Visas ekspedicijos naujienas rasite čia.
Praėjusią savaitę grįžęs iš Grenlandijos į Lietuvą, keliautojas Algimantas Kuras skuba pasidalinti karštais įspūdžiais iš atšiauriosios Grenlandijos.
Poliarinės ekspedicijos idėja – kirsti Grenlandijos salą be jokios papildomos išorinės pagalbos. Tai – daugiau nei 650 km per beribius sniego ir ledo laukus nuo vakarinės salos pakrantės iki rytinės.
Maršrutą ekspedicijos dalyviai įveikė vien savo jėgomis – pėsčiomis, slidėmis bei jėgos aitvarais. Reikalingus daiktus bei maisto produktus keliautojai visą laiką tempė paskui save rogėse, kurios ekspedicijos pradžioje svėrė apie 60 kg.
– O kur kiti du ekspedicijos dalyviai – ar jie jau grįžo į Lietuvą? (Loreta)
– Kiti du dalyviai kol kas dar yra Londone – manau, kad grįš netrukus, jei nebus problemų su Islandijos ugnikalniu (šypsosi).
– Gerb. Algimantai Kurai: Špicbergenas, Grenlandija... kas toliau? Ar vis dar planuojate pamatyti baltą mešką? O gal Antarktidos pingvinus? (Vytautas V.)
– Meškų pamatyti būtų smagu – tik iš labai toli ir saugiu atstumu. Dabar esame pasiruošę daug rimtesnėms ekspedicijoms – galėtume pabandyti keliauti į Pietų ašigalį nuo pakrantės. Jei gautume finansavimą, galėtume net patys sugrįžti iš ašigalio. Jei nebus pinigų, galbūt vėl grįžime į Sibirą, nes ten dar yra daug vietų, kurias norėtume aplankyti.
– Ar tiesa, kad iš pradžių buvo Špicbergeno salynas, dabar Grenlandija, o paskui vis tik galvojate aplankyti ir Čiurlionio kalnus? (Erlandas)
– Yra tokių planų – Čiurliono kalnai yra Sibire, Prano Juozapo salyne. Jie gavo šį vardą 1912–1913 metais, kai ten plaukė rusų ekspedicija, kurioje dalyvavo vienas Čiurlionio gerbėjų. Jis, pamatęs vieną kalną, nusprendė jį pavadinti Čiurliono vardu, nes jis jam priminė garsųjį paveikslą „Ramybė“.
– Ar sutikote Grenlandijoje žmonių ir laukinių gyvūnų? (Zigmas)
– (Juokiasi) Taip, ypatingai daug žmonių sutikome vakarinėje pakrantėje, kur pirkome uoste maisto ekspedicijai. Ant pačio ledyno sutikome mokslininkų – jie mus pamatę iš toli atlėkė su sniego motociklais pasidomėti, kas čia drumsčia ledo ramybę.
– Norėjau paklausti, tai kokį visgi didžiausią šaltį pavyko užfiksuoti šios ekspedicijos metu? (Arnoldas)
– Didžiausias mūsų užfiksuotas šaltis buvo -30C, bet matuodavome tik prieš eidami miegoti, taigi kaip šalta būdavo naktį – net nežinome.
– Įsivaizduoju, kad tokiose ekspedicijose kaip reikiant prasipučiate galvas. Nuo ko labiausiai pailsi jūsų smegenys ir sielos? (Saulius)
– Nuo civilizacijos, žinoma, nuo darbų. Šioje kelionėje visą laiką esi su savimi, nes ėjimo metu mes praktiškai nesišnekame, todėl galime daug svajoti, planuoti, įvertinti savo gyvenimą. Tai – kaip savotiška meditacija, per kurią susitinki pats su savimi. Po tokios kelionės grįžti šviežias, niekam neskolingas ir susitaikęs su esama situacija. Sinchronizuojasi tavo kūnas ir siela.
– Algi, sveikas, pats truputį kaituoju, smalsu, kokie buvo vėjai jūsų kelionės į Grenlandiją metu, ar lengva buvo tvarkytis su jėgos aitvaru ekstremaliomis sąlygomis? Su kuo galėtumėte tai palyginti? Kokiu jėgos aitvaru naudojatės? (Virgis)
– Naudojomės „Ozone frienzy“ aitvaru 10 kvadratų. Vėjai buvo įvairūs – iš pradžių gavome priešpriešinius vėjus ir dažnai kaituoti negalėjome, nes turėjome kilti į viršų. Tačiau pakilę ant ledyno viršaus, jau gaudavome ir šoninio vėjo, o į ekspedicijos pabaigą, kai gaudavome vėjo į nugarą, galėjome naudotis jėgos aitvaru. Audros metu turėjome net 20 m/s vėją – tokiu oru kaituoti būtų buvę savižudybė.
– Ko labiausiai trūko sniegynų apsuptyje? (Sima)
– Sunku net pasakyti... Kažkiek trūko komforto, miego, maisto, šilumos, bet ekspedicijos pabaigoje supratau, kad man trūksta dar savaitės ar dviejų ant to ledo. Jutau visišką pilnatvę ir visai nenorėjau grįžti ir sutikti žmonių.
– Jei galėtumėte iš naujo pasiruošti tai pačiai kelionei, ką darytumėte? Juk praktiškai visada būna, kad palieki ką nors namie... (Vitalija)
– Jei reikėtų vėl pasiruošti, dabar galėtumėm pasiruošti tris kartus greičiau. Su dabartine patirtimi dabar planuočiau sudėtingesnį ir ilgesnį maršrutą.
– Man labai smalsu, kaip ekspedicijos dalyviams sekėsi tokiame šaltyje miegoti ir ką sapnuodavote? (Violeta)
– Geras klausimas. Miegoti sekėsi puikiai, nes po dienos esi tiek pavargęs, kad tik padėjęs galvą užmiegi. Kai suskambėdavo žadintuvas, visai nesinorėdavo keltis – nes lauke šalta, o ir palapinėje nelabai šilta. Naudojome miegmaišį iš trijų dalių, kurios pūkinė dalis buvo pagrindinis mūsų šilumos šaltinis. Taigi kol pripratome, buvo sunku, bet vėliau visai komfortiškai miegodavome prie -30-40C.
– Kaip jūs miegate per tokį šaltį, kaip valote dantis? Ar dėl tokių suvaržymų poliarinių gyventojų gyvenimas panašus į kosmonautų? (Tereškova)
– Jei turi arbatos, išsivalai su ja, o jei jos neturi, tai tikdavo ir sniegas. O tokiame šaltyje tuštintis – jei labai nori, gali pasistatyti užuovėją, be to, mūsų palapinė turėjo didelį prieangį, tai ten išsikasdavome duobę ir atlikdavome reikalus. O „mažiems“ reikalams naudojome specialius užsukamus butelius, kuriais pasinaudojus dar kurį laiką šildydavome kojas ar net išsidžiovindavome nuo prakaito šlapias kojines.
– Girdėjau, kad Antarktidoje ledynuose negalima šlapintis ir šiukšlinti. O kaip šitas problemas sprendėte Grenlandijoje? (Jonas)
– Taip, šiukšlinimas – aktuali problema. Visas šiukšles vežėmės rogėse ir sugrąžinome į civilizaciją. Gerai, kad išmatų, priešingai nei Antarktidoje, nereikėjo susirinkti.
– Kokio daikto būtinai reikia Grenlandijoje be ledo kirtiklio? :-) (Živilė)
– Negalėčiau išskirti vieno daikto. Grenlandijoje reikia turėti galvą.
– Dėl ko ten keliautumėte antrą kartą ir dėl ko – abejotumėt? (Povilas)
– Abejočiau, ar reikia keliauti į tą pačią vietą, kai pasaulyje tiek įdomių vietų. O neabejočiau, nes pagyventi tokiomis sąlygomis yra nepakartojama patirtis.
– Kokias Lietuvos žvaigždes buvo prasminga ten išsiųsti ir dėl ko? Kokių pamokų jos ten galėtų išmokti? (Kafka)
– Labai atsiprašau to žmogaus, bet aš nelabai domiuosi lietuviškų žmonių gyvenimu. Klausimas labai geras. Galbūt reikėtų išsiųsti tas merginas, kurios nuolat pasakoja apie savo krūtines, plaukus, rankų ir kojų nagus, nes ten tokie dalykai būtų beverčiai. O šiaip manau, kad bet kuriam žmogui būtų verta bent kelias dienas pagyventi be civilizacijos ir be problemų, kurias mes čia dirbtinai susikuriame.
– Su kokiais gyvūnais teko pabendrauti, susidraugauti arba bėgti nuo jų? (Vaiva)
– Nuo gyvūnų nebėgome, bet matėme daug paukščių – nežinau, ar jie ten migruoja, ar pasiklydę buvo... Radome ir negyvų paukščių.
– Jeigu nesušalote Grenlandijoje, tai ar ir Lietuvoje žiemą vaikštote basi? (Daiva)
– Ne. Žiemą basi vaikštome tik namuose (juokiasi). Tiek Lietuvoje, tiek Grenlandijoje šaltis yra šaltis ir reikia jam teisingai pasiruošti. Nesame užsigrūdinę tiek, kad šaltyje su šortukais bėgiotume.
– Man patiko nuotraukos, kur kojas plaunatės sniege ir džiovinate saulėje. Ar tai normalu, ar tai jūsų kasdienybė? (Belzebubas)
– Plauti kojas yra kasdienybė. Nebent būdavo labai didelis šaltis. Bet kojų plovimas yra vienas svarbesnių higienos dalykų tokioje kelionėje, nes jos labai suprakaituoja ir pradeda graužti kojų odą. Todėl ne tik plovėme, bet ir tepėme specialiais kremais.
– Kas Grenlandijoje buvo sunkiausia, kuri akimirka? Gal kai pasiklydote nešami jėgos aitvarų? Ar kai dėl stipraus vėjo negalėjote judėti? (Skaitytojas)
– Buvo suku pūgoje, siaučiant dideliam vėjui ir esant mažam matomumui. Tas gniuždo, bet susitaikai su tokia padėtimi, nes negali pakeisti nei vėjo, nei šalčio. Tos sunkios akimirkos nesukuria didelio streso – tiesiog tam reikia nusiteikimo. Viena dviejų žmonių britų ekspedicija, kuri šiemet keliavo su daug geresne technika, baigė kelionę liūdnai – nušalo kojų ir rankų pirštai ir nesugebėjus baigti maršruto jie buvo evakuoti malūnsparniu. Vėliau jie rašė, kad labai stengėsi kovoti su šalčiu. O būtent kovoti ir negalima, nes to pakeisti neįmanoma – reikia tiesiog gyventi tokiomis sąlygomis.
– Ar nuo tokių staigių temperatūros pokyčių, kai grįžtate iš poliarinio šalčio, nesilupa jūsų veido ir rankų oda? (Viltė)
– Taip, lupasi. Rankų oda dar dabar lupasi, o veidas pačioje kelionėje nusilupo du kartus, nors naudojome specialius kremus.
– Ar Grenlandijoje, vidury sniego dykumos veikia mobilusis ryšys? Kokiomis ryšio priemonėmis naudojotės? (Viltė)
– Palydoviniu telefonu naudojomės komunikacijai su Lietuva, nes ten nėra mobiliojo ryšio. Taip pat naudojomės GPS sistema, dar turėjome specialų prietaisą PLB, kuris turi tik vieną raudoną mygtuką – jį paspaudus į palydovus išsiunčiamas signalas visoms pasaulio gelbėjimo komandoms. Tačiau jei netyčia jį paspaudi – gauni didžiulę baudą.
– Ar buvo prasmė į Grenlandiją vežtis šunis haskius? (Virginija)
– Mūsų keliavimo būdas yra kitoks, bet keliaujant kitaip tikrai būtų įmanoma vežtis ir šunis – būtų visai įdomu.
– Skaičiau, kad ekspedicijos metu naudojama PENTAX fototechnika. Koks tiksliai fotoaparato modelis? Ar įmanoma, kad tokioje temperatūroje (20–40 laipsnių šalčio) fotoaparatas veiktų nepriekaištingai? Kaip dėl baterijų išsikrovimo, juk prie tokios temperatūros labai greitai turėtų išsikrauti? (Z.Tarvydienė) Techninis klausimas: kodėl Grenlandijoje sunku fotografuoti: ar rankoms šalta, ar objektyvas užšąla, ar baterijos nusprogsta? (Viltė)
– Taip, fotoaparatas atlaikė puikiai – nuotraukos, darytos -25C šaltyje, išėjo labai geros. Vienintelė bėda, kad fotoaparato ekranas dideliame šaltyje pradeda labai lėtai veikti. Žinoma, apskritai fotografuoti buvo sudėtinga, nes reikėdavo nusiimti pirštines – tokiu atveju laiko padaryti nuotraukas lieka tik kelios sekundės, nes greitai nebejauti pirštų.
Akumuliatorių visada laikiau kišenėje, prie kūno, todėl, kai norėdavau fotografuoti, turėjau įsidėti jį į fotoaparatą. Tam reikėjo ryžtis, nes nemažai veiksmų tekdavo atlikti. Vienas akumuliatorius man atlaikė apie 400 kadrų. Kai išseko vienas akumuliatorius, aš jį saulėtą dieną pakroviau maždaug per penkias valandas, naudodamas saulės baterijas. Beje, jos visada miegodavo kartu su manimi miegmaišyje (šypsosi).
– Ką įdomaus pamatėte kariniame objekte DYE 3? (Seržas)
– Mūsų planuose buvo aplankyti šią buvusią amerikiečių karinę bazę, kuri buvo ankstyvojo raketų perspėjimo dalis. Toje bazėje dirbo Amerikos kariškiai ir danų personalas, ten buvo daromi ir ledynų brėžiniai. Tai didžiulis monstras su didžiuliu kupolu, po kuriuo paslėptas gero autobuso dydžio radaras. Ten viskas yra palikta taip, kaip žmonės išeidami viską paliko – neklota lova, nebaigtas valgyti puodas, nesurūkyta cigaretė... Ten buvo tokių vaizdų lyg iš fantastinio filmo – iš pradžių mus ta aplinka net slėgė, bet vėliau apsipratome ir net likome nakvoti buvusioje valgykloje.
Daugybė paliktų maisto produktų – bet iš jų išdrįsome valgyti tik 30 metų senumo medaus. O iš seno sušalusio aliejaus pasidarėme žvakes ir ėjome pasivaikščioti. Aplankėme buvusį barą, kuriame palikta daug alaus dėžių, bet atkimšus, deja, likęs tik vandens skonis. „Coca Colos“ iššaudžiusios skardinės... Jau nekalbant apie paliktą elektroniką, apie kurią aš daug suprantu. Manau, ten galima praleisti ne parą, o net kelias dienas, vaikščiojant, žiūrinėjant, tyrinėjant, nes ten yra 5 aukštai. Joje galėjo gyventi 40–50 žmonių, nes radome dušų, kino teatrą, skalbimo patalpas ir t. t. Buvo labai labai įdomu...
– Ar jus išleidžia į tolimas keliones merginos? Kaip jas nuraminate, kad grįšite namo? (Audrius)
– Kaip matot, išleidžia. Mano draugė pati yra keliautoja, yra buvusi slidžių žygyje, yra laipiojusi olomis, todėl mane labai gerai supranta. Manau, kad jei žmogumi pasitiki, jis padarys viską, kad grįžtų namo.
