Patarimais dalijasi Lietuvos šaulių sąjungos mokymo centro instruktorius, kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas. Su juo kalbasi Lietuvos šaulių sąjungos taikliųjų šaulių (snaiperių) skyriaus šaulys, karo istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius.
Š.J. Šiandienos tema – išgyvenimas kaimo vietovėje. Praėjusioje temoje aptarėme, kaip išgyventi mieste, tačiau kaime yra šiek tiek kitaip. Kaimo vietovėje dauguma namų yra individualūs, nėra administracinių, gamybinių pastatų, didžiulių neprižiūrėtų teritorijų. Geriau apsigyventi kažkieno kluone, tvarte ar geriau statyti savo pašiūrę miške?
A.D. Pirmiausiai reikėtų įvertinti kontekstą. Kokie žmonės gyvena aplinkui, kokia jų tautybė, kokios pažiūros, lojalumas. Žinosite, kiek jie pavojingi ir ar galima jais pasitikėti ir pasinaudoti jų struktūra.
Š.J. Ar verta bandyti naudotis jų struktūra be leidimo?
A.D. Jei tai yra stambus ūkininkas, turintis didelę infrastruktūrą, daug pastatų – galima. Tikėtina, kad karo metu ūkis nedirbs visu pajėgumu, todėl bus ir nenaudojamų pastatų.
Š.J. Tačiau kaimo vietovėse žmonės dažnai laiko šunis. Be to, bus ūkio darbininkų, vaikų, kurie dažnai landžioja į atokius užkaborius.
A.D. Taip, maskuotės klausimas bus rizikingas. Todėl geriau būtų glaustis pas patikimus žmones su jų žinia ir leidimu.
Š.J. Be to tokiu būdu lengviau organizuoti aprūpinimą.
A.D. Turint šeimininkų palaikymą šansai išgyventi ilgai labai pagerėja. Be to, teritorijoje galėsite įsirengti slėptuves.
Š.J. Kitas variantas – laukinė gamta. Nuo antžeminių įrenginių, palapinių, iki požeminių slėptuvių.
A.D. Jei planuojate teritorijoje praleisti iki trijų parų, tuomet neverta statyti rimto būsto. Užtenka palapinės ar stoginės iš tento. Turint reikalingą ekipuotę, galima išgyvent ir prie 30 laipsnių šalčio.
Š.J. Gyvenant gamtoje sudėtingesnė maskuotė.
A.D. Ypač jei teritorija bus sistemingai šukuojama, beveiki nėra galimybių ilgą laiką gyventi nepaliekant pėdsakų.
Š.J. Termovizoriai, naktinio matymo įranga. Nuo šių prietaisų pasislėpti ypač sudėtinga.
A.D. Sudėtinga, bet įmanoma. Kad ir kas ką bekalbėtų, tačiau naujausių karinių konfliktų patirtis rodo, kad senas metodas – kastis po žeme – yra vienas veiksmingiausių. Priklauso, kiek giliai sugebėsite ir kiek komfortiškai susitvarkysite.
Š.J. Statant požeminę slėptuvę sudėtinga užmaskuoti darbų aikštelę.
A.D. Taip, reikia remtis partizanų patirtimi. Medieną gabentis iš kitur, prieš darbus nukasti velėną, po darbų užkloti atgal, žemės perteklius maskuoti dirbamuose laukuose, upėje, pelkėje ir t.t. Yra daug gudrybių. Reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną smulkmeną.
Š.J. Kaimo vietovėje reikia nusiteikti sunkesniam išgyvenimui, nei miesto sąlygomis. Jau nekalbant apie maisto gavimą, ypač šaltuoju metų laiku.
A.D. Jei nėra išankstinių sandėlių, tuomet lengviausia gauti iš vietinių gyventojų. Nuo gražaus prašymo iki konfiskavimo. Pagal karo meto įstatymą, kombatantai turi teisę rekvizuoti resursus ir išrašyti tai liudijantį lapelį. Po karo bus atlyginta.
Š.J. Jei įsikursite nedraugiškoje, priešams lojalioje aplinkoje, maistą galėsite tiesiog atimti.
A.D. Reikia turėti omenyje, kad šiuo atveju partizanų patirtis nebus labai vertinga, todėl, kad situacija kaime pasikeitusi iš esmės. Mažai likę vienkiemių, pavienių ūkininkų.
Š.J. Tuomet belieka viena išeitis – iš to, ką gamta duoda.
A.D. Uogos, vaisiai, grybai, žvėrys, žuvys. Mūsų gamtinėmis sąlygomis žaliavalgiai ir veganai tikriausiai turėtų daugiau galimybių išgyventi.
Š.J. Tam reikia ruoštis taikos metu. Bendrauti su medžiotojais, brakonieriais ar žaliavalgystės specialistais.
A.D. Visos medžioklės priemonės, kilpos, tinklai, bučiai, netgi nupjaustyti grybai jus išduos. Priešas, šukuojantis mišką, tikrai atkreips dėmesį į tokius ženklus.
Š.J. Patartina remtis gyventojų pagalba. Taip bus lengviau išgyventi nei savarankiškai.
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Šaulių sąjunga (www.sauliusajunga.lt)
