Ši nedidelė gatvė prie Vilnios K.Škirpos vardą gavo dar 1998 metais.
M.A.Haroldas komisijai pateikė prašymą dėl K.Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo, kuriame rašoma: „Kadangi K.Škirpa įtariamai padėjo naciams vykdyti genocidą prieš Lietuvos piliečius, aš manau, kad Vilniaus mieste neturėtų būti gatvių, pavadintų jo vardu. Nepaisant to, kad šis žmogus yra laikomas nusipelniusiu Lietuvai, dalis jo veiklos negali būti pateisinama jokiomis aplinkybėmis“.
Siūlo pagerbti Teisuolius
Kaip 15min sakė Vilniaus tarybos narys, K.Škirpos vardas skaldo visuomenę.
„K.Škirpa yra parašęs knygą apie Lietuvą be žydų, kad žydai būtų vejami iš Lietuvos („Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ – red. past.), tą patvirtino ir Genocido teismas, todėl aš manau, kad jis skaldo visuomenę, todėl nereikia jo įamžinti gatvės pavadinimu. Tai galima padaryti kitu būdu, gali būti muziejuje, gali būti daug informacijos, bet gatvės pavadinimas neturėtų būti kontroversiškas“, – kalbėjo M.A.Haroldas.
Tarybos nario teigimu, geriau būtų pagerbti Lietuvos Teisuolius, kurie gelbėjo žydus Antrojo pasaulinio karo metais.
Anot M.A.Haroldo, K.Škirpos knyga, jo organizacijos veiksmai, dokumentai ir deklaracijos, „aiškiai rodo, kad jis palaikė Hitlerio ideologiją bei siekė kurti „judenfrei“ Lietuvą, t. y., Lietuvą be dalies jos piliečių etniniu pagrindu – vyrų, moterų ir vaikų, kurių šeimos gyveno Lietuvoje ilgiau nei 500 metų ir į Lietuvą atvyko pačių lietuvių pakvietimu“.
Bus vieša diskusija
Komisija skubotų sprendimų nesiryžo priimti. Anot jos pirmininko Audronio Imbraso, nuspręsta pasitarti su visuomene, miesto gyventojais.
„Mes surengsime kažkokio formato diskusiją su istorikais, Istorijos institutu, Genocido ir rezistencijos centru, visuomeninėmis organizacijomis, norėdami išgirsti ir išklausyti visas puses. Nes nuomonių ir signalų yra įvairių, tiek kad reikėtų keisti, tiek kad nereikėtų“, – sakė A.Imbrasas.
M.A.Haroldas teigė, kad sprendimas jo nenuvylė, kadangi jo noras ir buvo pradėti panašias diskusijas.
Pažyma apie K.Škirpą
Vilniaus tarybos narys primena ir Lietuvos genocido ir rezistencijos centro pažymą dėl K.Škirpos, kur, jo nuomone, „yra pakankamai daug įrodymų, kad K.Škirpos vardas yra netinkamas gatvės pavadinimui“.
Šioje Kauno miesto administracijos direktoriui Gintarui Petrauskui perduotoje 2015 metų istorinėje pažymoje Lietuvos genocido ir rezistencijos centras teigia, kad centro istorikai visapusiškai išnagrinėjo K.Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais.
„K.Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertintina nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės jis buvo Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui. Kita vertus, 1940–1941 m. jo veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų“, – rašoma pažymoje.
1940–1941 m. K.Škirpos veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų, – rašoma pažymoje.
Apibendrinime išvardinta keletas priežasčių, kodėl K.Škirpa negali būti laikomas Kauno Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono steigėju, atsakingu už jo egzistavimo laikotarpiu 1941 m. liepos 4, 6, 9, 19 d. Kauno VII forte vykdytas masines žydų žudynių operacijas.
Taip pat teigiama, kad K.Škirpai ir jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti, kad antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį, o tai „galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Vis dėlto atkreipiamas dėmesys, kad Berlyno Lietuvos aktyvistų frontas esą „siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu“.
Tačiau M.A.Haroldas įsitikinęs, kad K.Škirpos alėjos pavadinimas kenkia miesto įvaizdžiui, nes „nacių kolaborantų garbinimas yra nepriimtina šiuolaikiniame pasaulyje“.
K.Škirpa (1895 m. – 1979 m.) buvo Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
1940 m. Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį. Ruošė 1941 m. Birželio sukilimą. Po sukilimo paskelbtas Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku.
1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalauta atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, kur gyveno iki pat mirties.
