Tai nėra bloga praktika, mat gerbiami skandinavai ir jų kolegos suomiai išties nemažai pasiekė, kurdami švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas. Bėda ta, kad mūsų bandymas sekti jų modeliu dažnai atsimuša į tai, kad norą mes deklaruojame, bet realių žingsnių bijome.
Tiksliau, mes norime Šiaurės šalių rezultatų. Gerovės valstybė mažiau išmanantiems skamba kaip komunizmo pažadas, išpildytas kapitalistinėje formoje, tad nenuostabu, kad juo galima užburti beveik visų partijų rinkėjus.
Antradienį Panevėžyje surengtoje kandidatų į Seimą diskusijoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis užsiminė, kad simpatizuoja suomiškam švietimo sistemos modeliui. Pasiteiravus apie turinį, kuriame būtų ir lytinis švietimas, ir realistiškas kalbėjimas apie narkotinių medžiagų pavojų, R.Karbauskis pareiškė, kad dėl turinio jau kita kalba.
O juk čia ir yra didžiausia problema, su kuria susiduriama mokyklose. Mokymo turinys neatitinka tikrovės. Moksleiviai gyvena XXI amžiaus informacinės visuomenės centre, o mokykloje į juos kreipiamasi iš tautinės mokyklos bakūžės, gūdžios ir paslaptingos, kaip ministrės pasiplaukiojimai Merkio upe, kažkur palei Šilutę.
Labiausiai mane gąsdina tai, kad apie tokius vakarietiško modelio taikymo procesus kalba beveik visos partijos, tačiau jų rinkimų programose pasirodo, kad tas modelis bus siejamas tik su techninėmis detalėmis, bet ne su modelio esme – laisvos ir kritiškai mąstyti gebančios asmenybės formavimu.
Galime perstumdyti kėdes, įtraukti tėvus, rašyti pažymius nuo trečios ar nuo aštuntos klasės, bet jei vis dar pasakosime, kad sekso iki aštuoniolikos nėra, geriausia pasaulio poetė yra Salomėja Nėris, o Lietuvoje per amžius gyveno tik lietuviai, tai net ir puikiausias modelis mums nepadės.
Visa tai galima lengvai pakeisti, tačiau komitetuose, tarnybose ir kitose paslaptingose sprendimų bei programų formavimo vietose vis dar pilna žmonių, kurie iš paskutiniųjų kimba į kovą su prakeikta tikrove ir kuria modelius, iš kurių į pasaulį būtų paleidžiami tautiškai ir doriškai susipratę tautiečiai.
Panašiai į Šiaurės šalis norime lygiuotis ir žodžio, raiškos laisvės srityje. Šią savaitę mūsų atstumą pademonstravo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, rekomendavusi nutraukti „Iron Maiden“ reklamų transliavimą.
Kodėl? Vaikams gali pasirodyti baisi „Iron Maiden“ stilistika. Daugiau nei 100 milijonų albumų visame pasaulyje pardavusi grupė, nešanti heavy metal stiliaus muzikos vėliavą, staiga užstrigo Lietuvoje, kurioje kai kurie užstrigę 90-ųjų pradžios paranojoje.
Pasirodo, kad blogis tūno ne mumyse pačiuose, o muzikos grupių paveikslėliuose ir reklamose.
Tarnyba, kuriai nepatikėčiau net išrinkti, kokį pieną derėtų nusipirkti pusryčiams (aišku, kad paimtų sojų), nutarė pašalinti stilizuotą monstro atvaizdą. Pasirodo, kad blogis tūno ne mumyse pačiuose, o muzikos grupių paveikslėliuose ir reklamose.
Štai ir dar viena kova, kurią Lietuva pralaimėjo savo lenktynėse paskui Šiaurės šalių modelį. Ar įsivaizduojate, kad „Iron Maiden“ būtų cenzūruojami Švedijoje? Vargu. Cenzūruojamos būtų nebent gerbiamos tarnybos, kurios nusprendžia, kuri informacija tinkama jūsų patiklioms galvelėms.
Kai kurie komentatoriai teigė, kad tai politinio korektiškumo išsidirbinėjimas. Ne, tikrai ne. Politinis korektiškumas ir jo palydovas sveikas protas nepateisina tarnybų ir komisijų bandymo pademonstruoti perteklinį rūpestį vaikučiais.
Norite pakalbėti apie Skandinavijos modelio įgyvendinimą? Gerai. Kitą savaitę Vilniuje vyks puiki žmogaus teisių šventė „Baltic Pride“. Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin viena iš aktyviausių šios šventės rėmėjų.
Švedijos ambasada iškilmingoje šventės paminėjimo vakarienėje turės savo stalą, jos atstovai neabejotinai žygiuos eitynėse. O ką turės mūsų valdžios atstovai? Gal premjeras sukurs kokią niekingą darbo grupelę? Ar koks rimtesnis partijos atstovas išžengs į eitynių trasą ne tik tam, kad jį celofane panešiotų pareigūnai?
Abejoju. Tokios Skandinavijos mūsų politikos elitui dar nereikia. Tokios Skandinavijos baiminamasi ir sakoma „oi, mums dar per anksti“. Štai todėl tas Šiaurės šalių modelis ir pasmerktas likti tik pasaka apie maloniai gausias išmokas, puikiai suderintas sistemas, bet ne realų žmonių gyvenimą jose.
Tokios šios savaitės aktualijos, kurios verčia mane klausti: ar mes norime toliau sekti pasakas apie skandinaviškus modelius, ar esame pasirengę priimti ir moralinius sprendimus, kurie leistų tą modelį užpildyti realiu turiniu?
TAIP PAT SKAITYKITE: „Iron Maiden“ koncerto laukiantis Marijonas Mikutavičius: „Dėl šios grupės perskaičiau Bibliją“
