Bent man atrodo, kad socialdemokratų krizė, kai kuriomis prasmėmis, rimtesnė negu, tarkime, liberalų. Lyginant būtų galima teigti, kad liberalai patyrė žemės drebėjimą, o socdemai sėdi ant žemės gabalo, kuris pamažu slenka į jūrą.
Ir čia priėjo Paleckis.
Politiškai žiūrint, Algirdas Paleckis yra visiškas pravalas (kitaip nepavadinsiu) ne tik dėl itin savotiškų pasisakymų apie Sausio 13-ąją, bet taip pat dėl savo bolševikinės propagandos kvapo. Turiu jo laikraštį „Paleckio tiesa“/ Правда Палецкиса (!), kurį išdalino savo apygardoje. Jame apstu pažadų dėl gerovės ir laimės pensininkams, ypač karo veteranams, gerų santykių su kaimynais (Rusija) ir miesto pakraščių ir jų gyventojų perkėlimo į „centrą“. Jeigu nebūtų graudu, būtų juokinga, ar atvirkščiai, net nežinau kaip geriau.
Galima žiurėti į tą Paleckį ir piktintis, ką daug kas ir daro. Galima, žinoma, raginti už jį nebalsuoti, „išbalsuoti“ už Seimo ir politinės bendruomenės ribų. Jei tai pavyks, valio. Tačiau esminė problema yra žymiai giliau. Tarp posovietinės-neoliberalios socdemų partijos ir pono Paleckio politinė erdvė yra tuščia. Nė iš tolo nėra partijos ar bent kokios kitos organizacijos, kuri rimtai ir kryptingai užsiimtų tuo, ką būtų galima pavadinti kairosios pakraipos politika.
Neslėpsiu savo susierzinimo. Seniai apie tai kalbu tiek žiniasklaidoje, tiek įvairiuose kituose formatuose. Nėra tikros socialdemokratinės tradicijos Lietuvoje, nėra tikrų profsąjungų, kartais atrodo, kad nėra nei noro, nei supratimo, nei įgūdžių. Yra kažkiek žmonių, gal ir viena kita interesų grupė, kuri galbūt galėtų ką nors padaryti, bet jie, kaip dažniausiai būna feisbukinėje Lietuvoje, viską žino ir nieko nedaro. Arba gal tyliai sėdi kažkur, tarkime, socdemų partijos gilumoje (apie Banditizmo partiją ir partiją Betvarkė ir Neteisybė nešneku iš viso, jas net iš tolo vadinti „socialistinėmis“ būtų graudus ir menkas juokas).
O tokioje socialdemokratinėje dykroje kokie nors, vaizdžiai tariant, banko tarnautojai (taip, nors ir „blatni“ patarėjai su neblogais atlyginimais, vis tik jie yra tarnautojai, kurie tenkina banko strateginius poreikius) aiškina, ne, trolina, visuomenę, kaip čia turi būti. Ir visuomenė, įskaitant žiniasklaidą, jų įdėmiai klauso.
Bandau suprasti, su kuo lyginti, artimiausia, ką randu, būtų kažkoks švelnus lotynų amerikietiškas variantas, kur kapitalas valdo, o socialistinės idėjos išvytos į džiungles. O gyventojai, pasprukę iš sovietijos, gyvena pagal „rinkos modelį“, prisitaiko, jei dar jauni ir gali, arba persikrausto, kur jaučia, kad gali saugiai gyventi.
Nesu labai „socialistinis“, be to, esu aršus antibolševikas. Bet suvokiu, kad tokioje visuomenėje, kokia yra Lietuvoje, reikalingos socialinės gairės. Aiškiai matau, kad dabartinės jėgos, kurios turėtų brėžti socialdemokratinę kryptį, nepajėgios to daryti. Viena, vertus, tai gerai, bet, kita vertus, jeigu nėra alternatyvų, tai gali turėti skaudžių pasekmių.
Nevyniosiu į vatą: viena iš didžiausių posovietinės Lietuvos elito išdavysčių yra perėjimas į pseudoelitinę ekonomiką, paliekant labai nemenką dalį gyventojų vos ne likimo valiai. Kol taip bus, Paleckis galės reikštis. Kol taip bus, žmonės išvažiuos.
Patriotizmas – svarbus, bet tai toli gražu ne tik mojavimas vėliavomis. Reikalui esant, patriotizmas yra savo piliečių socialinė apsauga, įskaitant tuos, kurie ne visada sugeba savimi pasirūpinti. Kitaip vieną dieną stovėsi vienas.
Metas sukurti tikrą socialdemokratų partiją, tai būtų vienas geriausių būdų apsisaugoti, tiek į Rytus, nuo bolševizmo, tiek į Vakarus, nuo emigracijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie asmenybes ir pasirinkimus
