Per tą pusvalandį nepasigirdo nė vienos teigiamos informacijos. Visi vagys ir kyšininkai, A.Kubilius – dėl pensijų, E.Masiulį susitikusios iškart duotų į snukį, A.Butkevičius niektauza ir plepys, nieko gero nepadaręs, po žmonos padu, R.Karbauskis su rusų mafija dirba, R.Paksą su V.Uspaskichu reiktų skubiai uždaryt, o Seimą apskritai derėtų susprogdinti.
Pabaigoje užsiminta ir apie rinkimus: jei šios garbios damos rudenį ir eis balsuoti – tai sugadins visus biuletenius. Ir pabaigoje – jei turėtų jėgų, išsyk emigruotų. Ištrūkęs į gryną orą atsikvėpiau, pažiūrėjau į dangų ir pamislijau:
1. Gyvenant su tokiomis (šias moteriškes apėmusiomis) ligoniniškomis nuotaikomis/nuomonėmis nesirgti beveik neįmanoma. Tai užburtas ratas – tiek fizinių, tiek dvasinių ligų prasme. Džiaugsmo, jog gyvenu/gyvename, nerasta. Kad Lietuva, vasara, uogos, grybai – irgi. Netgi priešingai, prakeiktas kraštas ta Lietuva – ne kitaip.
2. Kas šitaip iškreipė jų mąstymą, kas įkalė neįgalaus bambeklio/zyzeklio kompleksą, nuodijantį ne tik jų, bet ir aplinkinių gyvenimus? Klausimas retorinis.
3. Ar gali jų mąstymą pakoreguoti naujos kartos kitokie politikai, žurnalistai, TV? Ar iš viso – niekas negali, ir belieka tuos klausimus palikti p. Dievulio kompetencijai?
4. Šiaip ar taip: ilgą laiką dominavusi negatyvistinė žiniasklaida, persmelkta neapykantos savo valstybei, regis, jau atliko savo „šventą“ genocidinį darbą – šios bobutės kolaboruotų su visais įmanomais stribais net išsijuosusios. Metų metais vilkinamos juodų buhalterijų bylos taip pat prie to prisidėjo.
P.S. Pokario metais Lietuva laikėsi ant tokio amžiaus bobulių pečių, jos ir trėmimus atlaikė, ir partizanus sulaidojo, ir ūkį išlaikė, ir vaikų gausybę užaugino. Sąlygos buvo žymiai blogesnės, švelniai tariant. Kas tuomet buvo kitaip?
Turim ką turim.
