Kovo pradžioje, artėjant Tarptautinei rasinės diskriminacijos panaikinimo dienai, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“ pristatė gyventojų apklausos, atliktos 2023 metų lapkritį, duomenis. Buvo siekta ištirti lietuvių nuostatas įvairių socialinių, etninių, religinių ir migrantų grupių atžvilgiu.
Su musulmonais kaimynystėje nenorėtų gyventi net 47 proc. apklaustųjų. 2022 metais šis skaičius buvo gerokai mažesnis, tuomet tai, kad nenorėtų gyventi musulmonų kaimynystėje, sakė 33,9 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.
Kuo bus daugiau, tuo palankiau žiūrėsime?
Pasak islamo tyrinėtojo, profesoriaus Egdūno Račiaus, tai lemia mažas musulmonų skaičius Lietuvoje.
„Šalyse, kur žmonės gali realiai susidurti su musulmonais, jie turi patirtis, kurių pagrindu gali turėti pozicijas. Kuo Lietuvoje bus daugiau musulmonų, tuo tikėtina, kad palankumas bus aukštesnis“, – komentavo jis.
Vis dėlto religijotyrininkas nurodė, kad daugėja Lietuvos piliečių, atsivertusių į islamą. Dažnai tai – jaunos merginos.
„Šios merginos atvirai nemėgsta katalikų bažnyčios, mano, kad ji neatlieka tų funkcijų, kurias turėtų atlikti. Kai kurios pasakojo, kad, kai buvo mažesnės, močiutės jas tempdavo į bažnyčią, o kartais kunigai su toms jaunoms merginom elgdavosi nelabai kultūringai.
Lietuvos piliečių, atsivertusių į islamą, požiūris į katalikų bažnyčią iš esmės yra neigiamas“, – pabrėžė E.Račius.
Lietuvos piliečių, atsivertusių į islamą, požiūris į katalikų bažnyčią iš esmės yra neigiamas.
Pikti žvilgsniai
Į islamą atsivertusi lietuvė Diana gimė Plungėje ir augo kaip katalikė. Ji pasakojo, kad naują religiją priėmė pamažu, sekdama sesers pavyzdžiu, nes būtent sesers įtaka buvusi didžiausia.
„Musulmonė esu nuo 2008-ųjų metų. Sesuo priėmė islamą ir man pradėjo daugiau apie tai pasakoti. Po mano sesers santuokos praėjus dvejiems metams ir aš priėmiau islamą“, – prisiminė Diana.
Anot plungiškės, Lietuvoje ją varstė pikti senjorų žvilgsniai, o tėvams dukrų atsivertimas į islamą tapo dideliu iššūkiu. Vis dėlto ryšį su šeima pavyko išsaugoti.
„Galvojau, kas bebus, bet aš tėvų tikrai nepaliksiu“, – sakė ji. Be to, pati islamo religija skatina nenutraukti santykių su artimaisiais.
Po vestuvių Diana 12 metų gyveno už Lietuvos valstybės sienų – Jordanijoje.
„Ten užsidėjau skarą, atsirado vaikai. Kai priėmiau islamą, skaros buvo naujiena. Buvo tokia baimė. Grįžau į Lietuvą aplankyti tėvų, bet ne su pilnu hidžabu, o tik užsidengdama galvą“, – kalbėjo keturių vaikų mama.
Sulaukusi dvylikos, Dianos dukra taip pat ėmė nešioti hidžabą. Tai plungiškės artimiesiems buvo sunku priimti.
„Tėvams – iššūkis, bet apsiprato. O mokykloje ją priėmė labai šiltai. Jau pirmąją dieną gavo daug komplimentų. Grįžusi sakė: „Mama, nesitikėjau“, – džiaugėsi Diana.
Nepaisant to, mokykloje būta nesutarimų. Tarkim, dėl kalėdinių dainų mokymo bei tikybos pamokų.
„Per Kalėdas vaikai sakydavo: „Oho, mama, kas čia per šventė?“ Juos traukia tas girliandų, eglučių grožis. Turiu paaiškinti, kad tai kita religija, o mes turime savo šventes“, – aiškino Diana.
Aš tik noriu atlikti savo darbą.
Šiuo metu Diana studijuoja vaikystės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Tiesa, susirasti darbo vietą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje nėra lengva.
„Dėl darbo paieškų tikrai matau, kad yra diskriminacijos dėl mano vaikų ir, turbūt, dėl skaros. Jau turėjau keturis pokalbius dėl vaikų darželio auklės pareigų. Bus iššūkis, kai gausiu darbą ir tėvai ateis ir sakys: „Mano vaiką mokins musulmonė su savo pažiūrom.“ Aš savo religijos tikrai nekišu, aš tik noriu atlikti savo darbą“, – tikino Diana.
Paklausta apie maldą, kurią musulmonai turi praktikuoti 5 kartus per dieną, Diana teigė, kad dėl to kyla sunkumų.
„Kadangi dar nedirbau darželyje, nežinau, kaip bus, bet kai vaikai miega, manau, galėsiu ramiai pasimelsti“, – svarstė musulmonų bendruomenės narė.
Ji pridūrė, kad kartą teko melstis bibliotekoje.
„Pagal islamą vyrai neturi matyti, kaip moterys meldžiasi. Kartą meldžiausi tiesiog bibliotekoje. Greitai, kol niekas neįėjo. Paprašiau bibliotekininkės, kad pasaugotų, bet ji po mano prašymo liko truputį apšalusi“, – aiškino Diana, taip pat akcentuodama, kad Lietuvoje stinga vietų, kur būtų galima melstis.
-
Irane mirė 16-metė: ji buvo sulaikyta ir sumušta už tai, kad nedėvėjo hidžabo
-
Musulmonė Alaa Lietuvą laiko savo namais: kas ją čia stebina?
-
Karolina apie uzbekiškus patiekalus bei gėrimus: uzbekai sako – „jei mirti, tai nuo plovo“
-
Štai kokie esame: dauguma lietuvių nenori gyventi greta neįgaliųjų, homoseksualų, musulmonų, rusų
Melstis tenka gatvėje
Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos muftijus Aleksandras Beganskas taip pat pritaria, kad dažnai maldą tenka atlikti ant laiptų ar gatvėje, tačiau leidimo Vilniuje statyti mečetę iš Vilniaus miesto savivaldybės gauti nepavyksta.
„Kiek kartų kalbėjom, varstėm duris, kad kažkas išgirstų mus. Antri metai, kaip laukiu atsakymo iš savivaldybės“, – teigė jis.
Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, didžiąją dalį sklypo netoli oro uosto, kur iki šiol musulmonų bendruomenė planuoja maldos ir bendruomenės namų statybą, užima marijavitų kapinės, todėl realizuoti planų nėra galimybės.
Anot musulmomų muftijaus, kita didelė problema – neigiamas valdžios požiūris. Be to, lietuviai, atsivertę į islamą, susiduria su aplinkinių spaudimu.
„Artimieji prieštarauja, kai kurie bando atkalbėti“, – dalijosi A.Beganskas.
Tik kai nutraukiau alkoholio vartojimą ir kai nebevalgiau kiaulienos, tėvai pastebėjo. Aš slėpiau, nesakiau, nes žinojau, kad tėvams bus tikrai sunku.
Tą patvirtino ir Diana. Ji pasakojo, kad iš pradžių nuo tėvų slėpė tai, kad atsivertė į islamą.
„Tik kai nutraukiau alkoholio vartojimą ir kai nebevalgiau kiaulienos, tėvai pastebėjo. Aš slėpiau, nesakiau, nes žinojau, kad tėvams bus tikrai sunku“, – dalijosi musulmonė.
„Musulmonų bendruomenė – didžiausias pavyzdys“
Paklaustas apie Lietuvos musulmonų bendruomenės ryšį su kitomis kultūrinėmis ar religinėmis grupėmis, musulmonų muftijus A.Beganskas teigė, kad katalikai atsisako daryti bendrus renginius.
„Vienąsyk darėm bendrą renginį Vilniaus universitete. Dalyvavo katalikai, žydų bendruomenės atstovai. Po to katalikų kunigas buvo nubaustas, kadangi sėdėjo kartu su musulmonais ir žydais“, – tvirtina muftijus.
Vis dėlto kunigas Marius Talutis teigė, kad taip būti neturėtų: „Mes tie patys Abraomo tikėjimo vaikai, tie patys motinos vaikai. Visi – nulipdyti iš to pačio molio. Baimės kyla iš nežinojimo. Taip būti neturėtų. Būna visokie bendri susitikimai.“
„Kai ką iš islamo bendruomenės galima paimti net pavyzdžiu: jų tikėjimo karštumą, uolumą. Jie labai nuoširdžiai tikintys. Jie – didžiausias pavyzdys ir dėl jų šeimų: gausios, didelės.
Iš tų žmonių galime tik pasimokyti. Pavyzdžiui, maldingumo. Mes – krikščionys, europiečiai – slepiamės, kompleksuojam, kad nepasirodytume kažkokie tikintys“, – nurodė M. Talutis.
Kunigas pabrėžė, kad pasaulyje yra nesusikalbėjimo net tarp pačių krikščionių.
„Visada prisimenu: nesvarbu, ar žmogus – politikas, ar įžymus asmuo... Aš jį sumažinu iki kūdikėlio, kuris čepsi, norėdamas valgyti. Kai tai suprojektuoji vaizduotėje, žiūrint į žmogų, atsiranda toks jaukumas.
Sau pasakau: „Pažvelk į žmogų mamos akimis.“ Tada dingsta noras kažkaip skirstyti ar teisti“, – dalijosi M. Talutis.
