Į Just.Marcinkevičiaus mirtimi simboliškai paženklintą šios epochos pabaigą poetas Marcelijus Martinaitis žvelgia per istorinę ir kultūrinę prizmę. Pirmiausiai Just.Marcinkevičius simbolizavo tautos atgimimą, skatino jos savivoką, patriotiškumą. Savo kūryba ir laikysena jis suteikė prasmę tėvynei, kalbai, tradicijoms. Tai vertybės, kurios negali išeiti kartu su jų puoselėtoju.
Tačiau kartu šis žmogus buvo simbolinė agrarinės, iš kaimo kilusios, kūrėjų kartos figūra. Dabar šią kartą keičia kita, užauginta miesto kultūros, tad galima sakyti, kad epocha tikrai keičiasi, o Just.Marcinkevičiaus mirtis mums tai tiesiog priminė.
„Miesto karta kitaip jaučia, kitaip supranta, tačiau tai nereiškia, kad ji nušluoja viską, kas buvo iki jos. Galiausiai ne taip svarbu, kur tu gyveni – kaime ar mieste. Svarbiau yra tai, kokie dalykai tau yra pamatiniai, kaip suvoki jungtis tarp skirtingų kultūrų ir skirtingų kartų“, – kalbėjo 74-erių M.Martinaitis, savo atsiminimų knygoje „Mes gyvenome“, kupinoje vaiko ir jaunuolio išgyvenimų karo ir pokario kaime, įtaigiai atskleidęs, kaip ir kodėl kaimas išmiršta, išsivaikščioja.
M.Martinaitis siūlo galvoti ne tik apie konkrečius asmenis ir jų įtaką literatūros procesui ar indėlį į šalies istoriją, bet žvilgsnį labiau kreipti į kūrinius, kuriuos išeinantieji palieka likusiems ir ateinantiems. „Kad ir kaip žiūrėtume, Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską, Maironį ir kitus mes galime vadinti simbolinėmis figūromis, tačiau svarbiau yra ne tai, kaip juos vadiname, o tai, ką jie parašė ir ką skaitome ligi šiol“, – tvirtino poetas.
Miesto karta kitaip jaučia, kitaip supranta, tačiau tai nereiškia, kad ji nušluoja viską, kas buvo iki jos.Jis supranta ir tūkstančių žmonių jausmą, kuris užplūdo sužinojus apie žmogaus, užauginusio su „Grybų karu“ ir subrandinusio su „Mindaugu“, mirtį, tačiau sutinka, kad po kurio laiko šią skaudžią tuštumą pakeis suvokimas, jog gyvenimas nesibaigė. „Tuštumą jaučia visi, netekę artimojo, netekę svarbaus žmogaus. Bet laikas nestovi ir žmogus supranta, kad atsiradusią tuštumą užpildys kiti“, – kalbėjo pašnekovas.
Nuolat plevenanti dvasia
Su poetu, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriumi Tomu Venclova šia tema kalbėjomės laidotuvių išvakarėse Knygų mugėje. „Šventa vieta tuščia nebūna“, – seną išmintį priminė pašnekovas.
Profesoriaus manymu, Lietuva visada turėjo ir turės poetų, kurie taps ir reikšmingomis figūromis visuomenėje, šalies istorijoje.
Paklaustas, ar reikalingos kokios nors kultūrinės ar socialinės sąlygos, kad ir ateityje iškiltų poetų, kurie taptų tautos savasties dalimi, T.Venclova priminė dar vieną sparnuotą posakį: „Dvasia plevena kur panorėjusi.“ „Kad ir kokios būtų sąlygos, ta dvasia visada prasimušdavo ir toliau sėkmingai prasimuš ten, kur reikia“, – „15min“ aiškino poetas.
Knygos liks su mumis
T.Venclova paminėjo tris iškilius lietuvių poetus, kurie tapo ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis: Maironį (1862–1932 m.), Bernardą Brazdžionį (1907–2002 m.) ir Just.Marcinkevičių (1930–2011 m.). „Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B.Brazdžionis – pirmosios nepriklausomybės ir jos netekimo, Just.Marcinkevičius – antrosios nepriklausomybės figūra. Tai liudija ir keistas, tikrai netikėtas sutapimas – jis mirė vasario 16-ąją, kaip ir kita simbolinė figūra Jonas Basanavičius. Žinoma, šį faktą Lietuva prisimins ir po šimto metų“, – svarstė žymus intelektualas.
Kartu jis minėjo, kad, nors Lietuvos kovų už nepriklausomybę epocha pasibaigė kiek anksčiau, Just.Marcinkevičiaus mirtį galima laikyti simboliniu šios epochos pabaigos ženklu.
 |
| J.Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./T.Venclova mano, kad, nors kovų už nepriklausomybę epocha pasibaigė anksčiau, Just.Marcinkevičiaus mirtį galima laikyti simboliniu šios epochos pabaigos ženklu. |
„Lietuva gyvuoja ir toliau, ji žengia į naujus gyvenimo ir istorijos tarpsnius, kurie gali būti ir painūs, ir sunkūs, tačiau tai yra visai kas kita, palyginti su okupuoto krašto gyvenimu“, – kalbėjo T.Venclova. Jis pasakė ir kai ką tartum savaime suprantamo, tačiau labai svarbaus: „To, ką Just.Marcinkevičius parašė, tauta nepraranda – ir knygos, ir idėjos lieka su mumis.“
Pakeisti neįmanoma
Tuo tarpu poetas, literatūrologas Rimantas Kmita tvirtina, kad pats Just.Marcinkevičius su savo po nepriklausomybės atkūrimo rašytomis knygomis buvo jau kitos epochos žmogus – ne tos, kurią pats simbolizavo. „Mane netgi stebindavo, kaip šitoks, vardą jau susikūręs, poetas gali keistis, reaguoti į tai, kas vyksta. Ir kalbu ne tik apie aktualijas, kurias atspindėjo jo kūryba, o ir apie pačią poetinę kalbą“, – įspūdžiais dalijosi literatūros mokslininkas.
Nors sutinka, kad Just.Marcinkevičiaus mirtis simbolizuoja Lietuvai svarbios epochos pabaigą, R.Kmita teigia visada skeptiškai vertinęs nuomones, kad išeinančiųjų „nėra ir nebus kam pakeisti“.
Jis primena nuotaikas, tvyrojusias po rašytojų Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, religijotyrininko ir rašytojo Gintaro Beresnevičiaus, poeto Sigito Gedos mirties. „Šitų žmonių niekas nepakeis, nes jų ir neįmanoma pakeisti. Lygiai taip pat galima pasakyti apie Just.Marcinkevičių. Jis yra. Niekam jo pakeisti nereikia“, – kalbėjo literatūrologas.
