I
Be abejo, nekalbu apie pagarbą nusikaltėliams, korumpuotiems ar suktiems politikams, ar politikus papirkinėjantiems verslininkams bei žiniasklaidos magnatams. Kalbu apie Lietuvos piliečius, skaitytojus, bręstančius kartu su nepriklausoma Lietuvos žiniasklaida, kuriems kartais norisi matyti, jog Lietuvoje nėra viskas taip beviltiška, galima dar nesikraut lagaminų.
Tačiau taip pat manau, kad toks įstatymų buldozeris, kuris bandomas Seime užsukti dabar, yra vaikiškas šios rimtos temos diskreditavimas. Tokie poslinkiai inicijuojami kitaip – ilgų diskusijų eigoje, įtraukiant į jas ir psichologinę pagalbą teikiančius profesionalus, ir menininkus, filosofus ir šiaip visuomenės psichikos situaciją išmanančius.
II
Kažkada prieš penkiolika metų bandėme inicijuoti panašius pasvarstymus, kreipdamiesi į tuometinį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Deja, tada, matyt, tokia diskusija dar buvo pernelyg ankstyva.
Tad priminsiu tik minėto kreipimosi tekstą:
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui ponui Valdui Adamkui
Gerbiamasis Prezidente,
šiuo laišku norėtume atkreipti Jūsų Ekscelencijos dėmesį į išryškėjusią ir įgaunančią masinį pobūdį tendenciją žiniasklaidoje įvairiausiais būdais neigti tradicines dvasines vertybes, dorovės normas, krikščioniškosios kultūros puoselėjamus žmonių tarpusavio santykius.
Daugumos žiniasklaidoje rašančiųjų ir kalbančiųjų žodžiuose beveik neliko pozityvios nuostatos šių vertybių atžvilgiu – iš moralumo tyčiojamasi, kaip, beje, ir iš patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir pan. Pagaliau pati Lietuvos valstybės idėja, sovietinės okupacijos metais reiškusi ir laisvės idėją, vienijusi žmones ir teikusi jiems dvasinės stiprybės, nuvertinama. Diegiama mintis, kad į valdžią einama tik siekiant patenkinti asmeninius interesus, o ne tarnauti visuomenei. Tarp piliečio ir valstybės veriasi vis platesnė praraja, kartais pasigirstančios kalbos apie pilietinę visuomenę, mūsų valstybės ateities perspektyvas nebepasiekia žmonių protų, jos yra užgožiamos vienadienio triukšmo. Ir iškyla klausimas: ar bekovotume dėl mūsų laisvės taip, kaip kovojome prieš dešimtmetį?
Galima būtų konstatuoti keistą ir paradoksalų faktą, kad per 10 Nepriklausomybės metų Lietuvos dvasinis nuosmukis vyko žymiai sparčiau ir akivaizdžiau, nei per 50 sovietmečio metų.
Per 50 sovietmečio metų inteligentija ir šiaip paprasti sąmoningi Lietuvos žmonės turėjo idėją – Valstybės ir Laisvės idėją. Tai vienijo žmones darbui, šviesesnės ateities laukimui ir kovai dėl jos. Tai stabdė ir moralinį nuopuolį. Už šias idėjas kovojo ir tų laikų disidentai, ir daugelis mokslo bei meno žmonių, pedagogų…
Nūnai piliečiams tarsi diegiama antipatija savo Valstybei, menininkų ir disidentų balsų nebesigirdi, o žiniasklaida aktyviai propaguoja nusivylimą savo Valstybe. Taip tarsi nesąmoningai sukuriamos sąlygos kam nors iš kitur ateiti ir tvarkyti mūsų Valstybę už mus...
Šiomis mintimis, be abejonės, nenorima pasakyti, kad spaudoje ar TV Lietuvos valdžia nekritikuotina. Tik nesinorėtų, kad su nešvariais vystyklais į šiukšlyną būtų siūloma išmesti ir naujagimį.
Žiniasklaida, kuri šiuo metu yra bene įtakingiausia žmonių nuomonės formuotoja, beveik visai atsiribojo nuo pareigos kalbėti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Tokie dalykai kaip teisingumas, meilė, dora, tikėjimas Dievą jai atrodo apgailėtini ir neverti dėmesio, nes nedidina tiražų ir nekelia reitingų. Tad labiau apsimoka rinkti seksualiausią Lietuvos politiką ar dienos metu, kai ir vaikai sėdi prie televizorių, rodyti alaus reklamas su atviromis sekso scenomis, demonstruoti gašlius serialus ir t.t… Žydrieji ekranai užlieti „kruvinosios bangos“.
Populiarumo iš esmės siekiama neigiant, tyčiojantis, sėjant baimę, braunantis į privatų asmens gyvenimą arba apeliuojant į žemuosius žmogaus instinktus. Ši tendencija grėsmingai darosi kone vyraujanti. Ir šio reiškinio rezultatas – pagieža savo kraštui, masinė emigracija ir nevaldomos lietuviškų nusikaltėlių gaujos, siautėjančios ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kur paskui automobilius iš Lietuvos jau sekioja policija.
Norėtume paraginti Jus, kaip pirmąjį mūsų valstybės asmenį, dar kartą susimąstyti apie Lietuvos ateitį ir Jums priimtinais būdais pasirūpinti, kad piliečiai, o ypač jaunimas, gautų daugiau švaraus ir gaivaus dvasinio peno.
Suvokdami laisvos žiniasklaidos svarbą mūsų visuomenei, vis dėlto kviestume Jus tarti savo autoritetingą žodį apie mitologizuojamą jos „nepriklausomumą“, apie akivaizdų masinių informavimo priemonių bulvarėjimą, primityvėjimą, agresyvumo, žiaurumo propagandą, pretenziją būti galutine teisingumo instancija. Manytume, kad tyla šiuo atveju nepateisinama. Būtina atsvara. Gal Jūsų kreipimasis, pageidavimas, kad laikraščių ir TV savininkai prisidėtų prie Valstybės ir pilietinės visuomenės kūrimo ir būtų impulsas atsirasti pozityviai atsvarai? Gal Jūsų inicijuota diskusija apie šiuos dalykus paskatintų susimąstyti? Esame įsitikinę, kad Jūsų pastangas atkreipti dėmesį į tikrąsias vertybes paremtų žmonės, galvojantys apie geresnę Lietuvos ateitį.
Reziumuodami turime pripažinti, kad strateginės Valstybės vizijos, kuri būtų aptarta piliečių ir politikų, o gal net ir deklaruota visuotiniu piliečių susitarimu, nėra. Tokią, Jūsų globojamą deklaraciją, pasirašyti, tikimės, sutiktų daugelis įtakingų žiniasklaidos atstovų, valdžios, verslo, mokslo ir meno žmonių…
Pagarbiai –
Bronius Savukynas, „Kultūros barų“ vyr. redaktorius; Julius Sasnauskas, kunigas; Kornelijus Platelis, poetas, „Literatūros ir Meno“ vyr. redaktorius; Eimuntas Nekrošius, teatro režisierius, nacionalinės premijos laureatas; Vytautas P.Bložė, poetas, nacionalinės premijos laureatas; Feliksas Bajoras, kompozitorius; Petras Linkevičius, kunigas; Bronius Kutavičius, kompozitorius; Valentinas Sventickas, Rašytojų sąjungos pirmininkas; Vytautas Sirvydis, širdies chirurgas; Ona Narbutienė, muzikologė; Osvaldas Balakauskas, kompozitorius; Audrius Stonys, kino režisierius; Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius; Arūnas Matelis, kino režisierius; Donatas Katkus, muzikologas, šv. Kristoforo orkestro vadovas; Vladas Vildžiūnas, skulptorius; Onutė Narbutaitė, kompozitorė; Kostas Smoriginas, aktorius; Algimantas Čekuolis, žurnalistas; Giedrius Uždavinys, širdies chirurgas; Henrikas Šablevičius, kino režisierius; Petras Repšys, dailininkas; Romualdas Granauskas, rašytojas, nacionalinės premijos laureatas; Jurga Ivanauskaitė, rašytoja, žurnalistė; Ričardas Vaitekūnas, dailininkas; Šarūnas Bartas, kino režisierius; Vytautas V.Landsbergis, kino režisierius; Ilona Balsytė, aktorė; Elena Bukelienė, literatūros mokslų profesorė; Viktorija Daujotytė, literatūros mokslų profesorė; Jurgis Kairys, lakūnas
III
Po penkiolikos metų tarsi vėl grįžtama prie šios temos – Seime ir jo paribiuose prasideda diskusija apie žiniasklaidos atsakomybes už visuomenės psichologinį klimatą.
Klausimas nevienareikšmis – lazda neturėtų būti perlenkta nei į vieną pusę. Dabar stipriai perlenkta į tendencingą „š“ tiražavimo pusę, bet jeigu liks vien žibuoklės ir teletabiai, irgi bus absurdas. Tiesa, matyt, kažkur per vidurį. Ir ji, deja, nenustatoma įstatymais, reikalingas kantrus brendimas, diskusija, aiškinimasis. Ir ugdymas savikritiškumo, konkurencijos pačioje žiniasklaidoje. (Tarkim, 15min, mano kuklia nuomone, andai atsisakiusi anoniminių komentarų, buvo ir, tikiuosi, liks balta varna su precedento užkratu kitoms „normalioms“ varnoms...)
Be abejo, bus aršiai ginančių esamą situaciją ir norinčių, kad niekas nesikeistų, taip pat bus manančių, kad ir gera žinia apie Lietuvoje vykstančius dalykus yra sveikintinas dalykas; juolab jaučiamoje krizinėje susipriešinimo, tyčiojimosi ir išvažiavimo atmosferoje.
Įstatymais nenurodysi ir žurnalistų nepakeisi, čia padėtų tik rimtesnė diskusija. Nesityčiojant, argumentuojant... Tarkim, Rimvydas Valatka pageidavo psichiatrų požiūrio – tokį, jei ką, galima rasti ir seniau spausdintame D.Pūro ir G.Chomentausko rašinyje „Lietuvos susinaikinimo fenomenas“:
„...Svarstydamas galimas nerimo, negatyvizmo priežastis vienas iš mūsų pasidalijo savo patyrimu, ir jis pasirodė bendras visiems mums: „Kai grįžtu gerai pasiilsėjęs ir atsipalaidavęs iš užsienio į Lietuvą, tereikia įlipti į lėktuvą ir paimti į rankas laikraštį – iš karto širdį suspaudžia nerimas, o iš veido dingsta šypsena“.
Norėdami patikrinti, ar tik mūsų, tyrimo autorių, tokia nestabili emocinė būsena, nutarėme atlikti keturių Lietuvos ir trijų užsienio (Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV) didžiausių dienraščių turinio analizę. Ar skiriamės nuo jų? Tikrai taip. Pirmame Lietuvos dienraščių puslapyje spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus buvo 22,8 procento, o „Rzeczpospolitoje“ – 2,4 proc., „The New York Times“ – 2,9 proc. Atrodo, kad užkandžiui mums dažniausiai siūlomos siaubo istorijos. Ar tikrai tokias užsisakytume, jei turėtume alternatyvą?
Kitas skirtumas – Lietuvos dienraščiai subjektyviau, t. y. pateikdami išankstinį vertinimą, pristato žinias. Tai ypač būdinga politiniams straipsniams. Net 53,5 proc. tokių straipsnių antraštės buvo su išankstine neigiama nuostata. Panašiai neigiamai mūsų dienraščiai pristato nelaimes (55,3 proc.) ir nusikaltimus (62,5 proc.). Tad teigiamesniam požiūriui apie politikus susiformuoti yra labai maža galimybių. Sakote, kokie yra, tokius ir aprašom… Gal. Bet tokiame informaciniame kontekste nieks nenustebs, jei ir angelui bus pripiešta uodega.“
P.S.
Gal iš tiesų laikas platesnei visuomeninei diskusijai. Būtų bent šiokia tokia šio sujudimo prasmė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Geranoriški patarimai Ramūnui ir co
