Lietuvos vyskupų konferencija savo tinklalapyje skelbia svarbiausius vyskupo gyvenimo faktus.
Gimęs 1928 m. spalio 25 d. Rokiškio rajone, Salų parapijos Davainiškio kaime, valstiečių Juozo Tunaičio ir Marijos Jurgelionytės šeimoje. Buvo pirmasis vaikas, turėjo keturis brolius ir seserį. Mokėsi Salų pradžios mokykloje, vėliau Rokiškio gimnazijoje, kurią baigė 1949 m. aukso medaliu. 1949–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultete matematiką ir astronomiją.
1950 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs 1954 m. rugsėjo 12 d. vysk. Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu.
Dirbo šiose parapijose:1954 10 01 – 1960 07 31 administratoriumi Palūšėje,1960 08 02 – 1961 04 31 klebonu Dūkšte, nuo 1961 05 02 administratoriumi Dubičiuose, nuo 1968 03 22 vikaru-adjutoriumi Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje, o nuo 1978 06 06 – šios parapijos klebonu.
Nuo 1980 06 25 ėjo Vilniaus arkivyskupijos kurijos notaro, tribunolo teisėjo, o vėliau oficiolo pareigas.
1980 02 01 paskirtas Šventojo Tėvo rūmų kapelionu (monsinjoru).
1989 06 14 tapo Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleriu.
Pal. popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gegužės 8 d. nominavo tituliniu Sasuros vyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo augziliaru. Vyskupu konsekruotas 1991 m. gegužės 19 d.
1992 03 04 Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis paskyrė vysk. Juozą Tunaitį Vilniaus arkivyskupo generalvikaru. Šias pareigas ėjo iki 2010 03 04.
Nuo 2010 m. kovo 4 dienos buvo vyskupas emeritas, bet ir toliau ėjo tribunolo oficiolo pareigas.
Visą ilgą dvasininko gyvenimą, net ir tapęs vyskupu, jis buvo ypač rūpestingas nuodėmklausys. Kas sekmadienį, nė pusryčių nevalgęs, sėsdavo į klausyklą ir likdavo joje iki vidurdienio ar net ir popietės, kol tikinčiųjų eilė pagaliau ištirpdavo.
Ne vienas yra liudijęs, kad būtent vyskupo Tunaičio dėka suvokė tikrąją išpažinties ir asmeninio dvasinio vadovavimo prasmę. Tikinčiųjų mėgstamas nuodėmklausys buvo geriausiu pavyzdžiu konfratrams, ypač jauniems kunigams, kaip svarbu kantriai išklausyti kalčių ir abejonių slegiamą žmogų, kokios vilties teikia paguodos žodis iš dvasininko lūpų.
Tuo galėjo įsitikinti kiekvienas, su pačiais įvairiausiais reikalais į jį kreipęsis Šv. Mikalojaus klebonijoje ankstesniais ar Arkivyskupijos kurijoje pastaraisiais dešimtmečiais. VyskupasTunaitis galėjo praleisti pietus ar vakarienę, tačiau nė vienam nėra pasakęs: ateikite rytoj, priėmimo valandos baigėsi.
Jo dėmesys pagyvenusiai parapijietei, elgetai ar aukštiems asmenims visiškai nesiskyrė – kiekvieną priimdavo kaip mylimą ir svarbų krikščionių bendruomenės narį. Bendruomenės pabrėžimas, žvilgsnis į žmonių santykius per bendruomenės prizmę, buvo išskirtinis vyskupo Tunaičio bruožas.
Jis be galo brangino ir puoselėjo ryšius, kurie skirtingais gyvenimo laikotarpiais jį susiejo su gimtąja parapija, klasės draugais, bendrakursiais kunigų seminarijoje. Jie buvo svarbiausi svečiai visose iškilmingose pamaldose ar paminėjimuose, susijusiuose su vyskupo Tunaičio pareigomis ar sukaktuvėmis.
Ištikimybė savo dvasiniam pašaukimui, Šv. Tėvui, Tėvynei ir bičiuliams jo asmenyje nuostabiai derėjo su begaliniu kuklumu, paprastumu ir darbštumu. Vargiai kas suskaičiuos, kiek pamokslų ir laiškų vyskupas Tunaitis yra parašęs, kas kartą skirdamas tam ir daugybę laiko, ir dėmesio. Kiekvienas darbelis jam buvo svarbus, kiekvienas prašymas susitikti, aplankyti, net ir susilpnėjus sveikatai, nelikdavo be atliepo.
Prašome visų tikinčių pasimelsti, kad mūsų Gerajam Vyskupui Dievas būtų maloningas ir pasišaukęs priimtų į savo amžiną artumą, kurios troškimu vyskupas Juozas nuolat gyveno.
Velionis bus pašarvotas birželio 2 dieną Vilniaus arkikatedros šv. Kazimiero koplyčioje. Laidotuvių Šv. Mišios – birželio 4 dieną (pirmadienį), 12 val. Vilniaus arkikatedroje. Atsižvelgiant į paties a.a. vysk. J. Tunaičio pageidavimą, jis bus palaidotas prie Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios.
Velionis bus pašarvotas birželio 2 dieną Vilniaus arkikatedros šv. Kazimiero koplyčioje.
Žmonių širdyse lieka atminimas šviesaus Dievo kunigo, savo gyvenimą dosniai atidavusio visiems, kuriuos jam siuntė Viešpats;
maldos vyro, stiprybės sėmusio iš Eucharistijos, uolaus Liturginių valandų kalbėjimo, kasdienio rožinio maldos;
vargšų tėvo, guodusio, šelpusio, padėjusio daugybei žmonių, kurie nuolatos beldėsi į jo duris ir dosnią širdį paramos bei pagalbos;
ištikimo bičiulio, mylėjusio ir puoselėjusio draugystę;
Vilniaus arkivyskupo pagalbininko, rūpestingai ėjusio jam patikėtas pareigas.
Ganytojas ėjo 84-tuosius amžiaus metus.
