Tyrimas parodė, kad nepakankamas imigrantų pastangas integruotis didele kliūtimi įvardijo daugiau kaip pusė (54 proc.) respondentų, ketvirtadalis (26 proc.) jų teigė, jog tai yra maža kliūtis. Šią priežastį dauguma gyventojų minėjo ir anksčiau atliktuose analogiškuose tyrimuose – prieš trejus metus didele kliūtimi per menkas migrantų pastangas laikė 75 proc. apklaustųjų, 2017 m. taip manė 6 iš 10 tyrimo dalyvių.
Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertės Mintautės Jurkutės, apklausos duomenys parodė, kad atsakomybę už imigrantų integracijos procesą gyventojai vis dar linkę perkelti ant pačių imigrantų pečių. Kita vertus, jos pastebėjimu, per pastaruosius trejus metus manančių, kad imigrantų pastangos integruotis yra didelė kliūtis, sumažėjo penktadaliu.
„Matome ir teigiamų poslinkių, rodančių, kad visuomenės požiūris į imigraciją galimai sąmoningėja. Visgi tebevyrauja nuomonė, kad dėl integracijos nesėkmių kalti visų pirma patys žmonės. Toks požiūris nėra teisingas, kadangi įtrauktis visų pirma yra abipusis procesas, kuriame lygiomis dalimis turėtų dalyvauti tiek atvykėlius priimanti valstybė ir visuomenė, tiek į ją bandantys įsilieti žmonės“, – komentuoja M.Jurkutė.
Tyrimo duomenimis, maždaug po penktadalį apklaustųjų akcentavo ir kitas nesėkmingos imigrantų integracijos priežastis – 23 proc. teigė, kad didelė kliūtis yra ribotos galimybės gauti išsilavinimą, sveikatos priežiūrą ir socialinę apsaugą, 21 proc. pabrėžė, kad labiausiai kliudo imigrantų patiriama diskriminacija, o 25 proc. buvo įsitikinę, jog prie imigrantų nesėkmių prisideda neigiamas jų įvaizdis žiniasklaidoje.
Vien stengtis gali ir nepakakti
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė Eglė Samuchovaitė sako, kad žmogaus motyvacija ir pastangos yra be galo svarbus veiksnys, tačiau ne vien tai lemia integracijos sėkmę ar nesėkmę.
„Dažnai integracija suprantama gana primityviai, vertinant, ar žmogus turi darbą ir ar moka lietuvių kalbą. Bet ar to pakanka tam, kad jaustumeisi pilnaverčiu visuomenės nariu? Ko gero, ne. Gali turėti didžiausią motyvaciją, stengtis, bet yra ir iššūkių, kurie nuo tavęs nepriklauso ir kuriuos įveikti be galo sunku. Pavyzdžiui, visuomenės nuostatos užsieniečių atžvilgiu šalyje. Tarkime, ar gali jaustis priimtas visuomenės, kai troleibuse tave apspjaudo ar pavadina beždžione“, – retoriškai klausia ekspertė.
Todėl, pasak E.Samuchovaitės, svarbu suprasti, kad imigranto (-ės) integracijos kelyje yra bent trys dedamosios. „Žinoma, tai – paties žmogaus, kuris bando įsilieti į visuomenę, pastangos, jo įgūdžiai, psichosocialiniai iššūkiai, gyvenimiška ir darbinė patirtis, motyvacija. Taip pat svarbi valstybė ir jos veikiančios sistemos tokiose srityse kaip būstas, užimtumas, socialinė parama, sveikatos priežiūra, pagalba vaikams mokyklose, kalbos kursai ir taip toliau. Trečia dedamoji yra visuomenė ir jos nuostatos, darančios reikšmingą įtaką tam, ar žmogus jausis priimtas“, – aiškina ji.
Atvykusiems į Lietuvą suktis reikia sparčiai
E.Samuchovaitė pasakoja, kad dirbdamas su užsieniečiais ir jų šeimomis, Lietuvos Raudonasis Kryžius taiko integracijos atvejo vadybos metodą, kuris apima ne tik pagalbą ieškant darbo.
„Žiūrime gerokai plačiau ir stengiamės atverti daugiau galimybių – kaip žmogus galėtų tobulėti, ko mokytis, galbūt savanoriauti, galbūt pradėti smulkųjį verslą. Ir matome, kad dauguma imigrantų išties stengiasi kuo greičiau realizuoti save, kadangi tam, jog išgyventum mūsų socialinėje sistemoje, suktis reikia gana sparčiai. Parama, priklausomai nuo integracijos proceso sėkmės ir žmogaus pažeidžiamumo, gali greitai nutrūkti, o be darbo žmogus ilgai neišsilaikys“, – teigia E.Samuchovaitė.
Kalbėdama apie socialinių paslaugų prieinamumą imigrantams, ekspertė pastebi, kad jis itin priklauso nuo užsieniečių teisinio statuso, o ši sritis pas mus kol kas gana paini ir diferencijuota.
„Tarkime, prieglobščio pasiprašę ir jį gavę asmenys patenka į centralizuotą integracijos sistemą ir gauna tam tikras paslaugas ir paramą, turintieji leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių paramos integracijai negauna, karo pabėgėliai iš Ukrainos, gavę laikiną apsaugą, yra integruoti į valstybės socialinės apsaugos sistemą. Tad apibendrinti, koks yra tas paslaugų prieinamumas imigrantams, yra sunku. Žiūrint iš integracinės pusės, sistema turėtų būti labiau orientuota į konkretaus žmogaus situaciją ir jo integracinius poreikius. Reikia pripažinti, kad tokią sistemą užtikrinti yra gana sudėtinga“, – sako E.Samuchovaitė.
Sunkumai būsto nuomos ir darbo rinkose
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovės akcentuoja, kad ypač svarbus kliuvinys integracijai yra imigrantų patiriama diskriminacija.
„Iš mūsų patirties galima pasakyti, kad bene ryškiausiai ji pasireiškia būsto nuomos bei darbo rinkose. Pasitaiko atvejų, kai ieškantiems būsto užsieniečiams keliamos neįvykdomos nuomos sąlygos, didinamos kainos, nesąžiningai skaičiuojami papildomi mokesčiai, nepagrįstai negrąžinami depozitai. Darbo rinkoje kitataučiams nevengiama siūlyti nelegalaus darbo, mažesnį darbo užmokestį nei toje pozicijoje yra įprasta, taip pat būdingos prastesnės darbo sąlygos, nesumokama už papildomas darbo valandas, nesąžiningai sprendžiami darbiniai konfliktai“, – vardija E.Samuchovaitė.
Lygių galimybių ekspertė M.Jurkutė sako, kad dėl diskriminacijos imigrantai į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipiasi retai, bet tai nereiškia, kad jie jos nepatiria. „Tikrieji kitataučių diskriminacijos mastai Lietuvoje nėra žinomi. Viena svarbiausių to priežasčių – daugelis imigrantų yra socialiai pažeidžiamesni ir naujoje šalyje nesijaučia tvirtai, nežino visų savo teisių, neretu atveju vengia skųstis, bijodami neigiamų pasekmių iš darbdavių, kolegų pusės“, – įsitikinusi M.Jurkutė.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė E.Samuchovaitė pritaria, kad dalis imigrantų, atvykusių į Lietuvą, dirba mažiau kvalifikuotus darbus, dažnai ne pagal savo išsilavinimą ar profesiją, tad nesijaučia savo rogėse: „Tai turi tiesioginės įtakos tiek jų padėčiai darbo rinkoje, tiek ir jų motyvacijai, nes tenka mažinti lūkesčių kartelę.“
Visuomenės nuostatoms didelę įtaką turi žiniasklaidos ir institucinis naratyvas
E.Samuchovaitės nuomone, imigrantų patiriamos diskriminacinės situacijos viešajame gyvenime yra tiesiogiai susijusios su bendromis visuomenės nuostatomis jų atžvilgiu.
„Įdomu tai, kad dauguma apklausų, tiriančių gyventojų nuomonę kitokios tautybės ar religijos asmenų atžvilgiu, baigiasi išvada, kad respondentai, ypač reiškiantys neigiamas nuostatas, retai turi tiesioginį kontaktą su šiais žmonėmis. Taigi daroma prielaida, kad nuostatas užsieniečių atžvilgiu formuoja žiniasklaidos ar instutucinis naratyvas“, – nurodo E.Samuchovaitė.
Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovės, viešojoje erdvėje pateikiamos informacijos ir jos tono įtaka ypač jautėsi 2021 m. Lietuvos–Baltarusijos pasienio krizės atveju, kai didžioji dalis bendruomenių kategoriškai atsisakė priimti ir apgyvendinti pabėgėlius, motyvuodamos didesnio nusikalstamumo ir kitomis baimėmis.
„Tą, beje, gerai iliustruoja ir aptariamos naujausios apklausos duomenys, parodę, jog prieš trejus metus, kai ši tema buvo visose antraštėse, neigiamą imigrantų įvaizdį žiniasklaidoje kaip kliuvinį minėjo daugiau nei dvigubai daugiau gyventojų nei šiemet. Taigi visos žmonių grupės piešimas vien per grėsmės, nusikalstamumo prizmę veikia išties stipriai“, – sako ekspertė.
