „Bet Ukrainoje gi nėra rusų?“. Jis atsakė: „Mes važiuojame kaip sukilėliai“.
Vėliau Antonas mamai parašė, kad jį siunčia į Rostovą. Jo teigimu, prie Rusijos ir Ukrainos sienos karinis dalinys 27777 atsidūrė liepos 11 dieną.
17-metė Nastia Černova, Antono sužadėtinė, apie savo mylimojo tarnybą Rostovo srityje žino kur kas daugiau. Ji su Antonu susiskambindavo kasdien.
Liepos 23 ar 25 dieną jis jai pirmą kartą pasakė: „Važiuojame į karą“. Persigandusi Nastia tik paklausė: „Bet Ukrainoje gi nėra rusų?“. Jis atsakė: „Mes važiuojame kaip sukilėliai“. Kelias dienas su Antonu nebuvo jokio ryšio. Bet jis grįžo gyvas ir sveikas.
Antrą kartą Antoną ir jo tarnybos draugus į Ukrainą išsiuntė rugpjūčio 3 dieną, dviem dienoms. Jis nepasakojo, nei ko, nei kur važiuoja. Nastia mano, kad ir pats nežinojo.
„Matyt, juos siuntė tiesiog kontroliuoti situacijos, važinėti, žiūrėti. Davė ukrainietiškų pinigų, Antonas pasakojo, kad buvo užėjęs į parduotuvę, juokėsi, kad suvenyrų nėra, tai nors ukrainietiškų pinigų parveš“, – pasakojo Nastia.
Rugpjūčio 10 dieną Antonas paskambino namo: „Mama, mus siunčia į Donecką.“
Aš sakau: „Kur? Ten karas! Jūsų negali ten siųsti!“. O jis: „Mama, tai tu taip galvoji. Mus siunčia padėti sukilėliams. Nesijaudink, viskas bus gerai.“
Nastiai Antonas prisipažino, kad Ukrainoje bus du ar tris mėnesius, tikriausiai iki lapkričio, be galimybių susisiekti.
Rugpjūčio 11 dieną Antonas gavo dvi granatas ir 150 automato šovinių. Trečią valandą dienos jis socialiniame tinkle „VKontakte“ mamai paliko žinutę: „Telefoną atidaviau, išvažiavau į Ukrainą“. Viskas.
„Aš nesuprantu, kaip juos galėjo išsiųsti? Juk daug, 1200 žmonių... Aš net nežinojau, kam skambinti. Jei būčiau žinojusi, būčiau pasakiusi: „Nedrįskite jo išsiųsti!“ – sielvartauja motina.
Rusijos agresijos įrodymai pateikti Rusijos tyrimo komitetui
Apie tai, kas nutiko vėliau, papasakojo du Antono tarnybos draugai, jau po laidotuvių atvežę motinai jo dokumentus.
Vienas jų paliko J.Tumanovai notaro patvirtintą „Paaiškinimą“ apie Antono žūties aplinkybes.
Vėliau karys sutiko susitikti su Žmogaus teisių gynimo tarybos nariu, „Memorial“ organizacijos valdybos nariu Sergejumi Krivenka, kuris užrašė kario pasakojimą ir išsiuntė jį su kitais dokumentais, kuriuose reikalaujama tirti Rusijos karių žūtis, Rusijos tyrimo komitetui.
„Sukilėliais“ tapo 1200 Rusijos karių dalinys
Antono tarnybos draugų teigimu, įsakymas kirsti Ukrainos sieną duotas rugpjūčio 11 d. Tuos, kurie atsisakinėjo, vadovybė žemino, gėdino, grasino baudžiamuoju persekiojimu.
Įsakyta atiduoti visus dokumentus, telefonus, įsakyta, persirengti slepiamosios spalvos uniforma, uždažyti skiriamuosius karinės technikos ženklus ir numerius.
Įsakyta atiduoti visus dokumentus, telefonus, įsakyta, persirengti slepiamosios spalvos uniforma, uždažyti skiriamuosius karinės technikos ženklus ir numerius.
Ant karių rankų bei kojų buvo užrišti balti raiščiai. Vėliau J.Tumanova „VKontakte“ rado sūnaus nuotrauką, kurioje jis – su baltais raiščiais, o po ja tarnybos draugų komentaras: „Tai atpažinimo, kad savas, ženklas. Šiandien ant kojos, rytoj – ant dešinės rankos ir t.t. Visi, kurie neturi raiščių, sunaikinami.“
Rugpjūčio 12-osios naktį 1200 žmonių kolona įėjo į Ukrainos teritoriją ir rugpjūčio 13 dieną apsistojo Donecko srityje, Snežnojė mieste, gamyklos teritorijoje, 15 kilometrų nuo sienos.
Šalia buvo sustatyti automobiliai su šaudmenimis ir ginklais. Rugpjūčio 13 dieną į koloną pasipylė šūviai iš salvinės ugnies sistemų „Grad“.
„Vaikinai sakė, kad iš 1200 žmonių buvo 120 žuvusiųjų, 450 sužeistųjų, – pasakojo J.Tumanova. – Jie buvo kažkur gale, o mano Antonas – priekyje. Nei apkasų, nei apsaugos... Panika, kad puolė į mašinas, kas dar kur. Grįžo kaip kas sugebėjo...“
Motina trokšta paklausti Putino: „Jūs davėte įsakymą?“
Žinią apie A.Tumanovo žūtį jo motinai atnešė Kozmodemjansko karinio komisariato darbuotojas Budajevas. „Jis Antoną ir į šauktinio tarnybą išsiuntė, ir į kontraktinę tarnybą. Atnešė, o pats verkia. Aš tik paklausiau: „Kur tai įvyko?“. „Prie Luhansko“. „Bet jie gi į Donecką važiavo?“ „Neprivažiavo“.
Davė jis man dalinio numerį, paskambinau, klausiau, gal klaida, gal ne mano sūnus? „Ne, viskas tiksliai, vaikinai ką tik atpažino. Užuojauta...“ – pasakoja motina.
Nuo to laiko niekas su J.Tumanova iš karinės vadovybės nesikalbėjo. Ir ji neskambino. Tiesiog nežino, kam.
„Kodėl tai įvyko? Kur? Tegu man pasako ir nemeluoja. Labiausiai aš noriu sužinoti, kodėl, kas davė šitą įsakymą?! Todėl kad tokį įsakymą galėjo duoti tik iš Maskvos. Štai stovėtų prieš mane Putinas, aš jo ir paklausčiau: „Jūs davėte įsakymą? Atsakykite sąžiningai.“
Aš iki paskutinės dienos maniau, kad ten nėra rusų. O vaikinai sako, kad ten dar ilgai nesibaigs. Kodėl kas nors turi ten eiti? Tegul jie patys aiškinasi, kaip tik nori“, – pravirksta J.Tumanova.
Štai stovėtų prieš mane Putinas, aš jo ir paklausčiau: „Jūs davėte įsakymą? Atsakykite sąžiningai“.
J.Tumanova apie sūnaus žūtį parašė socialiniame tinkle „Odnoklasniki“. Ir gavo dešimtis piktų žinučių, kad meluoja, juodina tėvynę ir siekia populiarumo.
Žurnalistė motinos paklausė: „Jūs norite, kad ką nors nubaustų už Antono mirtį?“
J.Tumanova atsakė: „Man, teisybę pasakius, jokio skirtumo: atleis ką nors, neatleis. Man jau tas pats. Aš tik noriu suprasti: kodėl jį ten pasiuntė, kas tai padarė?“
„Mus pakeitė Pskovo desantininkai“
J.Tumanovai sūnaus mirties liudijimą atvežę kariškiai papasakojo, kad apie žūtis pranešė dar dviem šeimoms.
Vienas Antono tarnybos draugas „VKontakte“ paskelbė Antono nuotrauką su kitu besijuokiančiu vaikinu ir parašė: „Robertas Arutiunianas, Antonas Tumanovas. Didvyriai, žuvę vykdydami karinę pareigą.“ Komentaruose – klausimas apie jų dalinį ir mirties vietą. Atsakymas: „Inžinerinės žvalgybos grupė motorizuotų šaulių bataliono sudėtyje. Snežnojė, viena iš Rytų Europos šalių“. Vėl klausimas: „O ką jie veikė Rytų Europoje?“ Atsakymas: „Mes vykdėme įsakymą. Sukilėlių vaidmenyje. Beje, mus pakeitė Pskovo desantininkai, kuriems taip pat lyg ir nebuvo ką veikti Rytų Europoje“.
Pskovo desantininkai, kurių, pasak oficialių asmenų, taip pat nebuvo Ukrainoje, taip pat patyrė daug nuostolių, o jų tėvai ir žmonos vietoj sūnų ir vyrų sulaukė karstų.
