Su ponu Stasiu antradienį kalbėjomės apie rusiškų lokomotyvų pirkimą. Tą patį, kur oficialiai perkama iš dukterinės „Lietuvos geležinkelių“ įmonės, bet iš tiesų didžioji dalis pinigų nukeliauja visai kitur. Be konkursų, be kontrolės ir kraunant didelius pelnus.
Ilgai kalbėjome apie lokomotyvus, kuriems „Europoje“ (nes Rusija – ne Europa) nėra analogų. Apie tai, kaip tokie patys Rusijoje surinkti lokomotyvai tikrai kainuoja pigiau, bet... nėra tokie patys. O tada kalba pasisuko apie žurnalistiką. Čia ponas Stasys pareiškė, koks didelis vaidmuo tenka žurnalistams, o geležinkeliečiams svarbūs žmonės „žiūri, kas ką rašo, o ne kas kaip yra“. Ir čia nuskambėjo nedviprasmiškas pasiūlymas. Cituoju:
„Nuo jūsų irgi priklauso. Jeigu padėsit iš to naudą turėt, tai čia įsivaizduokit. Tai dar ta nauda galima ir pasidalint, už reklamą gražią ir gerą.“
Tai buvo Stasio žodis. Toks žodis, kad žandikaulis atvipo iki skausmo. Didžiausios valstybės valdomos bendrovės vadovas atviru tekstu siūlo „pasidalinti nauda“, kurią jo įmonė gaus iš „gražių ir gerų“ straipsnių. Turbūt taip ponas Stasys suvokia žurnalistiką. Gauni nepatogius klausimus – pasidalink nauda. Pakvipo korupcija – pasidalink nauda. Ir nebus tų klausimų, nebus nepatogumų. Tik abipusė nauda. Ačiū, nereikia.
„Lietuvos geležinkelių“ polinkis „dalintis nauda“ su žiniasklaida jau seniai matomas ir žinomas. Pavyzdžiui, taip atsiranda laikraščių straipsniai, kurių gale mirga prierašas „parengta bendradarbiaujant su AB „Lietuvos geležinkeliai“. Pastebėjote? O ar pagalvojote, kiek valstybinei bendrovei toks „bendradarbiavimas“ kainuoja? Ir faktiškai kainuoja iš jūsų kišenės, nes „subendradarbiauta“ žiniasklaida pasiima pinigus, kuriuos „Lietuvos geležinkeliai“ galėtų dividendais išmokėti valstybei – taigi „dalijimąsi nauda“ finansuojame mes visi.
Reklama – brangus daiktas. Visas kokio nors nacionalinio dienraščio puslapis, dedikuotas „Lietuvos geležinkelių“ liaupsinimui, – dažnas ir nepigus „bendradarbiavimo“ pavyzdys. Na, „bendradarbiauti“ galima ir kelis šimtus tūkstančių eurų numetant kaip paramą vienai krepšinio komandai. Kad ta komanda galėtų, pavyzdžiui, nusipirkti reklamos laikraštyje.
Dar buvo toks reiškinys kaip „Geležinios“. Taip pakrikštyti reklaminiai intarpai didelės didelės televizijos žiniose, geriausiu eterio laiku. Ir brangiausiu. Oi, pasakiau, kad tai reklama? Bet pažymėta nebuvo. Taigi ne reklama. Turbūt televizija pati, iš savo lėšų, sumanė sukurti pagiriamųjų reportažų ciklą apie geriausią Lietuvos valstybinę bendrovę. Pone Stasy, o gal ir čia pasiūlėte „pasidalinti nauda“? Bet ne. Juk taip nebūna. Kad valstybinės įmonės vadovas žiniasklaidą papirkinėtų? Baikit, nemanau.
Sakysite, kas gi čia tokio? Jei nori – tegul reklamuojasi. Tiesa. Tik, mano subjektyvia nuomone, „Lietuvos geležinkelių“ reklamos (arba visokie „subendradarbiauti“ straipsniai ir televizinės „Geležinios“) įmonei atsiperka maždaug tiek, kiek ant bėgių nusišlapinęs stoties rajono alkoholikas. Žalos nepadaro, bet nauda irgi nepavadinsi. Na, bent jau tokia nauda, kokia būtų galima dalintis.
Ištisi puslapiai apie geležinkeliečių nuopelnus pritraukia naujų klientų? Na, jeigu tu gabeni krovinius, turi dvi alternatyvas – logistikos įmonės arba geležinkeliai. Paprastai renkiesi tai, kas pigiau, o Lietuvoje geležinkeliais krovinius gabena tik viena įmonė.
Gal „Geležinios“ pritraukia daugiau keleivių į traukinius? Galbūt. Tik tiek, kad ši veikla neišvengiamai nuostolinga, o didieji pinigų srautai atkeliauja iš krovinių gabenimo. Tad galbūt Kinijos ir kitų eksporto milžinių verslininkai krovinių vežėjo ieško vartydami užsakytus straipsnius ir žiūrėdami (ne)apmokėtas žinių rubrikas lietuvių kalba? Turbūt.
Bet grįžkim prie dalijimosi nauda. Jau seniai sklando kalbos, kad „Lietuvos geležinkeliai“ nauda dalintis moka. Ir ne tik su žiniasklaida – toli gražu. Pamenu, buvo toks susisiekimo ministras Masiulis. Ne, ne Rokas. Tas kitas Masiulis, kuriam vieno koncerno viceprezidentas butelio dėžutėje „paskolino“ 106 tūkstančius eurų.
Ministras Masiulis, vos sėdęs prie ministerijos vairo, užsimojo pertvarkyti „Lietuvos geležinkelius“ ir negailėjo kritikos svarbiausiam Lietuvos Stasiui. Pašūkavo ir nutilo. „Lietuvos geležinkeliai“ liko nepaliesti, o buvęs ministras dabar suka galvą apie kitus reikalus. Ne kaip sėsti prie kokios nors įstaigos vairo, o kaip nesėsti. Tiesiog nesėsti.
Galbūt ministro reformų troškimas tik atsitiktinai užgeso kaip tik tuo metu, kai kažkam atsivėrė naujos pinigų upės. O gal kažkas pasidalijo nauda, norėdamas išsilaikyti šiltoje kėdėje.
Kodėl jį prisiminiau? Na, taip jau sutapo, kad jam vadovaujant Susisiekimo ministerijai „Lietuvos geležinkelių“ konkursuose labai sektis pradėjo vieno koncerno statybų įmonei. Taip, to paties, kurio viceprezidentas būsto kreditus dalija dėžutėse nuo butelių. 76 milijonai eurų, 75 milijonai, 35 milijonai, 30 milijonų. Tokias sutartis, su partneriais, iš „Lietuvos geležinkelių“ gavo ši įmonė. Žinoma, gal čia viskas skaidru ir laimėjo geriausi. Galbūt ministro reformų troškimas tik atsitiktinai užgeso kaip tik tuo metu, kai kažkam atsivėrė naujos pinigų upės. O gal kažkas pasidalijo nauda, norėdamas išsilaikyti šiltoje kėdėje.
Dar buvo ankstesnės kadencijos Seimas ir socialdemokratų Vyriausybė. Kad „Lietuvos geležinkeliai“ tikrai dalijasi nauda su šia partija – parodo aibė šioje įmonėje įdarbintų socialdemokratų, jų antrų pusių ir kitų artimųjų.
Kaip „Lietuvos geležinkeliai“ dalijosi nauda su pačiu premjeru – parodo naujienų agentūros BNS atskleista parama įvairiausioms įstaigoms, esančioms būtent premjero vienmandatėje rinkimų apygardoje. Tik rinkėjai, panašu, per menkai tą naudą juto, nes premjeras gavo į kaulus nuo didžiojoje politikoje beveik negirdėto „valstiečio“. Matyt, dalijimasis nauda premjero rinkėjus pasiekė labai menkai. Taip sakant, jokios naudos iš tų naudos dalybų.
Bet galbūt aš poną Stasį ne taip supratau, kaip pasakytų tas pats premjeras, kurio vienmandatės apygardos įstaigas taip uoliai remia „Lietuvos geležinkeliai“, iš esmės finansuodami jo rinkimų kampaniją? Dar pridėčiau, kad pono Stasio žodžiai „ištraukti iš konteksto“. Juk kalbėjomės apie lokomotyvus, o „nauda galima ir pasidalint“ – čia tik tokia literatūrinės raiškos priemonė. Kaip ir „aš tau – tu man“ arba „čia tik padėka“.
Argi aš poną Stasį kuo nors kaltinu? Ne, jokiu būdu. Mudu tiesiog turėjome ilgą ir išsamų pokalbį apie darbinius reikalus, kuris man, kaip žurnalistui, buvo tikrai naudingas. Toks naudingas, kad nauda negaliu nepasidalinti.
