Prisipažįstu, šiandien net nežinau, ar kuo nors geriau, kai politinis elitas paskelbia kultūrą viena iš prioritetinių valstybės sričių ir susigalvoja, kad politikai ir yra tikrieji kultūros kūrėjai.
Nieko blogo, kai Seimo Kultūros komitetas įvardija svajonę apie tai, kaip berniukus ir mergaites aprengti stilizuotais tautiniais kostiumais. Aišku, kiek keista, kai žadėtas kultūros politikos kūrimas prasideda nuo tokių svarstymų, tačiau, dėkui Dievui, kad bent apie tai diskutuojama su įkarščiu. Šaunu ir tai, kai surenkama kūrybinga ir darbšti Kultūros ministerijos vadovybės komanda. Kita vertus, kiek gaila ministrės, kuri vis kartoja apie ambicingus planus, kurie, tiesą pasakius, yra ne kas kitas, kaip kosmetinis kultūrinių iniciatyvų vadybos krypčių atnaujinimas. Deja, bet ir toliau dedamas lygybės ženklas tarp pinigų skirstymo projektams ir kultūros politikos.
Rengiamos konferencijos, analitinės studijos, kuriose tvirtinama, kad kultūrinė tapatybė – ypač svarbus šiuolaikinės valstybės dėmuo. Tačiau politikai ir toliau į kultūrinę kūrybą žvelgia kaip į išlaikytinę, kuriai tenka paberti finansinių trupinių ir už tai pareikalauti „atidirbti“ valdžios organizuojamuose renginiuose.
Kultūra yra daugiau nei kultūrinių renginių kalendoriaus sudarymas – tai mūsų, kaip valstybės tapatybės kūrimas, jos puoselėjimas, pristatymas kitiems.
Kultūra – tai praeities, dabarties ir ateities pokalbis, kurį reikia nuolat puoselėti. Svarbu aktualizuoti kultūrinį paveldą, jog jis prabiltų dabarties žmonėms suprantama kalba. Taip pat skatinti naujas kūrybines iniciatyvas, kūrybiškumą apskritai. Kultūra nėra desertas, kurio galima neskausmingai atsisakyti. Tai mūsų buvimo pasaulyje būdas, tai, kas leidžia išlaikyti bendrystę su išvykusiais iš Lietuvos.
Jei taip suprastume kultūrą, tai ir kultūros politika nebebūtų tik valstybės užsakymo kūrėjams suformulavimas. Tokios „kultūros politikos“ šiandien mums mažiausiai reikia, nes tai tėra dar vienos stilizuotos uniformos utopija. Šiandien iš politikų reikia ne direktyvų, bet aiškios vizijos, kaip puoselėti kūrybingą visuomenę globalios vartotojiškos aplinkos situacijoje, kaip padėti kūrėjams, tokią pagalbą suvokiant kaip būtiną investiciją į valstybės ateitį, o ne labdarą?
Jei norime ne parodomosios, bet gyvybingos kultūros politikos, turėtume pradėti nuo bent kelių įsisenėjusių žaizdų gydymo.
Svarbu atgaivinti neleistinai nutrūkusius ryšius tarp švietimo srities ir kultūros. Kūrybiškumas, gebėjimas skirti kultūrą nuo „chaltūros“ turėtų būti ugdomi jau mokyklos suole. Nenormalu ir tai, kad galima gauti brandos atestatą visiškai paviršutiniškai susipažinus su didžiųjų pasaulio kūrėjų kūryba ir net nežinant įtakingiausių šiuolaikinių rašytojų.
Būtina investuoti kur kas didesnes lėšas į mūsų archyvų, kultūrinio paveldo aktualizaciją (o ne tik skaitmenizaciją), profesionalųjį scenos meną, lietuviškojo kino, dokumentikos kūrimą, kultūrinę žiniasklaidą. Nors kultūrinių iniciatyvų vadybai ir šiandien skiriamas nemažas dėmesys, tačiau susiduriame su absurdiška situacija, kai per menkas finansavimas tik didina visų kultūros sektorių problemas.
Minimalų finansavimą gaunantys kultūriniai projektai atsiduria savotiškoje „komos būsenoje“. Tarsi kultūrininkai turėtų būti dėkingi, kad palaikomas jų iniciatyvų „dirbtinis kvėpavimas“, bet realiai susiduriame su situacija, kai daug kartų mažesnė nei būtina visaverčiam projektų įgyvendinimui parama prisideda prie kultūrinių simuliacijų, kuriomis paskui teisėtai piktinamės, dauginimo.
Skandalinga derėtų vadinti ir kūrėjų mokesčių situaciją. Kuriant Lietuvos mokestinę sistemą po Nepriklausomybės atgavimo buvo įdiegtas „kultūrinės išimties“ principas, kai kūrybinė veikla, atsižvelgiant į jos specifiką ir svarbą bendrajam gėriui, apmokestinama kur kas mažesniu tarifu. Deja, per finansų krizę, karštligiškai ieškant būdų papildyti valstybės biudžetą, „kultūrinės išimties“ principas kone buvo sunaikintas. Vienu iš argumentų buvo tai, kad į išimtį pradėjo pretenduoti ir tie, kurie nėra susiję su kultūrine kūryba.
Kultūrinių iniciatyvų vadybai ir šiandien skiriamas nemažas dėmesys, tačiau susiduriame su absurdiška situacija, kai per menkas finansavimas tik didina visų kultūros sektorių problemas.
Kita vertus, buvo teigiama, kad tokiu būdu rūpinamasi menininko socialinėmis garantijomis. Deja, vietoj garantijų daugeliui kūrėjų teko elgetos krepšys. Na, o jei kuo nors piktnaudžiaujama, tai derėtų galvoti apie saugiklius, o ne naikinti tai, kas menininkams bent kažkiek leido jaustis kūrėjais, o ne išlaikytiniais.
Vienoje iš knygų žymus sociologas Zygmuntas Baumanas iškėlė klausimą – kaip intelektualams elgtis situacijoje, kai jie puikiai supranta, kad į jų tekstus veikiausiai ir vėl niekas nesureaguos? Z.Baumano atsakymas – net jei nebūsi išgirstas, net jei nebus atsižvelgta į tavo argumentus, privalai garsiai kalbėti apie problemas ir atkakliai siūlyti sprendimus. Tik tada galėsi pasakyti, kad padarei bent jau tai, kas nuo tavęs priklauso.
Nelabai tikiu, kad tie, nuo kurių pirmiausia priklauso įvardytų problemų sprendimas, sureaguos. Tačiau jei apie tai nekalbėsime, nediskutuosime, valdžioje esantys ir toliau jausis pačiais didžiausiais kūrėjais ir reikalaus džiūgauti „naujaisiais karaliaus apdarais“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Nulinis pakantumas patyčiomis ne tik mokyklose, bet ir... Seime
