Interviu savaitraščiui „15min“ jis pasidalijo mintimis apie estų norą kilnoti NATO oro policijos misiją, menką gynybos finansavimą, mums įprastus, bet vietos gyventojus stebinančius pokyčius Afganistano Goro provincijoje.
– Estija siekia kad NATO oro policijos misija būtų rotuojama tarp visų Baltijos šalių. Koks jūsų vertinimas?
– (Ilgokai tyli) Dvejopai vertinu. Jei Estijoje pradėtų veikti karinis oro uostas, Baltijos šalių saugumui nebūtų blogai.
Tačiau dabar diskutuojama apie išmaniąją gynybą (angl. smart defense). Jei kalbame apie protingą pinigų investavimą, sutelkiant kelių valstybių pastangas ir finansus, reikėtų labai gerai pasverti. Ar yra prasmė dubliuoti techninę tarnybą, įvairius projektus?
– Gynybos srityje Talinas prieš Vilnių turi svarų argumentą – šių metų biudžete jai skiriama 2 proc. Lietuva skirs vos 0,95–0,97 proc. bendrojo vidaus produkto.
– Kiek kariuomenei demokratinėje valstybėje duodama, su tokiu finansavimu ir reikia vykdyti užduotis. Saugumas išreiškiamas piliečiais, kurie nusprendžia tapti kariais ir ginti savo valstybę. Juos reikia išlavinti, aprūpinti modernia ginkluote, įrengimais. Čia ir yra požiūris. O daugiau komentuoti nenoriu.
– Netrukus NATO viršūnių susitikime žadama patvirtinti tikslą, kad afganų pajėgos kitąmet galės imtis vadovauti kovinėms operacijoms visoje šalyje. Ar ne per ankstyvas atsakomybės perdavimas?
– Atsakomybės afganams perdavimo laikotarpis suskirstytas į etapus. Tiek ISAF (International Security Assistance Force – Tarptautinės saugumo palaikymo pajėgos), tiek patys afganai vertina kiekvieną provinciją atskirai. Buvo pirmoji fazė – įvertinta, kur grėsmė mažiausia ir afganai gali patys kontroliuoti padėtį. Jau ir antras etapas paskelbtas – per jį dalis Goro provincijos teritorijos perduota afganų atsakomybei, dabar laukiama trečio etapo. Manau, tai pasiteisina.
– Įsivaizduokite, kad rytoj Goro provincijoje, kurios atkūrimui vadovauja Lietuva, nebelieka nė vieno mūsų kario. Ar afganai būtų pajėgūs susitvarkyti?
Arvydas Pocius: Saugumas išreiškiamas piliečiais, kurie nusprendžia tapti kariais ir ginti savo valstybę.
– Manyčiau, kad jau gali. Pakankamai padirbėta su vietos policija, kuri yra pagrindinė tvarką užtikrinanti institucija. Yra NDS (National Directorate of Security – Nacionalinis saugumo direktoratas, Afganistano žvalgybos tarnyba) ir pernai atsiradusi ANA (Afganistano nacionalinės armijos) kuopa. Per praėjusius metus mūsų policijos operacijų ir mokymo grupė parengė nemažą grupę policininkų specialioms užduotims vykdyti, kiti specialistai dirbo su kitomis institucijomis.
– JAV ir kitos šalys iš Afganistano atitraukia savo karius. Ar nepasikartos sovietų armijos išvedimo bėdos?
– Tikiu, kad nesikartos panašios istorijos. Vienoks buvo Sovietų Sąjungos išėjimas, sudeginant visus tiltus. Galima sakyti, sovietai išėjo trenkdami durimis: nutraukė nebaigtus projektus, mokyklų ir gamyklų statybą. Dabartinė padėtis kitokia. Dabar su visomis ISAF šalimis kalbama apie tolimesnę paramą vietos gyventojams – išvedus karinę dalį, palikti civilinius projektus, kad būtų tęsiami valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų projektai.
– Kaip nuo to laiko, kai pirmą kartą išlipote iš lėktuvo, pasikeitė Goro provincija?
– Kaip kareiviai juokaudavo, pirmas Čagčarane į galvą šaunantis sakinys – „Welcome to the moon“ („Sveiki atvykę į Mėnulį“). Aplinka išties buvo tokia: aplink – kalnai, daug dulkių, smėlio, kažkur toli – beveik nematomas Čagčarano miestelis, molinės trobelės lyg viduramžiais ir Provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovykla plyname lauke – palapinės, šiokia tokia apsauga. Pradžia buvo tikrai sudėtinga visomis prasmėmis – psichologine, logistine, operacine, nes nežinojome, kas mūsų laukia.
Stengiuosi aplankyti kiekvieną PAG ir visada pastebiu pasikeitimų. Vienas didesnių įspūdžių buvo, kai nuvykęs į antrą ar trečią PAG pamačiau vaikštančius afganus su mobiliaisiais telefonais. Tai buvo pirmas supratimas, kad ne be reikalo ten esame. Šiuo metu Afganistane yra 16 mln. mobiliųjų telefonų abonentų, o 2005 m. Goro provincijoje jų visai nebuvo. Po truputį atsirado naujų pastatų, mokyklų, hidroelektrinių, tiltų. Čagčarane matome išasfaltuotas gatves ir saulės energiją naudojančius žibintus. Žmonės vakarais net rinkdavosi aplink ir laukdavo, kol sutemus jie užsidegs.
Išasfaltuotas Čagčarano oro uosto takas, įrengta infrastruktūra, oro uosto teritorijos apsaugą perėmė policija, kuriama Navigacijos tarnyba. O juk kažkada reikėdavo leistis ant žvyrkelio. Iškart jaučiamas padidėjęs žmonių judėjimas, skrydžių skaičiaus augimas. Goro provincija nebėra izoliuota. Jau nuo PAG-2 laikų afganai pradėjo pirkti žemę greta stovyklos ir statytis namus. Jie suprato, kad mūsų buvimas užtikrina saugumą. Nebeliko neriboto plėšikavimo ir korupcijos.
– Mes greiti piktintis afganais, tačiau kritikos nusipelno ir užsienio kariai. Vienas ima deginti Koraną, kitam atrodo šaunu šaudyti į afganus dėl pramogos ar fotografuotis su kovotojų lavonais…
– O kas dedasi civilizuotame pasaulyje? Andersas Behringas Breivikas kiek žmonių iššaudė Norvegijoje, nors, atrodo, taiki šalis… Kitose šalyse pasitaiko psichikos ligonių, narkomanas paima ginklą. Būna tokių atvejų ir Afganistane, kai kariams galbūt sveikatos problemų atsiranda, gal stresas. Prisideda ir kultūros skirtumų nesuvokimas. Bet tai nėra sistema.
– Netrukus visa atsakomybė už šalies saugumą bus perduota afganų pajėgoms ir lietuvių PAG galės keliauti namo. Tiek politikai, tiek kariuomenės atstovai pripažįsta, kad mes ir toliau vienu ar kitu būdu liksime Afganistane. Kaip įsivaizduojate tolesnį kariuomenės indėlį?
– Visų pirma tai bus politinis sprendimas. Kiekviena valstybė žiūri atskirai. PAG turi 2013 m. užbaigti savo misiją ir transformuotis į kitokią misiją: mokymo, patarimų užduotis. Kitos užduotys keliamos specialiųjų operacijų pajėgoms, oro pajėgų mokymo grupė rengia sraigtasparnių pilotus ir technikus, logistų grupė Kabule turi tęsti darbą, nes pati misija ISAF sudėtyje nėra baigta. Išėjimas iš Goro provincijos bus, bet apie išėjimą iš Afganistano dar nėra kalbų. Jei afganai oficialiai kreipsis paramos, tiek NATO, tiek Lietuva svarstys. Įvertinę savo galimybes žiūrėsime, kuo galėsime padėti.
Lietuva Goro provincijoje
Lietuvos vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė Gore yra bendra civilių ir karių misija, kuri padeda valdžiai plėsti įtaką, užtikrinti saugumą ir sudaryti sąlygas provincijai atkurti. Nuo 2005 m. vasaros joje pabuvojo 3,5 tūkst. karių (iš viso Lietuvos kariuomenėje tarnauja nuo 13 tūkst. iki 16 tūkst. karių).
Lietuvos užsienio reikalų ministerija 169 projektams Goro provincijoje 2006–2011 m. skyrė 15,37 mln. Lt.
