Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.
Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 15, 1–8).
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“
Vienas iš pačių gražiausių Jėzaus pasakytų palyginimų yra palyginimas apie vynmedį ir jo šakeles. Jėzus kalbėjo: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
Esame kviečiami pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi: ar esame gyvos, o gal tik vegetuojančios ar net negyvos šakelės?
Sunki nuodėmė žmogų visiškai atskiria nuo Jėzaus; tuomet esame kaip nulaužta vynmedžio šakelė. Klauskime savęs: ar esame pasiryžę bet kokia kaina saugotis didelių nuodėmių ir viso to, kas veda į tokias nuodėmes?
Nors lengvos nuodėmės nepadaro to didžiulio blogio, kaip sunkios, bet jos pamažu veda į nelaimę, kai galiu tapti nulūžusia šakele, todėl bet kokiai nuodėmei visuomet reikia sakyti „ne“.
Kad būčiau gyva šakelė, pirmiausia turiu rūpintis savo tikėjimu.
Kad būčiau gyva šakelė, pirmiausia turiu rūpintis savo tikėjimu. Tikėjimas yra pamatinė dorybė, ant kurios turi būti statomas žmogaus gyvenimas. Tačiau net ir tvirtas tikėjimas nėra nepajudinamas: jis gali augti, bet gali ir silpnėti. Tikėjimas auga, kai rūpinamės jo augimu.
Auginame savo tikėjimą, rūpindamiesi vis geriau pažinti Jėzų. Dėl to Šventasis Raštas ir ypač Evangelijos turi būti mūsų parankinė knyga. Evangelijos atskleidžia Jėzaus Asmenį ir Jo meilę mums. Tikėjimą taip pat augina gerų dvasinių knygų skaitymas, todėl pirmoje vietoje turi būti ne televizija, internetas ar išmanusis telefonas, dažnai maitinantys mūsų dvasią visokiausių sensacijų šlamštu, bet Šventasis Raštas ir gera religinė knyga.
Gera malda nėra mechaniškas vienos kitos maldelės sukalbėjimas, bet sąmoningas pabuvimas Dievo akivaizdoje.
Labai svarbi vieta mūsų gyvenime privalo būti skirta maldai. Gera malda yra tarsi vynmedžio syvai, palaikantys mūsų dvasinę gyvybę. Gera malda nėra mechaniškas vienos kitos maldelės sukalbėjimas, bet sąmoningas pabuvimas Dievo akivaizdoje, kurio metu pasakome Jėzui, kad Jį mylime, už viską dėkojame ir atsiprašome, jei buvome suklydę. Jeigu nesirūpintume gerai melstis, mūsų tikėjimas būtų labai silpnas; jis gali net visiškai sunykti.
Kad būtume gyva šakelė, turime augti meile. Gal nepasieksime tokios meilės Jėzui, kokią pasiekdavo Ignacas Lojola, Teresė Avilietė, Kazimieras ir kiti kanonizuoti šventieji, bet jos minimumas yra būtinas.
Mylime Jėzų tuomet, kai klausomės Jo, o ne pasaulio balso. Kiekvieną vakarą, apžvelgdami, kaip praleidome dieną, turėtume pasitikrinti, kokia šiandien buvo mūsų meilė Jėzui.
Mūsų dvasinę gyvybę ypač palaiko Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentai. Prieš savo kančią Jėzus Kristus įsteigė Nekruvinąją savo auką, likdamas po duonos ir vyno pavidalais, kad maitintų mus ir palaikytų dvasinę gyvybę. Jėzus paliepė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), ir mes tai darome, dalyvaudami Mišiose ir priimdami Eucharistiją. Bendravimas su eucharistiniu Jėzumi ypač sutvirtina mūsų – vynmedžio šakelių – ryšį su vynmedžiu Kristumi.
Kokia didelė brangenybė yra Sutaikinimo su Dievu sakramentas, kuris sunaikina mūsų nuodėmes ir iš naujo su Dievu užmezga ryšį, galbūt per nuodėmes nutrauką.
Mūsų dienos yra pilnos darbų ir rūpesčių; nuo ryto iki vakaro mus atakuoja pasaulio triukšmas – visa tai mus tolina nuo Dievo. Todėl rūpinantis savo dvasiniu gyvenimu tiesiog būtina retkarčiais pabėgti nuo pasaulio ir pabūti Dievo artumoje. Geros kelių dienų rekolekcijos, kai visą laiką paskiriame tik savo sielos reikalams, yra didelė brangenybė. Per jas geriausiai išgirstame Jėzaus kvietimą: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4).
