Išgyvenimai pakirto kojas
Tai, kad beveik prieš 9-erius metus Švėkšnoje, Gediminaičių gatvėje siautėjo milžiniškas gaisras, vis dar išduoda plyne virtę keli sklypai ir po nelaimės juose užsilikusios šiukšlių sąvartos. Aplinkiniai gyventojai toliau sukasi darbuose ir apie nelaimę stengiasi negalvoti.
Vis dėlto, paprašyti prisiminti Švėkšnos amžiaus gaisru vadinamą stichijos siautėjimą, tramdo ašaras. Kitapus gatvės nuo tuometinio gaisro židinio gyvenanti Vanda Nogaitienė pamena nelaimės įkarštyje atsidūrusi net ligoninėje. Moterį iš streso ištiko insultas.
„Jeigu vaikai nebūtų pylę vandens ant mūsų namo nelaukdami kol priartės gaisras, tai ne tik mes, o ir dar viena gatvė būtų sudegusi. Graži diena tada buvo, bet labai stiprus vėjas. Kelias valandas teko gesinti gaisrą. Aš tik iš pasakojimų žinau, nes pati neištvėriau. Visame tame sąmyšyje mane ištiko insultas“, – prisiminimais dalinasi pragarišką gaisrą išgyvenusi ponia Vanda.
Autocisternos brovėsi pro smalsuolių mašinas
Aplink gaisravietę lemtingąją gegužės 10-ąją pačiame miestelio centre esančioje Gediminaičių gatvėje buvo susitelkę tūkstančiai žmonių. Ugniagesių pajėgos skubėjo iš Šilutės, Saugų, Žemaičių Naumiesčio, Gargždų, Šilalės ir Klaipėdos. Sukibę žmonės puolė nešti nelaimėlių turtą į lauką.
Tačiau gausu buvo ir tokių, kurie tiesiog smalsavo, kuo pasibaigs pragarą primenanti nelaimė. Tos dienos situaciją miestelyje Švėkšnos paštininkė Zosė Sapkauskienė pamena kaip tikrą chaosą.
„Privažiavo mašinų, kaip visada, buvo pilna žioplių. Gaisrinėms net nėjo pravažiuoti per tas sustatytas mašinas. Vyrai sukibę rankomis patys bandė iškilnoti tas mašinas. Sujudimas buvo milžiniškas. Vienas klientas puolė lauk iš pašto palikęs net 200 litų grąžą“, – pasakoja paštininkė.
Į degvietę senieji gyventojai negrįžo
Švėkšnos pakraštyje, buvusiame dvaro kumetyne radome apsigyvenusią Rūtos ir Broniaus Meilių šeimą. Senoliai taip pat per didįjį gaisrą neteko savo namų ir beveik viso užgyvento turto.
„Svarbiausia, kad spėjome išsinešti dokumentus ir nuotraukas. Viso kito nėra gaila. Nelabai ir bepamenu aš tą gaisrą po tiek metų. Gyvenam, ir tiek“, – be jokios nuoskaudos dėl ugnies sunaikintų namų pasakojo senolė.
Meilių šeima, kaip ir visi nuo gaisro nukentėję švėkšniškiai, sulaukė finansinės geradarių paramos. Už suaukotus pinigus įsigijo naujus namus. Tačiau Švėkšnoje liko jie ir dar viena stogo virš galvos netekusi šeima. Kiti išsivažinėjo kuo atokiau nuo nelaimę menančio miestelio.
„Mes net neturime duomenų, kur šiuo metu gyvena tos šeimos. Kurtis senojoje vietoje ir atstatyti savo namus buvusioje gaisravietėje niekas nepanoro – tiesiog pasiėmė kompensaciją ir išvažiavo kas kur“, – pasakojo Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.
Aplink degvietę esantį nekilnojamą turtą švėkšniškiams parduoti taip pat sunku. Liepsnų paliesti namai, nors ir sutvarkyti po gaisro, pirkėjų netraukia.
Vienas mūrinis namas pardavinėjamas jau kelerius metus. Pirkėjus sudomina nebent žemės sklypai. Vieną prisijungė šalia degvietės namą turintys kaimynai, kitą neseniai kažin kas nusipirko ir jau statosi namą.
O vienas dar ir dabar apkrautas po gaisro likusiais nuodėguliais, primenančiais apie švėkšniškių išgyventą pragarą.
