Pasaulis negali funkcionuoti, jei nesprendžiamos esminės socialinės ir politinės problemos, jei socialinę atskirtį ir moralinį pažeminimą kenčiantys socialiniai sluoksniai kaltinami populizmu ir tamsumu. Kas belieka, jei pats esi kaltinamas dėl to, ko negalėjai pasiekti, dėl to, ką tau padarė kiti?
Nemanau, kad Trumpo rinkėjai išties balsavo už Trumpą – dauguma jų pasakė „ne“ neoliberaliam režimui, atsakingam už žemutiniams JAV socialiniams sluoksniams nesibaigiančią socialinę ir ekonominę krizę. Slavojus Žižekas, provokuodamas savo skaitytojus, teigė, kad status quo ir stagnacija tam tikra prasme būtų prastesnis variantas nei šokas, galintis išjudinti nepatenkintuosius ir priversti juos keistis.
Trumpas pasakė daug dalykų, apie kuriuos demokratai tylėjo. Kaip parodė Black Lives Matter judėjimas, rasizmas Amerikoje klesti nepaisant juodaodžio prezidento. Kas trečias juodaodis JAV gyventojas yra kalinamas ir dėl to neturi teisės balsuoti. Perpildyti imigrantų sulaikymo centrai. Skurdas JAV kaime nenuteikia labiau optimistiškai nei skurdas Lietuvos kaime. Visa tai rodo, kad Amerikai būtina nauja progresyvi kairioji politika. Deja, vienintelis tokiai politikai atstovavęs kandidatas Bernie Sandersas buvo atmestas Demokratų partiją remiančių verslininkų konsensuso. Trumpo laimėjimas patvirtino seną kairiųjų ištarmę – fašizmas laimi tuomet, kai žlunga galimybės revoliuciniam proveržiui.
Trumpas yra nevilties, nesugebėjimo matyti ateities prezidentas. Jo laimėjimas turi paskatinti žmones organizuotis.
Šie rinkimai rodo, kaip pavojinga yra atsisakyti kairiojo projekto, kiek problemų kyla dėl atsiradusio vakuumo ten, kur kadaise glūdėjo klasinė galia. Trumpas yra nevilties, nesugebėjimo matyti ateities prezidentas. Jo laimėjimas turi paskatinti žmones organizuotis.
„Negedėkite, organizuokitės!“ – taip savo testamente rašė prieš šimtą metų mirti pasmerktas žymus JAV darbininkų judėjimo aktyvistas ir dainų autorius Joe Hillas. Galimybės organizuotis trūkumas, kaip ir neoliberali sėkmės ideologija, veda pralaimėjusį žmogų į neviltį, į individualią kančią, į pyktį ir neapykantą kitiems ir visam pasauliui. Ir siekiant susigrąžinti tokią galimybę būtina atgaivinti klasinę perspektyvą.
Žinau, kad žodis „klasė“ liberalams ir netgi tiems, kurie nori save laikyti kairiaisiais, jau yra tapęs pajuokos objektu. Juk tapatybės politika atrodo žymiai progresyvesnė, madingesnė. Būti su gražiais žmonėmis, bjaurėtis tuo, kas politiškai nekorektiška, socialiniuose tinkluose dalintis savo „visa keičiančia“ nuomone, užjausti vienus ir smerkti kitus – tai išties šiuolaikiška.
Tokios liberalios tapatybės, individualios saviraiškos paieškos taip dažnai sutampa su savicenzūra, savikontrole, kurios įtakoje tapatybių apologetai kuria savo nuomone, kad ilgainiui tampa neatsiejamos nuo imperinių galios strategijų, kurių dėka dabartinis galios režimas legitimuoja pats save. Pagrindinė liberalaus valdymo formulė yra tokia: „gali būti laisvas, kol tavo laisvė atitinka galios tikslus“.
Hillary Clinton šalininkai arba tie, kurie baisėjosi valstiečių laimėjimu Lietuvoje, yra būtent tokie privilegijuoti individai. Jei šie žmonės, kurių remiama kandidatė pralaimėjo rinkimus, nori kurti radikalią alternatyvą pilietį Keiną primenančio prezidento kuriamam režimui, jie turi peržengti liberalios perspektyvos ribas. Jie turi suvokti, kad Trumpo laimėjimą lėmė klasinės problemos, skurdas ir orumo praradimas. Jie privalo kurti naują integralią ir radikalią kairę.
Tokia radikali kairė, tarkime, XX a. septintajame dešimtmetyje ne tik gyvavo, bet ir tapo epochos simboliu. Ji vienijo ne tik įvairiaspalvę hipių kompaniją San Fransiske, bet ir afroamerikiečių Juodųjų Panterų Partiją, kovojusią už žemiausių klasių rasinį bei klasinį išsilaisvinimą ir gerovę. Juodosios Panteros buvo aplink save subūrusios ištisą rėmėjų tinklą – jam priklausė ne tik juodaodžiai nacionalistai, bet ir baltieji prestižinių universitetų studentai, Naujoji kairė ir kitos radikalios organizacijos. Juodųjų Panterų perspektyva buvo revoliucinė, jie priešinosi karui, solidarizavosi su kitų šalių kovotojais.
Juodosios Panteros, nors patyrė nepaprastai daug valstybinės prievartos ir atkakliai kovėsi prieš teisėsaugą, kartu organizavo alternatyvias gerovės visuomenės institucijas – tiekė pusryčius vaikams, nemokamai dalijo rūbus, teikė nemokamas medicinos paslaugas. Pamažu šis judėjimas išsikvėpė vis labiau įsigalint struktūrinėms valdžios reformoms, suskaldžiusioms ne tik Panterų rėmėjus, bet pačius afroamerikiečius.
Būtent tokią kairę amerikiečiai privalo atgaivinti šiandien. Kairę, kur kartu sprendžiamos socialinės ir rasinės atskirties problemos, kur studentai vienijasi su namus praradusiais baltaisiais ir su getuose už išlikimą kovojančiais juodaisiais, kur kito problema tampa sava.
Black Lives Matter ir Occupy privalo plėstis ir kovoti kartu. Socialinę atskirtį ir susvetimėjimą privalu mažinti diegiant naujas visiems prieinamo švietimo programas, sprendžiant sveikatos apsaugos, būsto ir kitas problemas. Jei šių problemų neįmanoma spręsti valstybiniu mastu, galima kurti alternatyvius centrus. Klasė ir klasinių problemų sprendimas turi tapti prieš Trumpą kovojančių judėjimų raktažodžiu. Būtent tokį konstruktyvų pasipriešinimą kartu su Žižeku galima laikyti vilties ženklu ateičiai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
