Lietuvos tautinių bendrijų tarybos narė, Baltijos šalių čečėnų bendrijos pirmininkė A.Saijeva mūsų šalyje gyvena nuo 1994-ųjų lapkričio – Pirmojo Čečėnijos karo išvakarių. Būdama nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos užsienio reikalų viceministre, į Lietuvą ji atvyko oficialaus vizito, tikėdamasi atidaryti informacinį centrą. Taip ir pasiliko, nes antrą viešnagės Lietuvoje dieną Rusijos armija pradėjo Čečėnijos sostinės Grozno šturmą.
Į Čečėniją moteris sugrįžo tik 1997-aisiais, jau pasibaigus Pirmajam karui – lydėjo lietuvių politikų delegaciją. Miestą rado apgriautą. Nebebuvo ir jos tėvo namų. Vyrą infarktas buvo pakirtęs praėjus metams nuo jos išvykimo. Vaikų pora neturėjo.
Nepaisydama galimo pavojaus, A.Saijeva norėjo atgal keliauti iškart – galvojo pabūsianti tik mėnesį kitą, bet kolegos primygtinai prašė likti jiems svarbioje Lietuvoje. Iš pradžių moteris net nesimokė lietuvių kalbos – galvojo, neprireiks, bet šiandien ji jau neblogai kalba lietuviškai. Padėjo kursai Kaune ir nuolatiniai pokalbiai su bičiuliais.
Tačiau prie vieno dalyko per ilgus gyvenimo Lietuvoje metus A.Saijeva taip ir nepriprato.
“Prie cepelinų, – prisipažino ji dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ kūrėjams. – Tik prie cepelinų. Tiesą sakant, lietuviška virtuvė man ne prie širdies. Negaliu sakyti, kad esu didelė kaukazietiškos virtuvės mėgėja, bet greičiausia esu pripratusi prie čečėniškos virtuvės, prie to, ką ten gamindavo mano mama, ir aš pati savo vyrui gamindavau čečėniškus patiekalus. Taip ir nepripratau, deja, nors stengiausi.
Gaila, daug lietuviškų patiekalų gaminami su kiauliena. Jų iškart turiu atsisakyti, nes musulmonai kiaulienos nevalgo. Antra, lietuviški patiekalai perdėm sotūs, gausu mėsos ir bulvių, miltinių patiekalų – man jie niekada nepatiko. Mano draugai žino, ką valgau, ir, kai būnu svečiuose, pagamina ir sau, ir man.”
A.Saijeva tiki, kad gyvenime dar išauš diena, kai ji pamatys Šiaurės Kaukazo tautas laisvas, nusikračiusias svetimųjų jungo, besidžiaugiančias gyvenimu. „Šiandien turiu tik vieną svajonę – grįžti į tėvynę, kur galėčiau gyventi laisva, kur žmonės jaustųsi laisvi ir laimingi. Kad nebijotų rytojaus, kad nebūtų baisu dėl savo vaikų ir savo ateities“, – pasakojo moteris filmo, kurio heroje tapo, kūrėjams.
Režisierės Aistės Ptakauskės kuriamo pilnametražio dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ herojėmis tapo penkios skirtingų tautybių moterys. Keturios iš jų – čečėnė, jamaikietė, amerikietė ir urugvajietė – atsikraustė gyventi į Lietuvą skirtingu metu ir dėl skirtingų priežasčių, penktoji – romė – gimė Lietuvoje.
Kartu ši juosta, kurios premjera numatyta spalio pradžioje, yra kvietimas pasvarstyti, kas mus verčia jaustis svetimais, paraginimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais, noras atkreipti lietuvių dėmesį į migrantų teises ir paskatinti Lietuvos visuomenę būti atviresne kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.
Imigrantai sudaro vos procentą Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Galbūt dėl to, kad Lietuva – viena iš imigrantams nepakančiausių visuomenių žemyne.
Tai ypač akivaizdu moterų imigrančių atveju: dauguma jų patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį: per mažai dalyvauja šalies socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo). Negana to, viešajame diskurse daugėja neapykantą imigrantams kurstančių pasisakymų.
Projektą remia Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programa. Filmo premjera numatoma spalio pradžioje, daugiau informacijos apie jį galite rasti „Pasaulio virtuvės“ tinklalapyje.
