Lukšiai, turintys apie 1,6 tūkst. gyventojų, driekiasi šalia Kauno – Šakių plento. Pravažiuojantiejis atkreipia dėmesį į gražų parką su daugybe skulptūrų, tvenkiniu, tinklinio aikštele. Kitoje kelio pusėje, miestelio aikštėje trykšta fontanai, vasarą klombose žydi gėlės. Jaukiame miestelyje nekilnojamojo turto kainos netgi didesnės nei rajono centre Šakiuose.
Kalvis, palikęs sostinės šurmulį
„Lukšių apylinkės yra mano gimtinė. Prieš metus atsikėliau čia iš Vilniaus, kur gyvenau ir kūriau daug metų. Lukšiuose labiau jaučiu gamtą, mėgaujuosi ramybe“, – kalbėjo Zyplių dvaro dirbtuvėse kalviaujantis Mindaugas Lažauninkas.
Lukšių bendruomenė turtinga menininkais: čia kuria tautodailininkas Vidas Cikana, Rigimantas Stanaitis, Edvardas Mačaitis, Eglė Kurcikevičienė, Valdas Paukštys. Jų dėka miestelis nuolat praturtėja tiek vietinių, tiek atvykstančių menininkų dirbiniais.
„Kol čia neapsigyvenau, per nepriklausomybės laikotarpį kaskart atvažiuodamas matydavau, kaip keičiasi Lukšių veidas: ten, kur buvo stotelė, iškilo koplyčia, pelkėtoje laukymėje sukurtas parkas“, – pasakojo M.Lažauninkas.
Tapę laisvi sukūrė ir laisvą seniūniją
Lukšių seniūnas Vidas Cikana Lukšiuose gyvena nuo 1981 m. ir yra tikras miestelio patriotas. 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jis tapo Lukšių apylinkės viršaičiu ir iš peties ėmėsi diegti naujoves. Menininkui, turinčiam įgimtų energingo vadybininko savybių, daug kas klojosi kaip iš pypkės.
„Tada viskas kūrėsi iš naujo, atsirado daug galimybių įgyvendinti neįprastas idėjas. Turėjau tikslą Lukšius paversti vieta, kur žmonės turėtų tikrą savivaldą, savarankiškai tvarkytųsi, o valdžia būtų tikras pagalbininkas kiekvienam lukšiečiui. Tada pavyko įkalbėti Seimą suteikti Lukšiams išimtinį statusą – galėjome turėti savo biudžetą, organizuoti visas būtinas komunalines paslaugas“, – prisimena V.Cikana.
Lukšiai per privatizaciją prarado vaikų darželį, kuris iki tol priklausė kolchozui. „Reikėjo sugalvoti, kur tėvai galėtų palikti 70 vaikų. Įkūrėme savo darželį. Jis ir dabar veikia. Perėmėme ir mokyklos valdymą, įkūrėme komunalinių paslaugų organizaciją, kuri rūpinosi ir vandens tiekimu, ir gatvių priežiūra, želdiniais“, – pasakojo V.Cikana.
Vėliau panašiai besitvarkančių seniūnijų kaip Lukšių ėmė rastis ir daugiau.
„Tačiau bėgant laikui pradedama taikyti vis daugiau instrukcijų, reglamentų, centralizuojamos valdymo funkcijos. Pavyzdžiui, netekome komunalinės įmonės, vandentiekio paslaugas perėmė „Šakių vandenys“ ir paslauga iškart pabrango. Rajono valdžia uždarė ir mūsų pastatytą mokyklą šalia esančio Liepalotų kaimo“, – apgailestavo V.Cikana.
Pašalpoms netaupo, užtat turi daug darbininkų
Kai Vyriausybė patikėjo pačioms seniūnijoms spręsti, kam dalyti pašalpas, daugelis savivaldybių greitai ėmė girtis sutaupytais milijonais. V.Cikana laikosi kitokios taktikos.
„Pašalpų negailiu, juk ne visiems pasiseka: antai šeimoje vienas vaikas užaugęs tampa mokslininku, kitas vairuotoju, bet gali būti, kad kuris nors niekur nepritampa. Tokių pas mus apie 100. Todėl gavę finansavimą projektams, perkame medžiagas, bet neieškome įmonių, o įdarbiname mūsų žmones“, – dėstė seniūnas.
Gavę finansavimą projektams, perkame medžiagas, bet neieškome įmonių, o įdarbiname mūsų žmones, – dėstė seniūnas.
Pagal viešųjų darbų programas plušantys žmonės dar paskatinami maitinimu. „Esu užaugęs dvaro aplinkoje Karkliuose (Vilkaviškio r.), kur buvo išlikusios dvaro tradicijos, viena jų – duoti darbininkams priešpiečius“, – sakė V.Cikana.
Zyplių dvare kaip tik ir pamatėme daug plušančių darbininkų. Vieni konstravo karkasą didžiuliam būsimam margučiui, kuris turi būti baigtas iki Velykų, kiti keitė stogą dvaro ūkiniam pastatui, kur įsikūręs muziejus.
„Daug ką darome savomis rankomis ir miestelyje. Ir aš pats rekonstravau seną fontaną centrinėje miesto aikštėje. Prie seniūnijos suorganizavau iš pažįstamo pigių plytelių, vietiniai darbininkai jas išklojo. Tokiu būdų daug kur sutaupome šimtus tūkstančių eurų“, – pasakojo sumanumo nestokojantis menininkas ir valstybės tarnautojas viename.
Pats V.Cikana gyvena iš meno, o didžiąją seniūno algos dalį skiria miesteliui.
Gražėjantis dvaras
Zyplių dvaras su dideliu parku, 13 išlikusių pastatų ansambliu jau ne vienerius metus yra stiprus traukos centras ir miestelio gyventojams, ir atvykstantiems žmonėms. Pavyzdžiui, per Jonines čia atvažiuoja iki 5 tūkst. žmonių.
Dvare vyksta menininkų plenerai „Zyplių žiogai“, parodos, šventės, koncertai. Čia veikia kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinės programos.
Dar neseniai pagrindiniai dvaro rūmai buvo apleisti ir tušti. Dabar pastatas prikeltas naujam gyvenimui.
Dvare įsikūrusi aktyvi Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dailius“. Per metus dvarą aplanko apie 10 tūkst. svečių.
„Mus, lukšiečius, visada lydėdavo skaudus nesutvarkyto dvaro šleifas. Dabar jau smagu“, – džiaugėsi V.Cikana.
Dirba stiprios įmonės
Lukšiuose veikia viena seniausių Lietuvoje pieno produktų gamintoja „Lukšių pieninė“, veikianti nuo 1939 m. Jos produktus parduotuvėje graibstyte graibsto čia atvykstantys turistai, renginių lankytojai, menininkai.
Šalia miestelio stūkso J.Danielienės įmonė, užsiimanti bendrovės „Plasta“ gaminių distribucija, didmenine ir mažmenine prekyba namų apyvokos ir santechnikos prekėmis, sodo bei daržo reikmenimis, įvairiais suvenyrais, čekišku stiklu ir kita produkcija.
Šios dvi bendrovės įdarbinusios po keliasdešimt specialistų. Taip pat per 100 žmonių darbuojasi vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje.
Daugiau kaip 20 metų Lukšiuose dirba ir „Lukšių tekstilė“. Čia įvairioms šalies bendrovėms dygsniuojami čiužiniai, siuvama patalynė.
Įmonei vadovaujantys Sigitas ir Rima Bendoriai džiaugiasi prieš pusantrų metų persikėlę į naują pastatą.
„Ilgai nuomojomės patalpas žemės ūkio bendrovės pastate, bet jis buvo nepatogus, nepritaikytas mūsų veiklai, dabar suprojektavome ir pastatėme statinį pagal savo poreikius“, – pasakojo S.Bendorius.
Jis sakė, kad „Lukšių tekstilė“ užsiima specifine ir siaura veikla. „Klientų nestokojame, dygsniuojame ir Latvijos gamintojams. Tokių kaip mes nėra daug, bet konkurencija pamažu didėja“, – teigė verslininkas, įdarbinęs 25 miestelėnus.
Turi laiko ir miestelio reikalams
Bendorių šeima randa laiko ne tik verslui, bet ir bendruomenei. „Ją subūrėme norėdami pritraukti Europos Sąjungos lėšas gražinti miestelį“, – sakė R.Bendorienė.
Įsteigus bendruomenę daugelis apklaustų miestelio gyventojų pasiūlė pirmiausia sutvarkyti Lukšių viešąsias erdves prie gimnazijos ir kultūros namų. Ten yra miestelio centras, o kitoje kelio pusėje – Siesarties upės vingio parkas.
Lukšių seniūnija savo pajėgomis paklojo naują dangą, sutvarkė aplinką, pastatė lauko suolelius, šiukšliadėžes. Iš seniūnijos lėšų sutvarkyti du fontanai, aplinka, sukurta nauja augalų kompozicija.
Miestelį gražino patys bendruomenės nariai, kurie įvairių talkų metu sodino gėles, dirbo statybos darbus.
Už projektines lėšas sutvarkyta ir Lukšių gimnazijos sporto aikštelės, stadionas, įkurtas poilsio ir sveikatingumo parkas, ten pastatyti treniruokliai, skulptūros.
V.Cikana sako, kad nei bendruomenei, nei jam nurimti nėra kada – laukia nauji darbai: jau galvojama, iš kur gauti lėšų atnaujinti žibintus, šaligatvius. Dar daug darbų likę ir Zyplių dvare.
