Žinoma, labai sunku prognozuoti, kada tai įvyktų ir kaip toks žlugimas atrodytų, ar tai būtų valstybės „bankrotas“ su itin rimtomis pasekmėmis, ar tik koks nors dalinis neįgalumas. Bet kad tas momentas anksčiau ar vėliau ateis, manau, nebėra abejonių.
Reikia labai gerai suprasti, kad Vakarai, ko gero, tokio Rusijos „bankroto“ labiau bijo net labiau nei dabartinės jos agresyvios laikysenos. Visiškai neįmanoma numatyti, kokias pasekmes turėtų toks geopolitinis kataklizmas, įskaitant tokius dalykus, kaip galima politinė anarchija, nauji karai ir konfliktai, humanitarinės katastrofos, pabėgėlių srautai ir strateginės ginkluotės kontrolės praradimas.
Nors gali atrodyti, kad Rusija labai galinga, bet visa tai, ką šiandien matome, yra iš principo nieko daugiau, tik desperatiški Putino režimo bandymai kiek įmanoma ilgiau išsilaikyti valdžioje. Kiekvienas išorinis veiksmas turi vidines priežastis ir remiasi Rusijos realiomis galimybėmis.
Reikia priminti geležinę taisyklę, kad karinė galia naudojama tik tuomet, kai atrodo, kad kitos galimybės jau išnaudotos, arba, kai rizika gali atsipirkti dešimteriopai. Taip nutiko Kryme ir tai lėmė Rusijos sprendimą bandyti laimę Rytų Ukrainoje. Tačiau Rytų Ukrainoje nepavyko ir dabar Rusiją slegia itin nuostolingos investicijos, kurių nepavyks lengvai atsikratyti.
Leisiu sau čia būti šiek tiek asmeniškam: kai pamačiau pirmus Rusijos veiksmus Rytų Ukrainoje, iš karto supratau, kad tai tikriausiai bus tas kąsnis, kuriuo užspringusi Rusija ne tik nebegalės toliau plėsti savo agresijos, bet ir bus priversta atsisakyti savo imperinių ambicijų.
Čia reikia taip pat paminėti NATO, kurios prevenciniai atgrasymo veiksmai, taip pat ir Baltijos šalyse, pamažu tampa tiek rimti, kad bet koks Rusijos bandymas panaudoti savo karinę galią kainuotų neproporcingai daug. Ypač reikia paminėti JAV karių dislokavimą Suvalkų teritorijoje Lenkijoje. Ši teritorija Rusijai yra itin patogi, jei kiltų noras atkirsti Baltijos šalis nuo likusios Europos.
Rusijos veiksmai Sirijoje iš principo yra tam tikras rizikingas žaidimas, kur už sąlyginai nedidelę kainą galima tikėtis sąlyginės pergalės niekam nereikalingame kare, tokiu būdu atstatant bent šiokį tokį geopolitinį autoritetą.
Čia taip pat reikia užsiminti apie Rusijos vis dažnesnius „žaidimus“ su savo branduolinėmis pajėgomis. Manau, kad kuo labiau silpnesnė bus Rusija, tuo dažniau ir garsiau išgirsime apie jos atominį potencialą. Šį bei tą sako, kai Rusija, reaguodama į JAV sprendimą dislokuoti keletą šimtų jūrų pėstininkų Norvegijoje, ima grasinti vos ne atominiu karu. Tai – tikras vadinamasis „asimetrinis atsakymas“, tačiau, lyginant su hibridiniais veiksmais Ukrainoje, jis rodo, kad Rusija vis labiau praranda iniciatyvą.
Tačiau jokiu būdu nereikia pamiršti, kad yra ir kitokių taktikų, kuriomis Rusija seniai sėkmingai naudojasi ir jas tobulina. Putinas puikiai žino, kad Vakarai ne tik nenori tiesiogiai kariauti su Rusija, bet, kad jie apskritai nenori atvirų konfliktų, ir dėl to gali būti šantažuojami. Šiuo atveju Kremlius stengiasi kelti chaosą ir slapta kurstyti konfliktus ar gana atvirai kištis į jau vykstančius konfliktus. Turiu galvoje Balkanus, kur yra net keletas galimų konfliktų variantų ir kur itin kruvini konfliktai, vykę prieš maždaug dvidešimt metų, nė kiek nepamiršti. Kai kurie Rusijos veiksmai, pavyzdžiui, kartu su Serbija kuriant ir bandant įgyvendinti „hibridinius scenarijus“, leidžia manyti, kad tokia galimybė bent svarstoma ar jau zonduojama.
Yra, aišku, dar dramatiškesnių scenarijų, kurie gerokai didintų įtampą, bet vis dar būtų išvengta tiesioginės konfrontacijos su NATO. Yra Baltarusijos scenarijus: pavyzdžiui, perimama šalies kontrolė, o Baltarusijos vakaruose agresyviai dislokuojamos Rusijos pajėgos.
Nors tai, ko gero, nėra pirminis scenarijus, tam vis tik ruošiamasi. Kai kurie Rusijos daliniai su kovine patirtimi iš Ukrainos jau yra perdislokuojami į Baltarusiją, kurios nemaža dalis aukštų kariuomenės ir vidaus pajėgų vadų yra mokęsi Rusijoje, įskaitant FSB, ir jau yra „užkabinti“ Rusijos saugumo organų. Tokie Rusijos veiksmai iš esmės pakeistų regiono saugumo padėtį, ypač Lietuvos ir Lenkijos.
Nors Rusija ženkliai pradeda prarasti iniciatyvą (ir kažkuriuo momentu praras ją visiškai), šiuo metu negalima nė kiek atsipalaiduoti ir manyti, kad pavojus praėjo. Atvirkščiai, turint omeny, kad Rusijos valdžios tikslas nėra „pergalė“ ar net šalies saugumas, o savo kailio išsaugojimas bet kokia kaina, reikia būti pasiruošusiam. Ateinančią žiemą ir pavasarį nėra jokių garantijų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie politinį pavojų
