Tradicinis forumas šį kartą buvo skirtas Sąjūdžiui, kuriam birželio 3 d. sukaks 25 metai, romantiškoms svajonėms ir realybei, iliuzijoms, paklydimams ir (ne)padarytiems darbams.
Anuomet daugelis svajojo: būsime laisvi, sukursime klestinčią ekonomiką, tautinę mokyklą, atgaivinsime protėvių dvasią. Išeivija siuntė telegramas: keliais grįšime į Lietuvą, kad tik ji būtų laisva. Kur mes ir kas mes šiandien, po ketvirčio amžiaus? Kuo džiaugiamės, kuo nusivylėme? Kur ir kas būsime dar po 25 metų?
Tokie klausimai buvo keliami penktadienio diskusijoje. Prieš porą metų prasidėjusiuose Marijampolės forumuose, kurie vyksta viešbutyje „Europa Royale“, intelektualai, verslininkai, mokslininkai, diplomatai, signatarai nagrinėja aktualiausias šiandienos temas: Lietuvos geopolitinę padėtį, istoriją, ekonominę ir dvasinę būklę,
Norėtų suburti visus lietuvius
„Kalbėsiu kaip velnio advokatas – Lietuva velniškai daug pasiekė, daug laimėjo, yra nuostabi ir beprotiškai fantastiška – su jūsų visų kūryba ir intervencija“, – gausiai susirinkusiai ne tik marijampoliečių, bet ir svečių iš Vilniaus auditorijai tvirtino vienas iš antisovietinių mitingų Vilniuje organizatorių, eksparlamentaras Vytautas Bogušis, prieš gerą ketvirtį amžiaus kovojęs su sovietų valdžia ir buvęs iš radikaliųjų – Laisvės lygos.
Romualdas Ozolas: "Kai žiūriu į dabartį, mūsų įsivaizdavimas, kad į Nepriklausomybę išeiti bus sunku, pasitvirtino šimtu procentų. Bet niekada nemaniau, kad kelias bus toks sunkus ir tragiškai dramatiškas. Pasirodėme laisvėje nepasirengę gyventi."
Alpinistas, diplomatas ir signataras Algirdas Kumža prisipažino, kad Sąjūdis buvo vienas iš jo gyvenimo Everestų. Kiti du – Nepriklausomybės paskelbimas su vėliau sekusiais įvykiais ir Berlyno sienos atidarymas, kurį jis matė iš Vakarų Berlyno ir kuris privertė patikėti, kad Lietuva irgi bus kitokia.
„Man kartais atrodo, kad jau turėjome būti pasitraukę, nes prastai, kai kažkas atsimena, kaip viskas turėjo būti, – savo ruožtu svarstė Sąjūdžio steigėjas, filosofas R.Ozolas. – Visa karta pasikeitė. Kai žiūriu į dabartį, mūsų įsivaizdavimas, kad į Nepriklausomybę išeiti bus sunku, pasitvirtino šimtu procentų. Bet niekada nemaniau, kad kelias bus toks sunkus ir tragiškai dramatiškas. Pasirodėme laisvėje nepasirengę gyventi.“
Tačiau, signataro žodžiais, Lietuvai buvo projektuojama ne tokia ateitis, kur atsidūrėme šiandien. Diskusijoje jis nepraleido progos pažerti kritikos Europos Sąjungai.
„Buvo visiškai kitas vaizdinys: kad gyvensime nepriklausomoje demokratinėje respublikoje, su visa savo suvereniteto galia, patys atsakingi už save, gaminantys pragyvenimą, per savo atstovus bendraujantys su pasauliu. Jokiu būdu pagal jokius maskvietiško pavidalo nurodymus negyvensime. Pasirodo, buvome visiškai naivūs. Tokio gyvenimo, kaip įsivaizdavome, negali būti šitame pasaulyje.“
Eksparlamentaro įsitikinimu, naujos Lietuvos karta gali išaugti tik iš dabartinio jaunimo – po mokyklos suolo ateinančių, nesulaužytų ir beraščiais nepaverstų sielų.
„Šiandien naujos Lietuvos dar neturime, dar yra persitvarkymo Lietuva, – kalbėjo jis. – Tęsiasi, kas prasidėjo 1985 m. ir su visa perestroika nuvirto ant mūsų.
Jei šiuos dalykus pergyvens kažkas Lietuvoje – net ir vienas milijonas, vėl turėsime kietą, stiprią visais požiūriais, visų pirma dvasiniu, lietuvių kartą, kuri manys, kad tautai gyvenimas yra vienas, savo teritorijoje, o ne išblaškytai po pasaulio pakampes, nes tai yra išmirimo užtęsimas.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Raimundas Lopata, Vytautas Bogušis, Mečys Laurinkus, Romualdas Ozolas, Paulius Uleckas |
Tada įvyks, ką manėme turint įvykti, – kad Lietuva, nors ir sunkiai, išsivaduos, sugrįš tikrai nepriklausoma. Lietuva yra atsakinga už savo žemę, tautą, kalbą ir ateitį. Du trečdaliai, o gal trys ketvirtadaliai lietuvių dar yra kitokios dvasios, apsvaigę nuo laisvės, Lietuvon negrįžę.“
Tiesa, apibendrindamas savo mintis R.Ozolas prisipažino nesąs nusiteikęs perdėm pesimistiškai. „Esame laisvi, bet dar į protą nesugrįžome. Nesame nepriklausomi. Kai grįšime į protą, atkursime demokratinę respubliką, kurią gerbs ne tik kaimynai, bet visų pirma kaimynai“, – teigė jis.
Tuo metu Sąjūdžio steigėjas, signataras, diplomatas, apžvalgininkas Mečys Laurinkus prisiminė dar iki Sąjūdžio buvusius metus, kai Lenkijoje jau veikė „Solidarumas“. Tuomet jis dėstė universitete ir sykį buvo pakviestas į dėstytojų pasitarimą. „Lionginas Šepetys kalbėjo taip: “Lietuviai yra protingesni – va, kas darosi Lenkijoje, o lietuviai protingi, niekur nejuda. Lietuvoje viskas vyksta išmintingai, ramu, nieko nėra. Lechas Valęsa stovi ant bačkos.„ Bet praėjo nedaug laiko ir – netikėtas proveržis“, – stebėjosi signataras.
Vieniems Lietuva – ne stebuklas, kiti nenori žinoti, kas už Lietuvos ribų
„Nesu pesimistas, negaliu pasakyti, kad tikėjausi ne tokios Lietuvos, – forume prisipažino Sąjūdžio steigėjas, architektas Algirdas Kaušpėdas. – Kai pradedu galvoti, kaip gyvename ir kaip viskas tada atrodė, atrandu vieną dalyką – prieš 25 metus buvo darnesnė visuomenė. Gal dėl to, kad buvome išgyvenę 50 metų okupacijos, žmonės susirasdavo vieni kitus, mezgėsi ryšiai. Buvo vienybė ir darna. Nebuvo labai baisus nei komunistas, nei disidentas. Sąjūdis sugebėjo visus padrąsinti, suvienyti. Padarė tai, ko dabar negalime padaryti – pajusti tautos arba visumos jausmą.“
Algirdas Kaušpėdas: "Prieš 25 metus buvo darnesnė visuomenė. Gal dėl to, kad buvome išgyvenę 50 metų okupacijos, žmonės susirasdavo vieni kitus. Buvo vienybė ir darna. Nebuvo baisus nei komunistas, nei disidentas."
A.Kaušpėdo įsitikinimu, tokio jausmo dar nėra. Išsilaisvinti iš išorinių apribojimų esą daug lengviau nei pajusti vidinę laisvę. Išorinis priešas suvienija, o vidinei reikia didelio dvasinio darbo ir pripažinti, kad lietuvis man yra ne tik giminė, bet ir neatsiejama mano dalis.
Dalis žmonių po laisvės proveržio susidomėjo pasauliu ir esą prarado galvą dėl nuostabių galimybių.
„Pažįstu daug žmonių, kurie išvažinėjo visą pasaulį, bet nebuvo Panevėžyje, – apgailestavo architektas. – Gali pasakoti, kokios virtuvės, koks vynas, koks slėnis, iki smulkmenų apie pasaulio stebuklus, bet čia, Lietuvoje, jiems jokio stebuklo nėra. Ir priešingai – yra žmonių, kurie nenori žinoti, kas yra už Lietuvos ribų. Atmeta, susigūžę ir prašo iš dėdės ar valstybės palaikymo, išlaikymo.“
Jo manymu, dar per mažai laiko turėjome. Reikės dar 25 metų, kad kažkas tikrai atsistotų ant kojų. Bet kartu A.Kaušpėdas siūlė pernelyg nesmerkti savęs ir nebarstyti galvos pelenais.
„Reikia įtikinti save, kad turėti savo tapatybę, būti lietuviu yra labai faina. (…) Tai ateis, turi ateiti jaunajai kartai. Kai atsivalgys, atsižais, išragaus, sakys: reikia daryti savo, kas mus pačius sudomintų. Sudominti savimi – štai kur iššūkis.“
Pasak A.Kaušpėdo, dabar svarbiausia – išsivaduoti iš kompleksų, o svarstyti, kad per ketvirtį amžiaus kažkas turėjo įvykti, irgi kompleksas.
