700 tonų menkių, paskaičiavus pagal vidutinę šios žuvies supirkimo kainą, sudarytų apie 2,8 mln. Lt. „Kas yra žuvis žvejams? Tai pinigai žuvies pavidalu“, – žodžių į vatą nevyniojo Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas Vaclovas Petkus.
Žvejybos verslo tinklas gana platus: skaičiuojama, kad viename atviroje Baltijoje žvejojančiame laive dirba 5–6 žmonės, viena darbo vieta jūroje sukuria dar apie 5–6 darbo vietas krante.
Vėjas įkalino uoste
Praėjusiais Lietuvos žvejai išgaudė apie 81 proc. jiems paskirtos menkės kvotos, strimelių – 98 proc., šprotų – 99 proc.
Ankstesniais metais iki komercinės žvejybos draudimo sezono – iki liepos – žvejai jau būdavo pagavę 72–75 proc. jiems paskirtos kvotos. Pernai tuo metu buvo išgaudę tik pusę.
V.Petkus pasakoja, kad praėjusiais metais žvejai skubėjo gaudyti šprotų bei strimelių, o menkes planavo išgaudyti rudenį. Tačiau gamta žiauriai pasijuokė iš žvejų planų: audringas ruduo ir žiema laivus tiesiog įkalino uoste. Lapkritį buvo tik 11 žvejybai tinkamų dienų, gruodį – vos 3.
Pamatę, kad Lietuvai skirta kvota nebus išgaudyta, valdininkai paprašė Europos Komisijos malonės – leisti 2012-aisiais pagauti daugiau.
„Iš Briuselio sulaukėme palankaus atsakymo – 10 proc. praėjusių metų kvotos perkėlė į šiuos metus“, – gerą žinią pranešė V.Petkus. Šiais metais Lietuvos komercinės žvejybos įmonės galės pagauti 4696 t menkės.
„Kvota nėra konstanta. Europos mokslininkai kiekvieną rudenį numato žuvų biomasę ir rekomenduoja ES, kiek ko bus galima pagauti. Šiemet perpus sumažintos strimelių ir šprotų kvotos. Šios rūšys saugomos, kol atsistatys jų populiacija. Kai vėl padaugės strimelių ir šprotų, bus mažinama menkių kvota. Visos trys rūšys yra plėšrūnai ir minta viena kita, tad pastebėjus, kad kurios vienos mažėja, turime palaukti, kol populiacija atsistatys“, – paaiškino V.Petkus.
Kvota šalims paskaičiuojama pagal valstybei priklausančios jūros dalį. Lietuvai priklauso apie 3,8 proc. Baltijos jūros ploto, paskirta kvota sudaro 4 proc. visos leidžiamos pagauti žuvų dalies.
Lašiša žvejų nevilioja
Lietuvos žvejams suteikiamos ir kvotos lašišoms. Šiais metais leidžiama pagauti 1899 vienetus lašišų. Tačiau šia žuvimi lietuviai nesigundo. Pernai buvo pagauta tik 2,4 proc. leidžiamo kiekio.
Žvejai tikina, kad lietuviams gaudyti šių žuvų tiesiog neapsimoka, nes norvegų lašišos parduodamos daug pigiau nei kainuotų lietuviškos. Viena žvejybos kompanija praėjusiais metais buvo užsimojusi gaudyti tik lašišas, tačiau labai greitai atsikando savo sumanymo.
Beje, dalis lietuvių įmonių pagautų žuvų Klaipėdos uosto net nepasiekia: šprotai bei strimelės gabenamos tiesiai danams arba latviams. Lietuvoje neliko nė vienos kompanijos, kuri perdirbtų šias žuvis. Dalis menkių taip pat eksportuojama.
Lyg seni „žiguliai“
Šiuo metu atviroje Baltijoje žvejoja 13 įmonių su 35 laivais. Dar prieš kelerius metus komercine žvejyba užsiėmė 65 laivai. Dalis laivų savininkų pasinaudojo ES siūloma galimybe išeiti iš verslo ir gauti paramą. Senieji laivai buvo atiduoti į metalo laužą ir supjaustyti.
Žvejai pasakojo, kad parama labiausiai susigundė itin susenusių laivų savininkai. Buvo kompanijų, kurios už savo lūženas gavo apie 1,5–2 mln. Lt. Dauguma žvejų iš šių pinigų prakuto, vaikams nupirko butų ir į jūrą daugiau nebegrįžo.
Pramoninės žvejybos Baltijoje bendrovės „Spika“ vadovas Gintaras Gylys rėžia iš peties: Lietuvos komercinės žvejybos laivynas atrodo kur kas skurdžiau net už kaimynų latvių.
„Padėtį palyginčiau su lenktynėmis magistralėje. Mes važiuojame senaisiais „žiguliais“, o visi kiti naujais automobiliais lekia pro šalį ir net neatsigręžia. Žemės ūkyje būtų taip pat, jei mūsų žemdirbiai vėl turėtų dirbti žemę senuoju „Belarus“. Skirtingai nuo žemdirbystės, žvejybos sektorius neremiamas ir neskatinamas įsigyti naują techniką“, – apgailestavo G.Gylys.
Bendrovė „Spika“ turi du žvejybinius laivus. Vienam netrukus sueis 40, kitam – 26 metai. „Šiuos laivus rusai statė 25 metams. Taigi ir mūsų jauniklis, kaip jūs pavadinote, beviltiškai susenęs“, – teigė G.Gylys.
Ką reiškia beviltiškai susenęs? Ogi kai švedai ar danai apynaujais laivais net ir vėjuotą dieną traukia menkes, klaipėdiečiai nedrįsta net pro uosto vartus išplaukti.
Vidutinis Lietuvos žvejybinių laivų amžius – maždaug 40 metų. Metaliniai gargarai – degalų rijikai. Skaičiuojama, kad vienai parai darbo tokiu laivu reikia maždaug 1000 litrų dyzelino, tai žvejybos įmonei atsieina apie 2600 Lt (žuvininkyste užsiimančioms įmonėms perkant degalus nereikia mokėti PVM bei akcizo mokesčio, – aut. past.).
Naujas laivas – tik miražas
„Spika“ praėjusiais metais išgaudė visą jai skirtą kvotą ir pasinaudojo suteikta galimybę gaudyti dar daugiau. „Išgaudėme apie 120 proc. mums suteiktos kvotos. Pajamos augo, tačiau ir išlaidų turėjome žymiai daugiau. Vien degalų kainų augimas smogė, o kur dar senų laivų remontas. Todėl mūsų darbas primena tarsi pilstymą iš vieno kibiro į kitą“, – reziumavo G.Gylys.
Klaipėdos žvejybos bendrovių vadovai, paklausti apie galimybę įsigyti naują laivą, tik karčiai juokėsi: padaryti tai be valstybės pagalbos – tarsi misija neįmanoma.
Paskaičiuota, kad vidutinis naujas laivas kainuotų apie 7–10 mln. Lt. Tokio laivo įpirkti be paskolos nesugebėtų nė viena žvejybos bendrovė. „Paėmus kreditą trisdešimčiai metų tektų juodai arti vien tam, kad bankui sumokėtum paskolą ir palūkanas. Po trisdešimties metų turėtum savo laivą, tačiau jau susenusį“, – apgailestavo verslininkas.
Žuvininkystės tarnybos atstovas V.Petkus pritaria žvejams: atnaujinti laivyną be paramos – neįmanoma. „Kreipėmės į ES dėl galimybės gauti paramą laivams įsigyti, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Manau, kad reikia ieškoti būdų, kaip žvejams padėti, galbūt per kažkokias mokestines lengvatas, galbūt reikėtų teikti lengvatinius kreditus“, – teigė V.Petkus.
Gegužę Lietuvoje lankysis ES jūrų reikalų ir žuvininkystės komisarė Maria Damanaki. Žvejai ketina dar kartą atkreipti jos dėmesį į šią problemą ir tikisi, kad pavyks įkalbėti komisarę ieškoti būdų, kaip prisidėti prie Lietuvos žvejybos laivyno atnaujinimo. Iš Lietuvos valdžios paramos žvejai nelaukia. „Latvijos ir Estijos sostinės – uostamiesčiai. Ten valdininkai pro langus mato uostus. Mūsiškiai nutolę per 300 kilometrų ir dažnai strimelės nuo menkės neskiria“, – apgailestavo jie.
