Pirmieji klausimai – kas tai įvykdė? Kodėl? Už ką? Kiek tai tęsis? Ar Europa gali apsiginti nuo šitų atakų ir savo beprasmybe bei žiaurumu XXI a. žmogui nebesuvokiamo nekaltų žmonių žudymo?
Iškart galiu tvirtai pasakyti, jog ISIS tiesiogiai nenužudė žmonių Nicoje. Tikra teroristinė organizacija visada kelia reikalavimus, kuriuos valstybė paprastai atmeta, bet teroristai kantriai laukia, kada vieną gražią dieną valstybė susvyruos ir priims juos.
Taip visada elgėsi visos teroristinės organizacijos, gimusios iš galios asimetrijos – jos ir teroro griebėsi, nes kitaip tiesiog negalėjo kariauti prieš stiprias valstybes. Pozicinis karas buvo neįmanomas, todėl ir buvo griebiamasi valios palaužimo ir lėtos visuomenės dezorganizacijos bei demoralizacijos taktikos.
Reikalas mat tas, kad ISIS yra postmoderni, tinklinė, virtualinė valstybė. Kitaip tariant, ji, ko gero, yra siaubingas ateities valstybės modelis – valstybė, kuri valdo socialiniais tinklais, globaline įtaka, įvairiose teritorijose gyvenančius žmones mobilizuojančiu ir suvienijančiu pasakojimu, o galiausiai – jų sėkminga indoktrinacija. Kas atsiliepia į tokios valstybės raginimą kovoti ir žudyti – visai kitas klausimas.
ISIS nieko bendra neturi su fanatizmu. Jie naudojasi fanatikais, lygiai kaip komunizmas jais naudojosi Rusijoje, Kinijoje ir kitur. Ši organizacija yra ne kas kita, o kariuomenė, likusi be valstybės, t.y. šeimininko.
Nenoriu pasišauti komentare įrodyti dalykus, kuriuos reikia ilgai ir kruopščiai tyrinėti, bet trimis klausimais neabejoju.
Pirma, išsižadėkime naivios iliuzijos, kad musulmoniškų šalių arba Vakaruose gyvenančių musulmonų terorizmas yra baisus ir neįveikiamas dėl savo fanatizmo. Jei religinis fanatizmas būtų didžiausia mūsų problema, tada galėtume sakyti, jog gyvename kaip rojuje. Už fanatizmo stovi sugriautos ir žlugusios valstybės, o kartu žmonės, kuriems nieko kito nebelieka, tik pritapti prie teroro darinio arba pabėgti.
Jei pabėgėlių bus per daug, pradės viena po kitos griūti Europos vyriausybės. Turkija tai žino, todėl JAV, ES ir NATO nuris bet kokį jos prezidento valdymo modelį, net kai bus kalbama apie demokratiją griaunant teismus ir pjaustant galvas. Tad Turkija žino, kad Vakarai sugriovė iš eilės keletą valstybių ir stabilių autokratijų, o šiandien nebesuvaldo padėties nei ten, nei pas save. Ir pamirškime demokratijos klubo kovą prieš nedemokratinius režimus – jie vieni kitiems tiek reikalingi, kaip niekada anksčiau.
O ISIS nieko bendra neturi su fanatizmu. Jie naudojasi fanatikais, lygiai kaip komunizmas jais naudojosi Rusijoje, Kinijoje ir kitur. Ši organizacija yra ne kas kita, o kariuomenė, likusi be valstybės, t.y. šeimininko. Teroristinės organizacijos ir yra prievartos aparatas be jį prižiūrinčios ir tvarkančios valstybės.
Saddamo Husseino partijos Ba’ath (Arabų Socialistinės Ba’ath partijos) lojalistai ir buvę jo generolai, kaip ir pats Husseinas, buvo sekuliarūs nacionalistai – iki religinio fanatizmo jiems buvo kaip iki Mėnulio. Jie gerokai panašesni į buvusios kemalistinės Turkijos (kurią, regis, tuojau palaidos Erdoğano režimas) karinį-biurokratinį aparatą, o ne kovingus ir fanatiškus sektantus. Dar daugiau, iki savo parodomojo religingumo seansų Husseinas apskritai garsėjo kaip agnostikas, jei tik ne visiškas ateistas.
Ir mes turime patikėti, kad buvę Ba’ath partijos veikėjai ir jo generolai šiandien rimtai nori į islamą atversti visą Europą, o netikėlius išžudyti? Tai būtų reto kvailumo ir primityvumo teorija. ISIS vadai greičiausiai yra visiški instrumentalistai ir pragmatikai, kuriems religija tėra klijuojanti medžiaga, cementas, be kurio nesukursi teroro ir prievartos aparato. Labai gali būti, kad dabarties ir ateities religinių fanatikų kovinius darinius bei teroro grupes finansuos ir valdys ateistai.
Jei pamenate puikią lenkų kino komediją „Sekso misija“ (režisierius Juliuszas Machulskis, sovietmečiu filmas buvo pavadintas „Naujosiomis amazonėmis“), leiskite priminti jos žavingą pabaigą. Paaiškėja, kad totalitarinė ir it kariuomenė valdoma moterų valstybė, kurioje atsiduria du į ateitį patekę hibernuoti vyrai, nekenčia buvusios patriarchijos ir vyrų civilizacijos, perrašo visą istoriją ir neabejoja, jog Leonardo da Vinci ir Albertas Einsteinas buvo moterys, yra valdoma vyro, apsimetančio moterimi.
Labai gali būti, kad dabarties ir ateities religinių fanatikų kovinius darinius bei teroro grupes finansuos ir valdys ateistai.
Antras klausimas, kurį noriu aptarti: kam terorizmas reikalingas? Kodėl jie ryžtasi savo beprotiškai ir žiauriai kovai? Nes globaliniai teroro dariniai yra Frankensteino monstras, apleistas šeimininko. Štai savo pabėgusio ir jų išsižadėjusio šeimininko jie ir ieško. Kad įtikintų, jog be jo negali gyventi ir kad negyvens palikti, jie gali ir šeimininko šeimos narius nužudyti.
Reikalas tas, kad visą tarptautinį terorizmą šaltojo karo metais užveisė Sovietų Sąjunga ir JAV. Deja, bet tiesa būtent tokia. Visų pirma Sovietų Sąjunga, kuri buvo tiesiogiai atsakinga už visą Palestinos Išsivadavimo organizacijos tinklą, o vėliau ir už nuo jos atskilusius teroro darinius. Arabų šalyse SSRS išlaikė milžinišką agentūrinį tinklą, finansiškai ir ginklais (o neretai net ir savo kariškiais bei karo ekspertais) remdama tarptautinį terorizmą savo kovoje prieš JAV, o Artimųjų Rytų regione – prieš Izraelį.
Tuo atsakė ir JAV Afganistane atvirai remdama ne tik talibus, bet ir tą pačią Al-Qaedą. Juk likimo ironija, kad Al-Qaeda ir Osama Bin Ladenas atsigręžė prieš JAV tik netekę jų paramos. SSRS ir JAV jėgos žaidimams ir šaltojo karo įtampoms palaikyti buvo būtini ne tik vadinamieji įgaliotinių karai, arba karai svetimomis rankomis (anglų k. „proxy wars“), bet ir teroro dariniai. Jų tragedija buvo šeimininko pasitraukimas.
Iš dalies tai sena istorija – sukarintos organizacijos arba samdiniai negali gyvuoti be savo valstybinio šeimininko. Nuo viduramžių Europos tamplieriai, šveicarų ir vengrų samdyti kariai, kurie be šeimininko (monarchijos ar Italijos miesto-valstybės, kuriai reikėjo kondotjerų ir samdytų kariuomenių) greitai degraduodavo ir tapdavo plėšikais.
Tas pats ir su Ukrainos kazokais arba čečėnais Kaukaze, kurie daug šimtmečių buvo kariai. Kariams reikia karo, t.y. darbo, kitaip jie griebiasi ko nors kito. Skirtumas tarp riterio ir plėšiko yra ne kovos etika, o valstybė (arba karalius) – arba ji yra, arba ne.
XX a. niekas nepasikeitė. Kuo didesnė galia, tuo daugiau jai reikia jėgos ir teroro darinių, kurie kovotų kovas, kurių negali kovoti civilizuotos politikos subjektai.
Todėl ir ISIS, mano giliu įsitikinimu, yra šeimininko netekęs monstras, ieškantis jo ir dabar jau pats aktyviai persekiojantis jį. JAV ir Vakarai tampa kolektyviniu Victoru Frankensteinu, iš siaubo ir nevilties pasiruošusiu traukti kad ir į Šiaurės ašigalį.
O monstras primena – mylėk mane. Įprasmink mane. Duok man misiją. Duok man prasmės pojūtį. Mokėk man. Gerbk mane.
JAV karas Irake išardė visą regiono galios pusiausvyrą. ISIS yra Saddamo režimo liekanos, o kartu ir žlugusios valstybės pavaduojanti struktūra. Lygiai tas pats laukia Sirijos, jei ji žlugs. Ir šiandien ISIS šantažuoja Vakarus. Šantažuoja savaip – teroru. Prancūzijos ir Belgijos kalėjimuose ir didmiesčių getuose su kaupu pakanka sugriauto likimo jaunų žmonių, kurie ryžtasi mirti už idėją – ar šiaip, ar taip gyvenimo jie neturi.
ISIS jėga yra vieniši vilkai, savižudžiai, žudikai romantikai ir idealistai, kuriuos galutinai pastūmėja religinė indoktrinacija arba įkalinimo įstaigos ir kriminalinis elementas. O ISIS tuo viso labo siunčia signalus Vakarams – gerbkite ir mylėkite mane. Mokėkite man. Įteisinkite mane. Man reikia vardo, pavardės, paso ir pripažinimo.
Ten, kur nėra valstybės, neišvengiamai įsitvirtina jėgos struktūra, kurios politinė ir egzistencinė benamystė tampa sprogstamu mišiniu, grasančiu visam pasauliui.
Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoğanas taip pat šantažuoja Vakarus, bet jie tai daro kitaip. Rusija vienokiu ar kitokiu būdu greičiausiai yra susijusi su ISIS – bent jau finansiškai. Sunku patikėti, kad to nebūtų. Bet net ir sutriuškinus ISIS gali būti, kad prieš juos kovojanti grupė taps tokiu pat nusikalstamu dariniu. Nes ten, kur nėra valstybės, neišvengiamai įsitvirtina jėgos struktūra, kurios politinė ir egzistencinė benamystė tampa sprogstamu mišiniu, grasančiu visam pasauliui.
Trečias klausimas: kam apskritai Vakarams reikėjo griauti stabilias autokratijas? Dar dirbdamas Europos parlamente niekaip nesupratau, kodėl mano kolegos vien gėrį įžvelgė Arabų pavasaryje, nors aš kartojau, kad netrukus prasidės dideli sukrėtimai. Reikia nieko nesuprasti pasaulio politikoje, kad linkėtum demokratijos jos nepažįstantiems kraštams, kuriuos valdo stabilios autokratijos.
O toliau seka globalaus ir susisaisčiusio pasaulio nestabilumo dramos. Neintegruoti ir geto egzistenciją pasirinkę žmonės, kuriems atskirtis ir užribis tampa keliu į kalėjimą, o po jo – į ISIS arba vienišo vilko dovaną Prancūzijai liepos 14 d. proga.
Viskas susiję, deja. Vieno nelaimingo arba pakvaišusio asmens likimas gali sunaikinti daug nekaltų žmonių, sukelti šalyje moralinę paniką, suardyti vyriausybę, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybės institucijomis ir net pačia liberaline demokratija.
Už ką sugriauto likimo žmogus, puikiai mokantis naujosios savo šalies kalbą ir viską apie ją žinantis, pradeda nekęsti gyvųjų, mirusiųjų ir dar negimusiųjų, mes nesužinosime – neapykantos sklaida ir logika niekada nesiremia viena konkrečia priežastimi.
Tik viena aišku, kad ES ir visame Vakarų pasaulyje sparčiai augančios antiliberalaus populistinio nacionalizmo jėgos – antiliberalus globalinis Internacionalas – gali kalbėti ką tik nori, bet jos neišsivers be diktatorių ir teroristų. Tik jų joms reikia dėl skirtingų tikslų. Diktatoriais ir jų efektyvia lyderyste žavimasi, o terorizmas šias jėgas legitimuoja.
Štai tokį keistą globalios politikos ir nesaugumo kokteilį mums teks gerti. Ir ilgai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Apie saugumą – atvirai
