– Kokie jūsų ateities planai?
– Turiu keletą pasiūlymų, kurie yra labai skirtingi, todėl labai sunku pasirinkti. Sunku nuspręsti, ar likti Lietuvoje, ar išvažiuoti, ar likti viešajame sektoriuje, ar trauktis į verslą.
– Ar galvojate apie galimybę sukti į politiką?
– Iki šiol minčių apie politiką nebuvo. Tai būtų didelis apsisprendimas. Daug žmonių kalbina tai daryti, bet nuspręsti sunku.
– Ar galvotumėte apie karjeros keitimą, jei nebūtų kilusių nesutarimų su Vyriausybės ir Ūkio ministerijos vadovais?
– Turbūt būčiau atidėjusi šį sprendimą bent kuriam laikui. Pokyčius IL padarėme per pirmuosius metus, dabar tai jau tapo kasdieniu darbu, o man tai per mažas iššūkis. Matau, kad su dabartine valdžia būtų buvę sunku kurti naujoves.
– Kokiomis investicijomis labiausiai didžiuojatės?– Vieną paskelbsime šios savaitės pabaigoje. Kita – „Danske“ bankas, kur dirba 400 žmonių. Izraelio kompanija „Wix“, nes jie atvažiavo į „Login“, o mūsų darbuotojai su jais leido savaitgalį, ir jie po to atidarė centrą. Vieną darbuotoją jie perviliojo su mano žinia iš IL.
– Ar investicijos iš Rusijos laukiamos taip pat, kaip investicijos iš Vakarų?– Klausimas, kokių investicijų reikia Lietuvai. Jei mums reikia aukštųjų technologijų, tai jos dažniausiai ateina iš Vakarų. Su tais žmonėmis, kurie ateina tiesiog su pinigais ir nori kažkur juos padėti, irgi būna problemų. Jei jie iš Rytų, dažniau kyla bėdų dėl jų pinigų skaidrumo.
Su tais, kurie ateina tiesiog su pinigais, tai iš Rytų dažniau kyla bėdų dėl jų skaidrumo.
– Kas iš Vyriausybės turėjo didžiausią įtaką jūsų priimtam sprendimui? Kokia jūsų nuomonė apie šios vyriausybės darbą ir premjerą A. Butkevičių?
– Negaliu pasakyti, kad buvo konkretus asmuo. Žinoma, su Birute Vėsaite teko daugiausia asmeniškai susidurti. Po konflikto su ja aš mažiausiai tikėjausi, kad kas nors ateis ir bandys su manimi aktyviai bendrauti, tuo labiau kad atsiprašys. To nebuvo. Buvo šaltasis karas. Visi žiūrėjo, kaip prie manęs prisikabinti. Manau, kad tai buvo derinama iš viršaus. Ekonomikos komitete, kai buvo svarstoma, ar mus jungti su „Verslia Lietuva“, šalia B.Vėsaitės sėdėjo A.Butkevičiaus patarėja.
– „Lietuvoje daugelis į valdžią eina verslo kurti“. Ar pritariat tokiai minčiai?
– Taip neturėtų būti. Su kuo aš susidūriau – man atrodė, kad darbas valstybiniame sektoriuje negali būti tik darbas. Čia svarbiausia idėja. Tačiau daugelis ateina ir atidirba. Jei taip yra, tai gal iš to galima sau ką nors pasidaryti. Man atrodo, tai keičiasi ir pasikeis.
Darbas valstybiniame sektoriuje negali būti tik darbas. Čia svarbiausia idėja.
– Ar planuojama ką nors daryti rajonuose? Lietuva – ne tik Vilnius.
– Ne mes pasakome, kur investuotojams būti. IT ar paslaugų centrams Vilnius patraukliausias. Antroje vietoje – Kaunas. Ten jie mato mažesnę konkurenciją, mato universitetą, darbuotojų. Manau, natūraliai plėsis ratas.
Kita vertus, rajonai galėtų patys dirbti, kad sklypai būtų sutvarkyti, kad investuotojui reikėtų tik ateiti. Airijos Vyriausybė net pati pastato tuščius pastatus – įmonėms belieka tik įsikurti.
Kitas dalykas – darbuotojai regionuose. Ten kvalifikuotų žmonių labai trūksta. Būtų gerai, jei rajonuose būtų ruošiamas jaunimas profesinėse mokyklose.
– Ar yra įmonių, kurias prarasti buvo ypač gaila?
– Bet kurios gaila. Bet gal ypač gaila, kai pralaimėjome vieną IT projektą Estijai. Su jais ten susitiko net ministrai, kurie buvo jauni, veržlūs. Bet vis dėlto čia ne tas projektas, dėl kurio verkčiau. Tokių, dėl kurių liečiau ašaras, mes nepralaimėjome.
– Ar IL buvo sunku susirasti tų gerų darbuotojų?– Žemesnės kvalifikacijos – nesunku. Juos motyvuoja kolektyvas, patirtis. Tuo tarpu aukštesnių vadovų ieškojau tarp tokių, kurie migravo – nežinojo, kur pasukti toliau. Jiems buvo įdomi patirtis, noras kažką pasiekti. Jei pirmas klausimas pokalbyje apie pinigus – tai man buvo signalas, kad žmogus ne mums.
– Kokia dalis IL sėkmės priklauso nuo vadovo? Ar naujam vadovui būtų lengva pakeisti nusistovėjusią tvarką organizacijoje?
– Per pastaruosius dvejus metus mes viską absoliučiai pertvarkėme. Čia buvo daug darbo vadovui. Dabar procesai veikia savaime. Man, kaip vadovei, teko daugiau bendrauti su klientais tiesiogiai. Manau, kad naujas vadovas gali ateiti, nieko neveikti ir įstaiga vis tiek dirbs gerai. Vis dėlto aš tikėčiausi, kad tokio vadovo nebus ir jis pats stengsis. Sugriauti viską, ką pastatėme, bus sunku, nes darbuotojai čia labai motyvuoti ir jų neįtikinsi, kad viską reikia keisti į blogąją pusę.
– Ar šis postas gali būti politinis?
– Čia jokiais būdais negali būti politinis postas. Čia labai sunkus darbas – kaip prieiti ir kaip įgyti pasitikėjimą tarp stambių įmonių vadovų, kad bent atvažiuotų apsižiūrėti. Kaip padaryti, kad šis postas nebūtų politinis? Bandžiau tai daryti aiškindama, ką mes darome, viešai. Kitas svarbus dalykas – atrankos komisijų nariai. Ar jie supras, kuris žmogus geras? Esu mačiusi, kas tokiose komisijose būna. Bandėme keisti įstatus taip, kad komisijoje būtų mūsų valdybos atstovai, darbuotojų atstovai, o ne tik ministerijos šulai.
– Ar esate galvojusi, kas gali užimti „Investuok Lietuvoje“ vadovo kėdę?
– Pas mus viduje yra labai stiprių žmonių. Turime stiprų pavaduotoją ir departamentų vadovus. Aš jų ieškojau dvejus metus. Man sunku suvokti, kad iš išorės atsirastų geresnis, nors gal taip ir bus. Žinau, kad jau yra gerų kandidatų.
– Kiek pagrįsta būtų pritraukti valstybines ir privačias lėšas į biotechnologijų sektorius, tokius kaip Santaros slėnis?
– Labai sunku. Kad nuo nulio steigtųsi – beveik nebūna pasaulyje. Dažniausiai įsigyjamos jau veikiančios bendrovės. Kita galimybė – mokslo bazės universitetuose. Kompaniją pritraukti nuo nulio – beveik nerealu.
– Kaip manote, kokius įstatymus reiktų keisti, kad daugiau ateitų investicijų, ir kaip manote, kas tokiems pakeitimams gali prieštarauti?
Didžiausias skausmas yra Darbo kodeksas, dėl kurio nuolat raudonuojame. Yra neteisinga nuomonė susidariusi, kad jis apsaugo darbuotojus, nors realybėje jis tiesiog ignoruojamas.
– Iš tiesų mes atrodome gana palankiai. Pavyzdžiui, „Doing Bussiness“ reitinge mes pašokome per dešimt vietų. Bet turime galvoti į priekį, ką daro ir kiti. Didžiausias skausmas yra Darbo kodeksas, dėl kurio nuolat raudonuojame. Yra neteisinga nuomonė susidariusi, kad jis apsaugo darbuotojus, nors realybėje jis tiesiog ignoruojamas. Pavyzdžiui, viršvalandžiai. Pas mus mažiausiai jų leidžiama – 120 val. per metus dirbti, kai ES – daugiau kaip 400 val. Tai reiškia, kad net norėdamas negali jų dirbti net už dvigubą mokestį. Įmonėms tai yra labai nepatogu.
Kitas dalykas – švietimas. Klausimas, ar yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Čia reikia investuoti į ateitį, kad vėliau būtų kam konkuruoti globaliame kontekste. Manau, tam skiriama tikrai per mažai dėmesio. Universitetai nepapuola net į geriausiųjų šimtukus. Reikia žmones skatinti mokytis perspektyvias specialybes. Nesakau, kad turi mokytis tai, ko nenori. Bet labai reikia mechanikų, šaltkalvių.
– Ar Lietuva yra patraukli aukštųjų technologijų kompanijoms?
– Taip. Pirmiausia jiems reikia specialistų. IT srityje Lietuva atrodo patraukliai, nors girdime, kad šios srities specialistų trūksta, bet čia jų galima rasti greičiau nei kitur. IT specialistų visur trūksta, todėl mes laimime, nes mūsų specialistams reikia pasirinkimo, o kompanijoms reikia jų. Žinoma, šias kompanijas pritraukti yra sunku.
– Kiek svarbios asmeninės pažintys?
– Ypatingai. Nes Lietuva panaši į Lenkiją, Latviją. Pirmas įspūdis, asmeninis kontaktas, ryšys su žmonėmis, kurie atvažiuoja apsižiūrėti, kartais nulemia. Mūsų klientas visada buvo įmonė, kuriai stengiamės sudaryti patį geriausią įspūdį. Net jei nežinome, tuoj pat stengiamės sužinoti. Mes dirbame ne ministerijai, o verslui.
„Investuok Lietuvoje“ klientas visada buvo įmonė, kuriai stengiamės sudaryti patį geriausią įspūdį. Net jei nežinome, tuoj pat stengiamės sužinoti. Mes dirbame ne ministerijai, o verslui.
– Dažnai deklaruojama, jog „Investuok Lietuvoje“ dirba labai sėkmingai, padeda inicijuoti daug naujų investicinių projektų. Tačiau susidaro įspūdis, kad tikslingai pamirštama paminėti, kad didelė dalis investuotojų yra rinkos senbuviai („Paroc“, „Intersurgical“, „Danspin“, „Systemair“, „Kitron“, VICI (kuri yra Lietuvos įmonė), „Devold“), veikiantys Lietuvoje 10 ir daugiau metų. O tokių, tikrų, realių, naujų investicijų kaip „Kinze“, WU, „Ryanair“, „Bio Cricle“ nėra taip jau daug. Todėl tikroji IL prigimtis ir funkcija – atvesti naujus investuotojus, nėra jau taip puikiai vykdoma. Verta paminėti, kad ir neretai „reinvesticinį“ projektą inspiruoja ne „Investuok Lietuvoje“, o apsukrūs konsultantai.
– Čia matyti, kad klausimas su išankstine nuomone. Iš principo aš pritariu. Mes nenorime dirbti ten, kur investicijos ir šiaip didėja. Paprastai investicijos ateina per plėtrą. Mūsų portfelyje tokių buvo 23 proc, o likusieji 77 proc. – naujos investicijos. Kita vertus, štai pavyzdžiui, „Paroc” turėjo gamyklą, bet neturėjo paslaugų centro. Būtent jį ir padėjome įsteigti. Tai kaip nauja investicija. Dažniausiai parduoti plėtros projektą yra lengviau nei visiškai naują. „Devold“ taip pat buvo Lietuvoje daug metų, bet, jei ne mūsų prisidėjimas ir per IL išspręstos problemos, jų čia nebūtų, o būtų Latvijoje.
– Vakaruose tokių institucijų nebėra, nes suvokta, jog verslas pats be pakvietimų ateina į šalis su palankiomis verslo sąlygomis, speciali propaganda nereikalinga. Kam reikalingos tokios organizacijos kaip „Investuok Lietuvoje“?
– Klausimas nėra teisingas. Visur tokių institucijų yra. Net JAV kiekvienas miestelis turi tokių įstaigų, nes konkurencija ten vertybė. JAV daug tokių organizacijų finansuojamos verslo, bet jos vis tiek veikia tokiu pat principu.
Antra, tokios agentūros reikalingos nišai užpildyti. Jei investicijos ateina pačios – puiku. Tačiau ne visada taip būna. Investicijų pritraukimas į plyną lauką yra sunkiausias kelias. Būtent tuo mes ir užsiėmėme bandydami jiems suteikti maksimalią informaciją ir patraukti būtent į Lietuvą.
– Ar pati lengvai priimate kritiką?
– Jei tai konstruktyvūs pasiūlymai, tai, manau, kad labai gerai tai priimu. Labai dažnai sulaukiu siūlymų iš žmonių, kurie nesusipažinę su IL veikla. Tokias diskusijas vertinu kaip laiko gaišimą. Tai galima laikyti ir kritikos nepriėmimu.
Aš siūlyčiau visiems galvoti kritiškai ir bandyti siūlyti geresnius sprendimus, o ne tik vykdyti.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, dirbantiems Lietuvoje (nebūtinai valstybiniame sektoriuje) ir susiduriantiems su panašiomis problemomis, kaip jūs?
– Priklauso nuo situacijos. Sakau visiems dabar, kad aš nesu geras pavyzdys. Kritikuoti savo valdžią gali tada, kai turi, kur išeiti. Reputacija Lietuvoje, kuri maža, yra labai svarbu. Svarbu kritikuojant tai daryti konstruktyviai. Bandyti diskutuoti. Tai ypač veikti turėtų privačiame sektoriuje, nes čia vertinami iniciatyvūs žmonės. Aš siūlyčiau visiems galvoti kritiškai ir bandyti siūlyti geresnius sprendimus, o ne tik vykdyti vadovo nurodymus, o už nugaros galvoti, kad jis kvailys.
– Ar liksite Lietuvoje?
– Sunku dabar pasakyti, nes sprendimas susijęs su tuo, ar grįšiu į verslą. Man versle daugiau galimybių užsienyje. Lietuvoje man šiek tiek ankšta. Bet kokiu atveju, veiksiu visuomeninėje veikloje. Tiesa, iki galo nesu apsisprendusi.
– Ar tiesa, kad vadovaujančios moterys neišteka, šeimą joms atstoja darbas?– Manau, kad ne. Gal čia asmeniniai dalykai. Aš esu, matyt, labai išranki, o ne mano darbas užima visą laiką. Šeimai laiko tikrai atrasčiau. Dabar daugiau laiko skiriu sau, savo giminėms, kelionėms.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvą po 10 metų? Milda, kas jus motyvuoja ir iš kur semiatės tiek jėgų keisti ir kurti naują aplinką?
– Aš matau ateitį optimistiškai. Aš čia grįžau padaryti kiek tik galėsiu. Tą patį dabar matau stebėdama jaunimą. Jie nori matyti rezultatus. Manau, po dešimt metų mes atrodysime visai kitaip. Norėčiau, kad jaunimas ne prisitaikytų, o imtųsi keisti ir galvotų, kaip tai padaryti, o ne, kad kažkas nepavyks.
-----------
Praėjusį ketvirtadienį VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė pareiškė apie pasitraukimą iš užimamų pareigų ir išplatino atvirą laišką, kuriame nurodė tokio sprendimo motyvus. M.Dargužaitė traukiasi, nes jai įkyrėjo švaistyti laiką ir jėgas vykdant dabartinių valdančiųjų biurokratinius reikalavimus.
„Tai nereiškia, kad nuleidžiu rankas, susitaikau su esama situacija ar nebenoriu kurti Lietuvai. Pastarųjų metų patirtis man dar stipriau įskiepijo pilietinės atsakomybės jausmą. Kad ir kokį iššūkį toliau pasirinkčiau ir kur bebūčiau, darbas Lietuvai bei skaidrumo ir pažangos siekis visada bus labai reikšminga mano veiklos ir motyvacijos dalis. To linkiu visiems, kuriems rūpi Lietuvos ateitis“, – rašo ji.
