Santykiai su savo šalies piliečiais tapo santykių su Lenkija sinonimu, o gal net pakaitu. Kai kelio nebėra nei pirmyn, nei atgal, nei į šoną, ištinka frustracija. Gyvenant frustracijoje, kiekviena aplinkos permaina priimama kaip viltis – o gal pagerės? Pastarųjų rinkimų Lenkijoje atnešti rezultatai Lietuvos politikams, ypač krikdemiškam sparnui, sukėlė net ne viltis, o nesuvokiamą entuziazmą.
Entuziazmo pagrindas – „bendros vertybės“. Viena iš jų – itin keista: antiintegracine retorika dengiamas nacionalizmas. Jis kažkodėl džiugina net ir palyginti nuosaikius Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikus.
Tarsi pagrindinė prieškario tragedijos priežastis būtų buvęs ne Lenkijos Antrosios respublikos nacionalizmas ir iš jo plaukiančios imperinės ambicijos. Tarsi Lietuvai būtų naudinga „tautų Europa“ su nacionalistine, į gentinius interesus orientuota Prancūzija, Vokietija ar ta pačia Lenkija.
Nejau sunku suprasti, kad tokioje Europoje viską lemtų dar ciniškesni didžiųjų galybių susitarimai. (Tik nereikia demagogijos – akivaizdu, kad kalbame ne apie ES biurokratijos ir administracinės centralizacijos mažinimą ar didesnį atstovavimą.) Antra neva bendrybė – tai, ką politikai mėgsta vadinti „krikščioniškomis vertybėmis“.
Lietuvos dešinysis elitas, įpratęs prie dar Sąjūdžio suformuotų sąmoningų, patikimų rinkėjų, regis, nė nemąsto, kokių vertybių žmonės balsavo už PiS.
Deja, ar laimei, katalikybės vaidmuo ir įtaka Lenkijos visuomenėje labai skiriasi nuo mūsiškio, kova dėl Bažnyčios statuso ir įtakos ten daug radikalesnė. Labai abejotina, kad Lietuvos hierarchija pritartų tokiems religijos supolitinimams, kokių siekia „Teisės ir teisingumo“ partija (lenk. Prawo i Sprawiedliwość – PiS).
Galiausiai, tradicinis lenkiškumo ir katalikybės mišinys, nuo XVII a. žinomas kaip polska wiara, nieko gero nėra davęs nei katalikybei, nei aplinkinėms tautoms, bet aiškiai mielas daugeliui PiS rėmėjų ir dvasininkų. Antra vertus, kovoti dėl krikščioniškai orientuotos – gyvybei saugios, šeimai palankios, socialiai atsakingos, ekologiškai jautrios – teisinės ir kultūrinės aplinkos Lietuvos politikams niekas netrukdė nei valstybės, nei ES mastu: veikė tiek, kiek norėjo ir išmanė. Ką Lenkijos politiniai pokyčiai čia galės pridėti?
Lietuvos dešinysis elitas, įpratęs prie dar Sąjūdžio suformuotų sąmoningų, patikimų rinkėjų, regis, nė nemąsto, kokių vertybių žmonės balsavo už PiS. O atsimerkti būtų ne pro šalį.
PiS rinkėjas nesunkiai susikalbėtų su Marine Le Pen rinkėju, bet vargiai – su TS-LKD. Antai vyriausybei artimas profesorius Jerzy Nowakas, paklaustas, kodėl naujos valdžios kalbose sumenko Ukrainos tema, atsakė atvirai: „To priežastis – ne idealų išdavystė, bet didelį nerimą keliantis reiškinys – auganti dalies lenkų putinofilija. [...]. Demokratinė valdžia turi kreipti dėmesį į tokias nuostatas, baimes, net jei jos neracionalios. [...] Garsios valdančiųjų deklaracijos apie visišką užsiangažavimą dėl Ukrainos būtų tad neišmintingos augančios putinofilijos akivaizdoje“.
Kitaip tariant, partija paiso savo rinkėjų ir neketina su jais konfliktuoti. Ar tikrai tie rinkėjai, pavyzdžiui, mano, kad Lenkija turėtų aukotis gindama Lietuvą nuo Rusijos?
Lenkija, žlugus Radosławo Sikorskio užmojui ją padaryti lygia Prancūzijos ir Vokietijos partnere Europos Sąjungoje, ieško naujų kelių. Vienas jų – Lisabonos sutartyje numatytas didžiųjų ir mažųjų valstybių balansas priimant sprendimus.
Šiame kontekste Lietuva įgauna svorio. Lenkija mainais už palaikymą ES gali net švelninti spaudimą dėl lenkiškai kalbančių mūsų piliečių. Tai palaikyti laimėjimu būtų didžiausia klaida. Naivus ideologinis entuziazmas dėl „vertybinių saviškių“, palaikomas apskaičiuotų politinių nuolaidų, Lietuvą paverstų ES nare, teturinčia tiek reikšmės, kiek balsuotų už Lenkijos iniciatyvas.
Bet Lietuvai iš Lenkijos reikia ne iliuzijos, trumpam palengvinančios frustracijos jausmą, o pastovios, pragmatiškos ir abipus garbingos partnerystės.
Šis Vytauto Ališausko tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 1.
