Vasario 15 dieną viename populiariame Vilniaus bare prie manęs priėjo vyras. „Tu galvoji, kad viskas taip paprasta?“ – paklausė jis. Tas vyras buvo vienas įtakingiausių koncerno „MG Baltic“ veikėjų, trečiuoju asmeniu po Dariaus Mockaus ir Raimondo Kurlianskio vadinamas Romanas Raulynaitis.
Ponas Raulynaitis pokalbį pradėjo nuo aiškaus nepasitenkinimo dėl 15min ir tuometinio portalo vadovo Tomo Balžeko pozicijos. „Ar turite žmoną?“ – paklausė jis. „Ne, neturiu garbės turėti“, – atsakiau. „Turėtumėt, suprastumėt… Viskas būtų kitaip“, – toliau apie tikrovės komplikuotumą mane edukavo R.Raulynaitis.
„Ne viskas taip paprasta, ne viskas taip paprasta“, – nervingai kartojo jis. „Manote, kad esate teisingi?“ – po trumpos nejaukios pauzės pasiteiravo „MG Baltic“ atstovas.
„Negaliu atsakyti už visus, bet aš išties stengiuosi išlikti teisingas ir objektyvus… Nei atsiradusi žmona, nei vaikai nesuteiktų man teisės prarasti tikėjimą moralumu. Būčiau labai nekoks pavyzdys jiems“, – atsakiau.
Ponas Raulynaitis šiek tiek sutriko, bet persigrupavo ir dar kartą intensyviai žvelgdamas man į akis pakartojo: „Ne viskas taip paprasta, ar suprantate mane?“. Turiu stiprų įtarimą, kad supratimo šiame pokalbyje nebuvo itin daug.
Įtarimų politikų papirkinėjimu sulaukęs koncernas ir jo vadovai bando save įtikinti, kad ta tikrovė, kurią jie susikūrė aplink save, yra pateisinama, o visi veiksmai yra vardan vienokio ar kitokio gėrio. To negali suprasti paprastas žurnalistas, labai atsargiai žiūrintis į save pateisinti bandančio verslo interesus ir laisvalaikį skiriantis investicijoms į kultūrinį ir intelektualinį savęs tobulinimą.
„Gebame redukuoti žmogų iki daikto arba ne asmens ir atsibusti tik tada, kai neganda ar agresija užgrius mus pačius arba mūsų tėvynainius. Šis atmetimo ir susigrąžinimo mechanizmas tik parodo, koks pažeidžiamas, trapus, nenuspėjamas ir visuotinai nenuginčijamas yra žmogaus orumas ir gyvenimas“, – rašė Leonidas Donskis „Takiajame blogyje“.
Mane vis dar nuoširdžiai stebina, kaip lengvai tas orumas prarandamas viešojoje erdvėje, politiniuose ar verslo galios žaidimuose. Taip, išties ne viskas taip paprasta, kai bandai sudaryti sandorį su savo sąžine.
Dar mažiau viskas paprasta, kai nusprendi kurti šlovingą ir nepažeidžiamą savo paveikslą, kuri herojišką atvaizdą socialiniuose tinkluose, tuo pat metu žinodamas, kad darai tai peržengdamas nuoširdumo sau ribą.
Atsisakyti galios, turto, kasdienybės užtikrintumo, kai nuo tavęs priklauso ir kitų, tau artimų žmonių likimai, atrodo kvaila. Tai man bandė paaiškinti ir ponas Raulynaitis.
Žinomumas ir dėmesys palengvina galimybę šias visuomenės simpatijas monetizuoti ar paversti svarbiu postu. Tai apsuka galvas net ir tiems, kurie išties tiki, kad savo iniciatyvomis siekia naudos tik visuomenės labui.
Lietuvos viešoji erdvė itin palanki prarasto orumo paieškai, kurią savo straipsnių rinktinėje mini poetas Tomas Venclova. Čia viskas vis dar itin menka ir lengvai įgyjama bei taip pat lengvai prarandama: nuo pinigų iki asmenybės, nuo prezidento posto iki įvaizdžio visuomenėje.
Išsaugoti orumą ir pagarbą laikysena tokioje erdvėje, kur gandai ir istorijos apie pergales ir pralaimėjimus sklinda valandų greičiu, yra itin sunku. Būtent todėl autoritetų ir žmonių, gebančių paprastai išreikšti įžvalgas iš komplikuotos tikrovės, vis mažiau.
Taip yra todėl, kad rizika pasirinkus moralumo ir sąžiningos laikysenos pozicijas dar labiau išauga. Moralus ir principingas žmogus yra itin arti idioto. Ši tradicija nėra nauja ir seka nuo pat Antikos filosofo Diogeno iki Fiodoro Dostojevskio kunigaikščio Myškino.
Atsisakyti galios, turto, kasdienybės užtikrintumo, kai nuo tavęs priklauso ir kitų, tau artimų žmonių likimai, atrodo kvaila. Tai man bandė paaiškinti ir ponas Raulynaitis. Aš jį puikiai suprantu.
Šie žmonės geba suprasti filosofinį klausimą, tačiau jie nepasitenkina filosofiniu atsakymu. Šis atsakymas niekada nebūna patogus. Ir niekada nėra galutinis sprendinys.
Bet visuomenėje yra ne tik ūkine veikla patenkinti strepsiadai, bet ir sokratai. Pirmieji netgi žymiai naudingesni, nes kuria dabartinio pasaulio tikrovę, kuri rašoma ekonomine kalba. Antrieji gi pasiryžę surizikuoti viskuo, kad pasiektų tiesą ar taptų išmintingesni. Jie kuria atviresnę visuomenę ir užtikrina jos vertybių tęstinumą.
Jie nujaučia, kad net ir geriausios materialinės sąlygos, didžiausias sekėjų ar laikintojų, spaudžiančių ranką ir šliaužiojančių aplink keliais, skaičius neuždengs tavo kvailumo, dviveidiškumo ar išduotų deklaruotų principų.
Labai tikiuosi, kad šių žmonių gretos niekada neišretės. Kad neteks blaškytis ir klausinėti, ieškant prarasto orumo. Kad pastanga būti šiek tiek mažiau Strepsiadu ir šiek tiek daugiau Sokratu bus įvertinta draugyste ir atmintimi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Koncernui „MG Baltic“ pareikšti įtarimai papirkinėjus politikus ir prekiavus poveikiu
