Išgyvenote incidentą ore? Papasakokite mums!
Aistras dar labiau kaitino viena paskui kitą sekusios lėktuvų katastrofos ar avariniai nusileidimai: pirmadienį keleivinis lėktuvas sudužo Gvatemaloje, o antradienį Prancūzijoje „Ryanair“ lėktuvui nutūpus avariniu būdu, į ligoninę buvo paguldyti 26 žmonės.
Lietuvos Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas vakar 15min.lt įvardijo tokių katastrofų priežastis. Jis dėkojo apvaizdai, jog per pastarąjį trisdešimtmetį Lietuvoje lėktuvų katastrofų neįvyko, išskyrus kelis rimtesnius incidentus.
Pasak A.Šumsko, pasaulyje lėktuvų katastrofų įvyksta daug, Lietuvoje jų taip pat būta, tačiau jos itin retos. Mūsų šalies avialinijų keleiviai dar prisimena porą incidentų ore, kai lėktuvams teko leistis veikiant ne visiems varikliams. Tai pat yra pasitaikę, kai pavojų skrydžio saugumui Vilniuje sukėlė paukščiai, patekę į variklį. O praėjusių metų rugsėjį Vilniuje nuo tako nuslydo SAS lėktuvas Dash 8400. Panaši nelaimė analogiškam lėktuvui nutiko ir Danijoje, Alborge (žiūr. video dešinėje).
Skaudžiausia katastrofa Lietuvos istorijoje
Skaudžiausia nelaime Lietuvos civilinės aviacijos istorijoje laikoma lėktuvo Tu-124 katastrofa, įvykusi 1973 m. gruodžio 16 d. 19.10 val. Volokolamsko rajone, netoli Karačiarovo kaimo. Ji taip ir vadinama – „Gydytojų lėktuvo“ katastrofa.
Tąkart likus 100 kilometrų iki Maskvos lietuvių lėktuvas smigo į žemę. Žuvo 6 ekipažo nariai ir 45 keleiviai, tarp kurių – keturi garsūs lietuvių pediatrai. Gydytojai skrido į sąjunginę pediatrų konferenciją Charkove. Tačiau drėbė šlabdriba, lėktuvas į Charkovą neskrido, todėl gydytojai keliavo per Maskvą. Likimo ironija: skrydžio išvakarėse dalis konferencijos dalyvių Panevėžyje, J.Miltinio teatre, žiūrėjo spektaklį „Mirties šokis“...
Šioje aviakatastrofoje žuvo keturi žymiausi Lietuvos pediatrai (žurnalo „Ekstra“ pateikti duomenys): doc. Petras Baublys, Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedros vedėja prof. Liudmila Steponaitienė, doc. Raimondas Lučinskas ir ministerijos vyriausioji pediatrė Ona Surplienė. Taip pat stiuardesė Marija Krikova, tespėjusi paskraidyti metus. Antrajam pilotui Eugenijui Karnilai tebuvo 31-eri. Tragiškas likimas ištiko ir zuikiu su įgula skridusį Ivaną Zinovjevą: aplankęs šeimą jis skubėjo grįžti į Uljanovską, kur aukštajame skraidymų mokymo centre mokėsi pilotuoti lėktuvą Tu-134. Tik po katastrofos, „nupirkus“ bilietą atgaline data, jis pakliuvo į oficialų žuvusių keleivių sąrašą.
Konteineriai su keleivių liekanomis buvo nuvežti į Maskvos krematoriumą. Mirusiųjų kūnai kremuoti gruodžio 21 d. 2 val. nakties. Mirties priežastis, kaip rašoma P.Baublio mirties liudijime, daugybinis kūno pažeidimas. Lėktuvo vadas Stepanas Boiko palaidotas Lvove, bortmechanikas Juno Šamajevas – Baku. Ekipažas – E.Karnila, stiuardesė, šturmanas Juozas Časas, I.Zinovjevas ir Aleksandras Krestjaninovas – atgulė Rokantiškių kapinėse Vilniuje. Gydytojai – Antakalnio karių kapinėse. O.Surplienė – Rokantiškėse.
Istorinis įrašas
15min.lt pavyko gauti šios istorinės katastrofos garso įrašą (jį rasite dešiniajame stulpelyje). Kartais jis naudojamas mokymo tikslais, aiškinant pilotams, kaip elgtis avarinėje situacijoje. Šiame garso įrašė aiškiai girdimas oro uosto dispečerio pokalbis su pikiruojančio (staigiai krentančio žemyn) lėktuvo pilotais, iš paskutiniųjų besistengiančiais ištraukti vairą ir išlyginti lėktuvą.
A.Šumskas taip aiškina šios avarijos priežastis: „1973 metais lėktuvas nukrito dėl techninių priežasčių. Skrydžio metu aukštumos vairo trimeris persijungė į vertikalią padėtį. Ir lėktuvas pradėjo staigiai kristi“.
Skrydžio metu kinta lėktuvo svorio centras ir pilotas privalo išlaikyti orlaivį horizontalioje padėtyje. Tada jam nuolat tenka stumti arba traukti vairalazdę. Tam, kad lakūnui nereikėtų nuolat būti įsiręžus, prie tada į Maskvą skridusio orlaivio Tu-124 aukštumos vairo buvo įmontuotas specialus trimeris, valdomas mechaniškai arba elektriniu varikliu.
Vėliau katastrofą tyrusi komisija nustatė, kad, įsijungus elektriniam varikliui, buvo nureguliuotas trimeris, todėl lėktuvas ėmė pikiruoti. Viskas vyko naktį, aviahorizontu vadinamas prietaisas, rodantis lėktuvo padėtį, pilotažui nebuvo pritaikytas. Lėktuvą tarsi pagavo milžiniška jėga. Pilotai suprato, kad orlaivis krinta žemyn ir įsiręžę traukė vairalazdę. Maždaug dviejų kilometrų aukštyje jiems pavyko sustabdyti kritimą. Tačiau naktį jie negalėjo pamatyti tikrojo horizonto. Vos supratę, kad lėktuvą pavyko suvaldyti ir jis kyla, pilotai vairalazdę paleido, tada lėktuvas vėl smigo į žemę.
Nors sistema buvo pakeista, tačiau 1977 m. Lvove sudužo dar vienas lėktuvas Tu-124. Orlaiviui kylant rūke sustojo vienas variklis. Pilotai surizikavo ir bandė kilti, kad galėtų apsukti lėktuvą ir jį nutupdyti, tačiau to padaryti nepavyko – orlaivis sudužo. Tais metais Tu-124 skrydžiai buvo nutraukti.
