Prisiminti istoriją nėra smerktinas dalykas, tačiau skaitant įvairius tekstus apie Lenkiją, krenta į akis, kad juose be galo mažai informacijos apie Lenkijos šiandieną, šiandieninę Lenkijos politinę mintį, kuri nemaža dalimi daro įtaką ir Lenkijos valstybės vidaus politikai bei santykiams su kaimynais.
Tad kuo gi ypatinga ta šiandienė Lenkijos politinė mintis, kad apie tai būtų verta rašyti? Ar ji tokia pat imperialistinė kaip ir prieškariu? Atsakant į šiuos klausimus, verta palyginti Lenkiją palyginimas su kitomis pokomunistinėmis šalimis.
Labiausiai, kas krinta į akis, palyginti Lenkiją su buvusiomis likimo sesėmis, yra faktas, kad šioje šalyje po visiškos Nepriklausomybės atgavimo 1989 metais tik iš dalies teatgimė nacionalizmas.
Nacionalizmo ideologijos atgimimas buvo tarsi užprogramuotas pokomunistinėse šalyse, siekusių naują šalies raidą pririšti prie „normalybės“. Visos jos komunistinį laikotarpį laikė anomalija ir dėl to tiesiogiai ar netiesiogiai susiejo savo raidą su ikikariniu laikotarpiu, kuriame visose Europos šalyse dominavo nacionalizmas. Lenkijoje tai neįvyko.
I. Naujosios politinės minties genezė
Ieškant atsakymo į klausimą kodėl, reikia atsakyti ir į kitą nemažiau svarbų klausimą, kada? Lengviau paaiškinti, kodėl kitose pokomunistinėse valstybėse nebuvo sukurta alternatyva tarpukario nacionalizmui, nei kodėl ją turėjo lenkai. Iš esmės kova su komunizmu visose buvusio sovietinio bloko šalyse truko vos keletą metų ir savaime suprantama, jog visi opoziciniai judėjimai daugiau rūpinosi senosios sistemos sugriovimu ir per daug nesuko galvos, kas bus to.
Iš esmės kova su komunizmu visose buvusio sovietinio bloko šalyse truko vos keletą metų ir savaime suprantama, jog visi opoziciniai judėjimai daugiau rūpinosi senosios sistemos sugriovimu ir per daug nesuko galvos, kas bus to.
Žinant pokarinę Lenkijos istoriją, atrodytų jog nesunku būtų spėti, jog alternatyva tarpukario nacionalizmui buvo sukurta „Solidarumo“ judėjimo Lenkijoje metu, taigi XX amžiaus 8-9 dešimtmetyje.
Toks teiginys, nors jis yra ir teisingas, prašosi tam tikrų esminių korekcijų.
Šiais metais Lenkijoje bus minimas dar vienas jubiliejus – 50 metų nuo Lenkijos vyskupų laiško Vokietijos tikėjimo broliams. 1965 metais Lenkijos vyskupai ne tik atleido vokiečiams jų kaltę už Antrojo pasaulinio karo žudynes Lenkijoje, tačiau ir patys prašė tikėjimo brolių atleidimo už lenkų padarytas neteisybes vokiečių atžvilgiu.
Komunistinėje Lenkijoje šis kreipimasis sprogo kaip bomba. Bažnyčios hierarchai juo pasisakė ne tik prieš komunistų vykdomą antivokišką propagandą, tačiau ir atsiribojo nuo savo pirmtakų kunigų, padėjusių lenkams įsitvirtinti buvusiose vokiečių žemėse.
Lenkijos vyskupus, kreipimosi signatarus, puolė ne tik komunistinė valdžia, tačiau ir „normalūs“ lenkai, niekaip negalėję suprasti, kaip vyskupai gali atleisti vokiečiams už karo žiaurumus, tačiau ir už išsakytus atsiprašymo žodžius vokiečiams.
Kreipimosi esmė buvo įvertinta gerokai vėliau ir tai padarė jau „Solidarumo“ judėjimo lyderiai, įvertinę ne tik antikomunistinį šio žingsnio svarbą, tačiau ir atsivėrimą net savo tuo metu aršiausiems priešams vokiečiams. Atsivėrimas kaimynams, atleidimas jiems kalčių, padarytų lenkų tautai, ir kritiškas lenkų veiksmų vertinimas praeityje kaimynų atžvilgiu tapo moraliniu „Solidarumo“ judėjimo ideologų moto.
Lenkijos vyskupus, kreipimosi signatarus, puolė ne tik komunistinė valdžia, tačiau ir „normalūs“ lenkai, niekaip negalėję suprasti, kaip vyskupai gali atleisti vokiečiams už karo žiaurumus
Be abejo, vienas veiksmas, kad ir koks kilnus jis būtų, negali pakeisti visuomenės mąstymo. Naujoji Lenkija yra neįsivaizduojama be Paryžiaus „Kultūros“ žurnalo ir jos kūrėjo lietuvių kilmės lenkų intelektualo Jerzy Giedroyco poveikio.
Būtent jis iš pradžių „Solidarumo“ idėjiniams vadams, o vėliau ir Lenkijos politiniams ir kultūriniams elitams įkalė į galvas naują pokomunistinės Lenkijos saugumo doktriną, kurios esmę galima suvesti į dvi fundamentalias mintis, nepraradusias savo reikšmės ir šiandien:
Lenkija po Sovietų Sąjungos žlugimo turi palaikyti kiek galima draugiškesnius santykius su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija. Dėl to ji privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų į Lvovą ir Vilnių.
Lenkija privalo atsisakyti „istorinio“ imperializmo, atsikratyti dviejų istorinių lavonų, o būtent Pilsudskio ir Dmovskio palikimo ir mentalinės įtakos. Taigi jis ragino atsisakyti nacionalistinės savosios istorijos interpretavimo ir tarpukario nacionalizmo ideologijos. Formuluodamas šią mintį Jerzy Giedroycas, ką rodo kiti jo tekstai, tikėjosi, jog nenacionalistinės, draugiškos savo kaimynėms Lenkijos pavyzdžiu paseks ir jos kaimynės, tarp jų ir laisva bei nepriklausoma Lietuvos visuomenė.
J.Giedroycas, gyvendamas Paryžiuje, palaikė glaudžius ryšius su vėliau „Solidarumo“ judėjimo idėjiniais lyderiais tapusiais lenkų intelektualais Jaceku Kuroniu, Bronislawu Geremeku, 2014 metų „Laisvės“ ir J.Giedroyco premijų laureatu Adamu Michniku ir kitais, kurie galima sakyti, tapo „Kultūros“ žurnalo bendraminčiais.
Šioje aplinkoje gimė kitas, ilgai daręs įtaką ir šiandien nepraradęs savo aktualumo Jano Jozefo Lipskio, 1990 metais mirusio vieno iš „Solidarumo“ idėjinių vadų, tekstas apie du patriotizmus.
Autorius sekdamas vyskupų laiško dvasia, „Kultūros“ aplinkos tekstais be tradicinio konservatyvaus patriotizmo, iškeliančio savo tautą virš kitų, daug dėmesio skyrė kritiškajai patriotizmo sampratai, ragindamas nebijoti kritikuoti savo tautiečių daromų klaidų, o kartu atsiverti kaimynams, ne tik ukrainiečiams, lietuviams ir baltarusiams, tačiau ir vokiečiams ir demokratinei Rusijai.
Šis tekstas, parašytas 1981 metais, galutinai suformavo „Solidarumo“ judėjimo veiksmų šalies viduje ir santykiuose su kaimynais programą, kurios pagrindiniai punktai visiškai atitiko J.Giedroyco nuostatoms.
Šis tekstas, parašytas 1981 metais, galutinai suformavo „Solidarumo“ judėjimo veiksmų šalies viduje ir santykiuose su kaimynais programą, kurios pagrindiniai punktai visiškai atitiko J.Giedroyco nuostatoms.
1989 metų permainos Lenkijoje ne tik žymėjo komunistinės eros pabaigą Europoje, tačiau atvėrė ur galimyves pokomunistinės Lenkijos veikėjams realizuoti šią programą.
Reikia pastebėti, kad būtent „Apskrito stalo“ susitarimai, kurių metu „Solidarumo“ lyderiai sutarė su lenkų komunistais dėl taikaus valdžios perėmimo Lenkijoje šią programą kiek praplėtė. Susitaikymo su kaimynais ir prieškarinio nacionalizmo siekius papildė ir siekis nekerštauti, tiesioginių nusikaltimų prieš lenkus neįvykdžiusiems komunistinės Lenkijos funkcionieriams.
Tokią laikyseną lėmė, kaip autoriui pasakojo A.Michnikas, džentelmeniška „Solidarumo“ laikysena buvusio priešo atžvilgiu: sudarant „Apskrito stalo“ susitarimus dar nebuvo galima numatyti, jog po dviejų metų komunizmas Europoje žlugs, o tai įvykus, „Solidarumo lyderiai pozityviai vertino pačių Lenkijos komunistų riziką dalijantis valdžia su opozicija 1989 metais.
Bendrai tam faktui, kad išvis toks sandoris tarp komunistų ir antikomunistų galėjo įvykti, svarbų vaidmenį suvaidino Antrojo pasaulinio karo įvykiai, visų pirma, pralaimėtas Varšuvos sukilimas 1944 metais.
„Solidarumo“ veikėjai gerbė sukilimo atminimą, tačiau kartu šis įvykis daugeliui buvo išmokta istorijos pamoka, kurios negalima kartoti ateityje. Būtent siekis išvengti nereikalingų aukų buvo tuo subjektyviu faktoriumi, kuris ir lėmė, kad komunistai Lenkijoje neteko valdžios ne lenkų sukilimo metu (kas buvo įsišakniję lenkiškoje ir iš dalies lietuviškoje tradicijoje bent jau nuo XVIII amžiaus pabaigos), tačiau taikių derybų metu.
