Maždaug taip spaudoje būtų atrodęs sakinys „Šiandien švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną lietuviai gali džiaugtis – jų gimtoji kalba niekada nebuvo tokia stipri kaip šiandien“, jeigu caro valdžia prieš 106 metus nebūtų atšaukusi draudimo rašyti lietuviškai lotyniškais rašmenimis. Žinoma, nebūtų buvę ir ko švęsti.
Dabar rusiškais rašmenimis išspausdintas lietuviškas tekstas atrodo kaip pokštas. Tačiau 1904 metų gegužės 7-oji vainikavo 40 metų trukusią kovą už tautos gyvastį, už kurią kovojo knygnešiai, slaptų kaimiškų mokyklų daraktoriai ir savo tyliu pasipriešinimu daugybė lietuvių, skaitydami nelegaliai gautą lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir neleisdami savo vaiko į carinę mokyklą.
Kirilicai pritapti nebuvo galimybių
Lietuvių kova prieš rusinimą buvo pasiekusi tokį mastą, kad, pasak Ilinojaus universitete Čikagoje dirbančio lietuvių kalbos ir literatūros profesoriaus Giedriaus Subačiaus, praktiškai nebuvo galimybių, kad lietuvių kalbos rašyba kirilica būtų įsigalėjusi. Iš pradžių imperijos administracija bandė slaviškais rašmenimis imituoti atskiras lietuvių tarmes ar jų mišinius, tačiau maždaug nuo 1890 metų kirilica parašytų knygų autoriai ėmė orientuotis į bendrinę lietuvių kalbą, susiformavusią per nelegalią spaudą – perrašinėdami žodžius tiesiog keitė raides rusiškomis. Be to, caro atstovų darbas neprilygo pačių lietuvių pastangoms: per 40 metų išleistos vos 56 kirilica parašytos knygos. Nelegalių knygų lietuviškais rašmenimis Rusijoje ir Amerikoje per tuos 40 metų išleista beveik 4 tūkst. – 66 kartus daugiau.
Galiausiai Lietuvoje nebuvo rašymo kirilica tradicijos. G.Subačius pasakojo iki 7-o XIX a. dešimtmečio neradęs nė vieno lietuviškai kirilica parašyto teksto. „Antra vertus, jeigu lietuviai būtų persivertę į rašybą kirilica, tai būtų vienintelė pasaulyje katalikų tauta, rašanti kirilicos raidėms. Juk raidės forma buvo šventas reikalas: katalikams šventos buvo lotynų raidės, stačiatikiams – kirilicos. Įsileisti į savo bažnyčią kitokias raides būtų buvusi erezija. Taigi vyko ir religinis karas, kurį nežinia, kaip imperija būtų galėjusi laimėti. Būtų reikėję dar šimtmečių ar ir daugiau laiko“, – pasakojo specialistas.
šiuolaikinės bendrinės kalbos ištakos – XIX a. antroji pusė, kartu su „Aušra“, „Varpu“, kurie sprendė ne tik kultūrinius, ideologinius klausimus, bet ir lietuvių kalbos rašybos, normų problemas.Pasak Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano Antano Smetonos, bendrinė lietuvių kalba pradėjo formuotis su Martyno Mažvydo „Katekizmu“, tačiau šiuolaikinės bendrinės kalbos ištakos – XIX a. antroji pusė, kartu su „Aušra“, „Varpu“, kurie sprendė ne tik kultūrinius, ideologinius klausimus, bet ir lietuvių kalbos rašybos, normų problemas. „Tai, matyt, būdinga lietuviams: kol jiems gerai, tol jie viskuo patenkinti ir puikiai tinginiauja. Kai tik tai juos pradedi spausti, drausti, jie ima taip priešintis, kad pridaro daug gerų dalykų“, – pastebėjo lituanistas.
Nors Rusijos imperijoje negalėjo būti taip gerai, kaip nepriklausomoje valstybėje, 1904 metais atgavę spaudos laisvę, lietuviai pradėjo spausdinti savo tekstus taip, kaip jie nori, o ne kaip diktuoja iš imperijos centro. Toliau plėtotis galėjo spaudos draudimo metais atsiradusi daraktorinė mokykla. Dar spaudos draudimo metais pradėtos leisti kalbininko Jono Jablonskio gramatikos iki pat trečiojo dešimtmečio padarė didžiausią įtaką kalbos norminimui. Nusistovėjo ū, ų, ą,ę, f, h, ch vartosena. A.Smetonos nuomone, tautinį sąmoningumą stiprinanti laisvesnė spauda smarkiai prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atgavimo. „Bet nepamirškime, kad tuoj po to prasideda revoliucijos, sumaištys, karai – ne tas žmonėms rūpėjo“, – užsiminė pašnekovas.
Sovietmečio indėlis
Atgavus Nepriklausomybę imta tvarkyti kalbą valstybiniu mastu. Ypač prisidėjo Švietimo ministerija, įgyvendintas privalomas pradinis mokymas, tauta darėsi vis raštingesnė. Tačiau ministerija reguliavo tik pedagoginę sritį, o spauda kalbos požiūriu turėjo absoliučią laisvę, todėl, anot A.Smetonos, „geltonojoje literatūroje ir puskalbės pasitaikydavo“.
Masiškiau lietuviai išmoko rašyti per pirmuosius sovietų okupacijos dešimtmečius. Tada rašomoji bendrinė lietuvių kalba pasidarė didžiumos visuomenės savastis. „Paradoksali padėtis – tik totalitarinė visuomenė, griežta diktatoriška ranka ėmė iš esmės tvarkyti kalbą. Sovietmečio spaudoje vyrauja propaganda, tačiau formos klausimai susiklosto labai palankiai: redakcijose atsiranda kalbos tvarkytojai, ruošiami profesionalūs lituanistai, atsiranda žodynų, kalbos praktiškos patarimai, kalba tiriama pačiais įvairiausiais aspektais. Kalbos kokybės požiūriu, spauda nei pirmojoje respublikoje, nei dabar nėra tokia tvarkinga“, – pastebėjo A.Smetona.
Kita vertus, sovietmečiu mūsų kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės, vietoje jos buvo brukama rusų kalba. „Pavyzdžiui, aš turėjau pristatyti savo disertacijos tekstą rusiškai. Man tai buvo moralinė skriauda ir kainavo daug laiko bei pinigų“, – prisiminė G.Subačius.
Pozicijos unikaliai tvirtos
Anot lituanistų, dabar lietuvių kalba – stipri kaip niekada. Ji turi valstybinį statusą, saugoma įstatymų, prižiūrima įvairių institucijų. G.Subačiaus teigimu, Europoje vien bendrinių kalbų – daugiau nei 50, o lietuvių kalba yra tarp 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų, taigi „mes esame geresnėje pusėje“. Pasaulyje yra apie 5 – 6 tūkst. kalbų, kas keli mėnesiai po vieną jų miršta. Tuo tarpu lietuvių kalba yra tarp 10 proc. stipriausių pasaulio kalbų. „O tie keli angliški užrašai Gedimino prospekte... Visada sakau, kad man tik tada pasidarys baisu, kad prarandame savo kalbą, jei jūs pagausite save dažniau galvojantį ar sapnuojantį angliškai, o ne lietuviškai“, – kalbėjo G.Subačius.
Visada sakau, kad man tik tada pasidarys baisu, kad prarandame savo kalbą, jei jūs pagausite save dažniau galvojantį ar sapnuojantį angliškai, o ne lietuviškai.Pašnekovas nesureikšmina ir šiuolaikinių technologijų neva keliamo pavojaus: „Kokia lietuvių bendrinei kalbai yra žala, jeigu du vaikai rašosi be nosinių žinutes? Aš sakyčiau taip: Jei Seimo narys rašo prašymą priimti į darbą be nosinių ir be paukščiukų, tada jau yra ženklas, kad bendrinė kalba išstumiama. Tačiau niekam neateina į galvą taip rašyti prašymo į darbą“.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė Rūta Marcinkevičienė akcentavo, jog kompiuteriai ir mobilieji telefonai – tik dar vienas kanalas, prie kurio kalba prisitaiko įgydama naujų bruožų su sąlyga, kad ji vartojama tokia, kokia iš tiesų yra – su visais rašmenimis, žodžių ir gramatinių formų įvairove. „Jei kalbos įvairovė ribojama, jei atsisakoma varnelių, brūkšnelių, taškelių ar nosinių, jei klaidų tikrintuvas įkyriai perša vieną formą vietoje kitos, jei automatinio vertimo sistema turi skurdų žodyną, o ribota, t.y. kompiuteriui suprantamą kalbą verčiamas vartoti ir žmogus, – ilgainiui tokia kalba gali įsigalėti ir labai nuskurdinti mūsų dvasią“, – mano profesorė..
R.Marcinkevičienė pastebėjo, kad lietuvių kalba, kaip ir kitos, pastaruoju metu buitiškėja: „Dėl įvairių technologijų, ypač kompiuterio, įtakos sakytinė, gyvoji kalba priartėja prie rašytinės, nuo kurios po rašto atsiradimo buvo gerokai nutolusi. SMS žinutes, privačius laiškus, komentarus žmonės rašo taip kaip kalba. Šnekamosios kalbos žodžiai ir intonacijos persmelkia visus stilius ir žanrus, vis rečiau pasitaiko žmonių, kurie kalba „lyg iš rašto“, tokių, kurie kalba ir bendrauja pagal aukštojo stiliaus reikalavimus. Specifinis lietuvių kalbos bruožas yra ironiškasis kalbėjimas, užuominos, potekstės, kai sakoma viena, o dar du turima minty.“
Kaip kalbėsime 2200-aisiais?
Ar galime būti tikri, kad tie, kurie kalbėjo lietuviškai 1904 metais, susikalbėtų su lietuviškai kalbančiais 2200 ar 2300 metais?
A.Smetona atkreipė dėmesį, kad nuo XIX ir XX a. sandūros lietuvių kalba kito daug sparčiau nei anksčiau. „Per pastarąjį tūkstantmetį lietuvių kalba, palyginus su kitomis, pasikeitė daug mažiau. Sakykime, graikai savo senųjų tekstų neskaito, senąją graikų mokosi kaip svetimą kalbą. Anglai XII – XIII a. savo kalbos irgi nepažintų. Lietuviai XVI a. Mažvydo tekstus šiandien skaito be jokių problemų: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit...“ – dėstė lituanistas. Tačiau jis sakė negalės būti tikras, jog, pavyzdžiui, po 200 metų gyvensiantys tautiečiai lietuviškai kalbės taip pat, kaip mes ar mūsų proseneliai iš XX a. pradžios.
Pasak mokslininko, kalbos miršta dviem būdais: arba išnaikinamos fiziškai, arba atsisakoma jomis kalbėti. Bet kitimas – tai ne kalbos mirtis, o kaip tik atvirkščiai – tikroji gyvybė. „Šiandien grėsmių, kad bus atsisakyta kalbėti lietuviškai, aš nematau. Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad emigrantai per kelias kartas nenutautės, arba kai kurios mokslo sritys visiškai suanglės. Bet Lietuvoje gyvenantis žmogus, manau, išlaikys kalbą. Klausimas, kiek ji pasikeis iki 2200-ųjų, kiek mes ją suprasime? Graikai savo Homero nesupranta. Ar tai kita kalba? Ne, tai dėsningos raidos rezultatas. Kaip lietuvių kalba pasikeis po 200 metų, aš nežinau, bet turint galvoje tai, kad ji keičiasi daug sparčiau nei iki šiol, yra pavojų, kad nesusikalbėtume su tais būsimais lietuviais. Bet tai vis tiek bus ta pati lietuvių kalba“, – įsitikinęs A.Smetona.
Lietuvių kalba pasikeis po 200 metų, aš nežinau, bet turint galvoje tai, kad ji keičiasi daug sparčiau nei iki šiol, yra pavojų, kad nesusikalbėtume su tais būsimais lietuviais.
„Kalba keičiasi per kelias kartas, ryškesni skirtumai pasirodo lyginant senelių ir jų vaikaičių šneką, manoma, kad per penkias kartas kalba smarkiai pakinta, bet ne tiek, kad jos nebūtų kalba suprasti, ypač vėlesnėms kartoms. Jei mūsų proproproseneneliai ir nesuprastų šiandieninės mūsų kalbos, tai ne tiek dėl pačios kalbos, kiek dėl gyvenimo permainų“, – įsitikinusi R.Marcinkevičienė.
G.Subačius su studentais eksperimentuodami suskaičiuoja, kiek žodžių ar reikšmių iš prieš 100 metų parašyto „Varpo“ dabar yra pasikeitę. „Suskaičiuojame apie 10-20 proc. Ir kitų kalbų daryti panašūs istoriniai tyrimai. 10-20 proc. leksikos kaitos per šimtą metų yra normalus skaičius. Ta kalba darosi sunkiau suprantama, bet dar suprantama. Po 200 metų, manau, būtų susikalbama, nors ne viskas visai tiksliai suprantama. Antra vertus, senstanti kalba ima atrodyti juokinga – paimkite paskaityti fotografuotiniu būtų išleistus „Varpo“ numerius – paskaitę ilgiau būtinai arba nusišypsosite, arba nusijuoksite dėl „keistos“ kalbos. Taip mūsų šiandienos laikraščius po 200 metų skaitys ir juoksis – bet visai neblogai supras“, – prognozavo profesorius.
š vietoj sz
1904 metais, kai spaudos draudimas Lietuvai oficialiai buvo panaikintas, bendrinė lietuvių kalba praktiškai jau buvo susiformavusi. Prie to, kokia rašybos forma bendrinei kalbai buvo pasirinkta, tam tikra prasme prisidėjo ir Rusijos imperija.
Lietuviški tekstai nuo XVI a. pab. Didžiojoje Lietuvoje buvo rašomi raštu, kurį dabar kai kas vadina lenkišku: sz – „š“, sc – „č“, w – „v“. Tačiau XIX a. pabaigoje nuspręsta jų atsisakyti. „Dabar sakome, kad mums draudė rašyti lotyniškomis raidėmis. Imperija iš tiesų formulavo, kad draudžia rašyti lenkiškomis raidėmis, kad nebūtume lenkų kalbos ir kultūros veikiami ir kad su lenkais į sukilimus neitume. Taigi lietuvių inteligentai XIX a. pabaigoje ne tik bandė patys atsiriboti nuo lenkų įtakos, bet ir siekdami gauti teisę rašyti lotyniškomis raidėmis, visokiais būdais siekė Rusijos valdžiai įrodyti, kad jie nerašo lenkiškomis raidėmis“, – pasakojo G.Subačius.
XIX a. pab. Lietuvių kalboje atsirado ir nauji garsai: f, h, ch, iki tol žmonės, net ir pats J.Jablonskis, sakydavo: „pabrikas“. „Todėl juokingai atrodo šiandieniniai gąsdinimai, kad naujai kalboje atsirasiantis rašmuo ar garsas sugriaus lietuvių kalbą. Kas nutiko kalbai, kad įsivedėm tris naujus garsus? Nieko“, – kalbėjo A.Smetona. Jis taip pat priminė, kad XX a. pradžioje buvo bandoma nustatyti įvairias lietuvių kalbos tendencijas: „Vieni manė, kad lietuvių kalba turi įsileisti visas naujienas, tarptautinius žodžius. Kiti, atvirkščiai, užsiėmė šių žodžių naikinimu: vietoj direktoriaus – tvarkovas, vietoj teatro – vaidentuvė. Bet realybėje dalis žodžių prigyja, dalį sugalvojame savus.“
Naujausia lietuviška raidė – ū. J.Jablonskis pradėjo ją diegti dar „Varpe“. Jis sulaukė milžiniško pasipriešinimo, tačiau vis tiek įdėjo ją į savo 1901 metų gramatiką, kuri greitai įgijo autoritetą. Kai 1904 metų pabaigoje išėjo „Vilniaus žinios“, ū jau buvo vartojama.
Nunyko tarmės
R.Marcinkevičienė, trumpai apžvelgdama lietuvių kalbos raidą nuo XIX a. pab. iki dabar, nurodė, kad per tą laiką susiformavo bendrinė kalba, išnyko buvusi tarminė įvairovė – pašnektės, šnektos, patarmės – gerokai apnyko tarmės, tačiau susiformavo socialiniai dialektai, slengas, atsirado žymiai didesnė praraja tarp kultūringų ir nekultūringų žmonių kalbos. „Be to, į mūsų kalbą atkeliavo, prie jos daugiau ar mažiau pritapo ir joje pasiliko daug skolintų žodžių iš kitų kalbų, buvo sukurta gyvenimo pokyčius atspindinčių naujadarų“, – dėstė profesorė.
Pasak A.Smetonos, žvelgiant iš šimto metų perspektyvos, labiausiai lietuvių kalboje pastebimas leksikos, žodyno kitimas: „Nei troleibuso, nei kompiuterio, nei futbolo, nei kitų šiandieninių realijų XIX amžiuje nebuvo.“
