Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) jūsų gali pareikalauti paaiškinti, kiek pinigų išleidote maistui ir gėrimams prieš kelerius metus. Bankai sutikimą rinkti asmeninę informaciją iš jūsų gauna vos tik instaliuojate programėlę išmaniajame telefone. Duomenys apie jūsų veiklą internete taip pat nėra slapti. Jie nesunkiai pasiekiami ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių specialiosioms tarnyboms.
Šis trijų žurnalistų darbas tapo „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkurso laureatu. 15min.lt pateikia sutrumpintą tyrimo tekstą. Visą medžiagą galite rasti žemiau pateiktose nuorodose.
Absurdiškas reikalavimas
Vilnietis VMI turėjo atskleisti, kiek išleido savo poilsiui, kultūrai, transportui, įskaitant ir taksi. Taip pat privalėjo pasakyti, kiek išleido kavinėse ir restoranuose.
Valstybė pagrįstai kovoja su galimai neteisėtai praturtėjusiais žmonėmis, tačiau pasirinktos priemonės kelia abejonių dėl jų adekvatumo.
Vilniuje gyvenantis verslininkas (vardas ir pavardė žinomi) neseniai teismo buvo nubaustas už tai, kad neatskleidė, kiek pravalgė ir pragėrė per pastaruosius ketverius metus.
200 litų. Tokia bauda pernai spalio mėnesį buvo paskirta vilniečiui, atsisakiusiam atskleisti šeimos vartojimo išlaidas nuo 2009 iki 2013 metų.
Vilnietis VMI turėjo atskleisti, kiek išleido savo poilsiui, kultūrai, transportui, įskaitant ir taksi. Taip pat privalėjo pasakyti, kiek išleido kavinėse ir restoranuose.
Paprastai į VMI „taikiklį“ pakliuvęs pilietis gauna anketą, kurioje reikalaujama šios informacijos. Tokią pat anketą gavo ir vilniečio sutuoktinė. Šiai taip pat nepavyko atsiminti penkerių metų išlaidų buityje, tad ir ji buvo nubausta 200 litų bauda.
Teisme moteris aiškino, kad joks žmogus neįpareigotas kaupti ir saugoti duomenis, kam ir kiek išleido per penkerius metus. Iš tiesų, Lietuvos įstatymai nenumato tokios pareigos. Moteris bandė įrodyti teismui, kad surašyti šeimos vartojimo išlaidas be kvitų ar kitų dokumentų yra neįmanoma. Ji nekaupė kvitų pastaruosius dvejus metus.
Suklydus gresia nemalonumai
Reikalavimas paaiškinti, už kiek valgei ar pramogavai prieš kelerius metus, prasilenkia ne tik su logika, bet ir įstatymais, – teigė M.Palijanskas.
Tokių nubaustųjų per metus vien tik Vilniuje dešimtys. Jų advokatai teigia, kad žmonės baiminasi pateikti vartojimo išlaidas, nes jų išlaidų spėlionės gali nesutapti su duomenimis bankuose.
Pastarieji informaciją apie gyventojų išlaidas gali pateikti Mokesčių inspekcijai bet kurią akimirką. O jei spėjimai ir įrašai bankų ataskaitose nesutaps – lauk nemalonumų.
Mokesčių inspekcija aiškina, kad tokiu būdu kovojama su apsukruoliais, kurie susikrovė turtus neaiškiais būdais. Be to, pateikti inspektoriui paaiškinimus dėl išlaidų numato Mokesčių administravimo įstatymas.
Pasak VMI atstovo spaudai Dariaus Butos, dažnai nustatoma, kad nesąžiningi gyventojai bando nepagrįstą praturtėjimą įrodinėti tikrovės neatitinkančiais paaiškinimais. Šiuos mokesčių administratorius privalo paneigti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mokesčių inspekcija ir Seimas Lietuvą bando grąžinti į totalitarinio sekimo laikus
D.Buta aiškino, kad reikalaujama pateikti apytiksles išlaidų sumas. Jei atsisakoma tai padaryti, gyventojai yra baudžiami. Tačiau nubausto verslininko advokatas Mindaugas Palijanskas mano, kad reikalavimas paaiškinti, už kiek valgei ar pramogavai prieš kelerius metus, prasilenkia ne tik su logika, bet ir įstatymais.
Atskleidžia gyvenimo būdą
Konstitucijoje nurodyta, kad privataus gyvenimo neliečiamumas gali būti apribotas ir suvaržytas tik įstatymu ir tik turint teismo leidimą. Mokesčių inspekcija, reikalaudama atskleisti duomenis, nesivadovauja nei teismų leidimu, nei paties žmogaus sutikimu.
Informacija apie asmens pajamas ir išlaidas, turtą, o ypač išlaidų detalizavimas, kokiems poreikiams kokia pinigų suma buvo išleista per trejus ar penkerius praėjusius metus, neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Kiekvienas asmuo turi teisę į tokios informacijos slaptumą, nes tokią jo teisę garantuoja ir saugo Konstitucija.
Valstybės institucijos neturi teisės savavališkai ir nepagrįstai apriboti ar pažeisti žmogaus teisės į privatų gyvenimą. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti ir skelbti tik esant to žmogaus sutikimui, o kai tokio sutikimo nėra, privataus gyvenimo neliečiamumas gali būti apribotas ir suvaržytas tik įstatymu ir tik turint teismo leidimą.
Mokesčių inspekcija, reikalaudama atskleisti duomenis, nesivadovauja nei teismų leidimu, nei paties žmogaus sutikimu. Šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenumato pareigos fiziniam asmeniui kaupti bei saugoti minėtos informacijos, taip pat kad asmuo turi teisę atsisakyti pateikti prašomus duomenis, jei mokesčių mokėtojas jais nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo.
Reikalavimas pateikti informaciją ir duomenis apie įsigytą turtą ar pajamų gavimo šaltinius bei gautas ir perleistas lėšas, gyventojo (šeimos) vartojimo išlaidas yra neteisėtas, kadangi jis ne tik prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymui (MAĮ) bei kitų mokesčių teisės aktų nuostatoms, bet taip pat pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą, o tai laikytina Konstitucijos nuostatų nepaisymu ir pažeidimu.
Pasirinko lengvesnį kelią
Pasirinktas kitas kelias – įstatymų pataisos, nutarimai, įsakymai, leidžiantys apeiti reikalavimą gauti teismo leidimą.
Kaip rodo pastarųjų metų pavyzdžiai, valstybė pasitelkia įvairias priemones, kurios gali apriboti teisę į privatumą.
Tiesiausias kelias į tai – naujos įstatymų pataisos, leidžiančios valdžios institucijoms lanksčiau rinkti ir disponuoti privačių žmonių duomenimis.
Konstitucijoje teigiama, kad duomenis apie privatų asmenį galima gauti tik teismo leidimu, tačiau tai užtrunka, todėl valstybei nėra paranku rinkti duomenis apie privatų žmogaus gyvenimą laukiant teismų sprendimų.
Pasirinktas kitas kelias – įstatymų pataisos, nutarimai, įsakymai, leidžiantys apeiti reikalavimą gauti teismo leidimą. Antai, Finansų ministerija šiais metais pasiūlė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, kurios įpareigotų bankus nuolat teikti informaciją apie gyventojų sąskaitas. Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė įstatymo pataisas, kurios leis valdininkams rinkti pacientų duomenis vienoje vietoje. Seimas neseniai tam jau pritarė.
Informaciją atiduodame patysViena vertus, banku reikia ir galima pasitikėti, tačiau, kita vertus, kyla natūralus klausimas, kodėl reikalaujama prieigos teisės prie asmeninių nuotraukų, kalendoriaus, kontaktų ir geografinės pozicijos, – klausė L.Bukauskas.
Viena tokių sričių - mobilioji ir internetinė bankininkystė. Naudodamiesi mobiliuoju banku savo išmaniaisiais telefonais valdome ypač svarbią ir jautrią, su asmeninių finansų tvarkymu susijusią informaciją.
Norėdami įsidiegti banko siūlomą programėlę susiduriame su „permission on demand“ – klausimu, ar sutinkame suteikti prieigą prie tam tikrų mūsų telefonuose esančių asmeninių duomenų?
Paprastai su siūlomomis sąlygomis didžioji dalis vartotojų sutinka per daug nesigilindami (lygiai tą patį darome instaliuodami naują programą į kompiuterį ar kurdamiesi profilį socialiniame tinkle), nors pasidomėti vertėtų.
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas, IT specialistas Linas Bukauskas bankų prašymą prisijungti prie asmeninių duomenų vertina dvejopai.
„Viena vertus, banku reikia ir galima pasitikėti, tačiau, kita vertus, kyla natūralus klausimas, kodėl reikalaujama prieigos teisės prie asmeninių nuotraukų, kalendoriaus, kontaktų ir geografinės pozicijos?“ – svarstė informatikas.
Jeigu su tokiomis sąlygomis vartotojas nesutinka ir nenori suteikti prieigos prie savo asmeninių duomenų, programėlės tokiu atveju atsisiųsti neįmanoma. O jei prieiga prie duomenų yra suteikiama, tačiau jau atsisiuntęs aplikaciją mėginsite keisti nustatymus (apriboti prieigą prie buvimo vietos, telefonų knygos ir kt.), programėlė deramai neveiks. Tai gali sukelti dar didesnių nepatogumų.
Kas atsakingas už prašymą suteikti prieigą prie tokių privačių duomenų kaip SMS žinutės, telefono žinynas ar nuotraukų galerija? IT specialisto L.Bukausko teigimu, už tai turi atsakyti programėlės tiekėjai ir gamintojai.
„Programėlės kūrėjai įgyvendindami funkcionalumą ir užtikrindami saugumą renkasi, prie kokių duomenų nori prieiti. Tačiau man, kaip vartotojui, tikrai kiltų klausimas, kam reikalinga prieiga prie SMS, kontaktų, kalendoriaus ir kitų funkcijų. Panašu, kad iš didelio noro užtikrinti funkcionalumą ir suteikti kitas paslaugas – persistengta“, – sakė jis.
Duomenų nekaupia, bet nepamiršta
Kliento buvimo vietos nustatymas padeda nurodyti, kur yra artimiausias banko skyrius ar bankomatas, – aiškino J.Monkevičiūtė.
Populiariausia mobiliosios bankininkystės programėlė Lietuvoje – „Swedbank Lietuva“, ja naudojasi per 50 tūkst. vartotojų. Banko atstovas Saulius Abraškevičius programėlės reikalavimus prisijungti prie asmens duomenų teisino „iš aukščiau“ diktuojama „Google“ ir „Android“ privatumo politika. Jo teigimu, be vartotojo sutikimo jokie duomenys nėra kaupiami.
„Gavus sutikimą yra saugomi tokie duomenys kaip vartotojo sąskaitos ir telefono numeris, ID ir kiti nustatymai“, – teigė „Swedbank“ atstovas.
Ar tokių duomenų kaupimas apie programėlės vartotojus pasitarnauja neteisėto įsibrovimo į svetimą sąskaitą atveju?
„Saugumo sumetimais negalime pateikti detalios informacijos. Tačiau konkretus vartotojo ID yra siejamas su konkrečiu telefonu aparatu, siekiant užtikrinti, kad programėlė nėra naudojama kitame, ne vartotojo įrenginyje“, – sakė S.Abraškevičius.
Tačiau tai ne visai tiesa. Jeigu pabandytumėte prie savo banko sąskaitos prisijungti iš dviejų skirtingų mobiliųjų telefonų (net ir tuo pačiu metu), su jokiomis kliūtimis ir įspėjimais dėl galimo įsibrovimo nesusidurtumėte. Banko programėlė paprasčiausiai automatiškai išjungtų jūsų paskyrą tame įrenginyje, kuriame tuo metu aktyviai nenaršote. Tad jeigu vartotojo ID ir yra siejamas su konkrečiu aparatu, tai neužtikrina, kad prisijungti prie banko sąskaitos nebus galima iš kito įrenginio.
„SEB Lietuva“ kontaktų centro specialistė Jurgita Monkevičiūtė prieigos prie asmeninių duomenų priežastis aiškino paprastai: „Galimybė pasiekti vartotojo kontaktinius duomenis reikalinga aplikacijos funkcijai išsaugoti SEB banko kontaktinius duomenis į kliento telefono adresų knygelę. O kliento buvimo vietos nustatymas padeda nurodyti, kur yra artimiausias banko skyrius ar bankomatas.“
L.Bukauskas tokį pasiteisinimą vertina kaip nebrandų. „Net ir geografinės vietos duomenis rinkti yra nekorektiška – tai nėra susiję nei su bankine paslauga, nei su jos kokybe. Vartotojo apytikslę geografinę koordinatę galima gauti ir kitais būdais, kurie nenaudotų mobiliosios programėlės infrastruktūros. Geografinės koordinatės nustatymu galima pasinaudoti tik kritiniu atveju ir tam mobiliosios programėles nereikia“, – sakė jis.
NSA turėjo galimybę rinkti ir lietuvių duomenis
Bankų ir VMI galios renkant asmens duomenis nublanksta prieš specialiųjų tarnybų pajėgumus. Dažnai sekamas asmuo nė neįtaria, kokia informacija apie jį renkama. Viena pažeidžiamiausių sričių – komunikacija elektroninėmis priemonėmis.
2011 metais Švedijos FRA suteikė priėjimą prie informacijos, einančios per kabelį Baltijos jūros dugnu, kartu dalindamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką.
Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą, tačiau juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą.
Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas.
Jame rašoma, kad Jungtinėse Valstijose esanti NSA informaciją renka ne tik apie tikslinius įtartinus asmenis, o viską, kad vėliau, atėjus reikalui, būtų galima atsekti veiklos motyvus.
2013 metų pabaigoje atskleista, kad FRA tų pačių metų balandžio 18 dieną pasirašė dokumentą, kuriame įsipareigojo NSA teikti unikalią žvalgybinę informaciją apie Rusiją. Apie tai pirmasis prakalbo Švedijos nacionalinis transliuotojas SVT.
Dokumente minimas ir Baltijos regionas, o tiksliau – The Baltic, neišskiriant konkrečių valstybių. Jame rašoma, kad JAV ir Švedijos tarpvalstybinis bendradarbiavimas prasidėjo 1954 metais. 2011 metais Švedijos FRA, būdama „ypatingai kompetentinga, techniškai inovatyvi ir patikima partnerė“, suteikė priėjimą prie informacijos, einančios per kabelį Baltijos jūros dugnu, kartu dalindamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką.
Antrame puslapyje rašoma, kad NSA Švedijai teiks techninę pagalbą, mokymus, o Švedija išduos žvalgybinę informaciją apie Rusiją ir Baltijos regioną. Dokumente minima, kad šis šalių susitarimas yra ypatingai slaptas dėl Švedijos oficialios neutraliteto pozicijos.
Seka telefonijos ir interneto kabelius
FRA patvirtino, kad bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, tačiau nei kokios tai valstybės, nei kokios programos naudojamos, atskleisti negalėjo.
Anot opendemocracy.net portale paskelbtos analizės, FRA renka ne tik komunikacijų meta duomenis, tačiau ir jų turinį. Meta duomenys, pasak žurnalistų, yra saugomi 18 mėnesių.
Apie Švedijos bendradarbiavimą su NSA yra kalbėję ir Europos Parlamento nariai.
Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas yra paskelbęs, kad FRA „renka ir gauna duomenis iš optinių šviesolaidinių kabelių, kurie kerta Švedijos sienas ateidami iš Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Rusijos ir jais yra perduodami duomenys JAV.
Be to, ši agentūra, manoma, perima ir reguliariai stebi Norvegijos telefonijos ir interneto kabelius, einančius per Švedijos teritoriją, taip pat perima mobiliųjų telefonų duomenis ir skambučius iš kitų Šiaurės šalių, kai signalas perduodamas per Švedijos GSM linijas.“
Kabeliu naudojasi Lietuva
TEO LT, kaip ir telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“, yra valdomi tos pačios Švedijos-Suomijos kompanijos „TeliaSonera“. Pastaroji 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.
Kabelis tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas 1997 metais. Prie Švedijos taip pat prisijungusios Latvija, Estija, Suomija, Lenkija. Šviesolaidinio tinklo kabelio sistemos buvo įdiegtos privačių kompanijų AB „Telia“ ir AB „Lietuvos telekomas“ bendromis jėgomis.
Tai patvirtinęs TEO LT atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis nurodė, kad „TEO LT priklauso „TeliaSonera“ grupei, optinio kabelio jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos yra „TeliaSonera“ nuosavybė.
Ši bendrovė prižiūri, eksploatuoja ir atnaujina duomenų perdavimo sistemas.“ Pasak jo, jungtis „leido sutrumpinti duomenų perdavimo kelią iki Švedijos tinklų. Iki šiol ši linija yra plačiai naudojama interneto, duomenų ir balso paslaugoms.“
TEO LT, kaip ir telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“, yra valdomi tos pačios Švedijos-Suomijos kompanijos „TeliaSonera“. Pastaroji 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.
Paklaustas apie saugumo reikalavimus šiam kabeliui, Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys tikino, kad kabelis buvo nutiestas privačiomis lėšomis, tad RRT nedalyvavo jo kontroliavime.
„Tai privataus kapitalo investicija ir viską sprendė kompanijos. Kontrolės RRT nevykdė ir iki šiol nevykdo. Nelabai matome poreikio, nes tiek saugumo, tiek patikimumo prasme pagal interneto ryšio infrastruktūrą Lietuva yra lyderis ne tik Europoje [...] dėl šviesolaidinės optikos pateikiamumo vartotojams“, – sako R.Rainys.
Sekti galima ir be rimto pagrindoSekti žmogų galima be rimto pagrindo, – teigė K.Braziulis.
Policijos siekis turėti daugiau jėgos nebuvo plačiai aptartas, kai 2013-ųjų pradžioje buvo priimtas naujas Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Anot buvusio Valstybės saugumo departamento darbuotojo Kąstyčio Braziulio, šio įstatymo priėmimas suteikė galimybes didesniam šnipinėjimo mastui.
„Įstatyme yra padarytas papildomas punktas. Pagal nuostatą – sekti žmogų galima be rimto pagrindo“, – sako K.Braziulis minėdamas leidimą pareigūnams klausytis asmens pokalbių 24 valandas „neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvoje telefoninių pokalbių privatumas – tik iliuzija
Buvusio saugumiečio teigimu, problemų yra ir su teismų darbu: sankcija paprastai suteikiama trims mėnesiams, per tą laiką pareigūnas turi nustatyti, ar yra atliekamas nusikaltimas, ar ne, tačiau dažnai tyrimai užsitęsia.
Anot jo, neapibrėžti konkretūs nusikaltimai suteikia galimybė sekti be pagrindo. Taip pat jam kyla klausimas, kas turi kompetenciją vertinti, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Daugiau nei tūkstantis sankcijų
2013 metais kriminalinės žvalgybos tyrimuose slaptas sekimas sankcionuotas 1049 kartus. 2 prašymus atmetė prokurorai, 2 teismai.
Skaidrumo specialiųjų tarnybų darbe pasigenda ir Mykolo Riomerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.
„Man visuomet kildavo klausimų, kaip Generalinė prokuratūra prižiūri specialiąsias tarnybas. Apie patikrinimų rezultatus nėra jokios viešos informacijos. Ne apie tai, kad seka kažką konkretaus, bet kaip yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, koks procentas pasiklausymo, kiek iš to gimsta tam tikros bylos“, – sako D.Štitilis.
Teisininką taip pat domina, kaip yra įgyvendintas Konstitucijoje įrašytas sakinys, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Jo teigimu, dažnai prokuroras kreipiasi teikdamas motyvuotą prašymą, o teisėjas uždeda štampuką „sutinku“. „Kaip teisininkas manau, kad motyvuotas būtų, jei teismas išdėstytų savo motyvus. Tai visą laiką man kliūna“, – teigia jis.
Anot Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės, „2013 metais kriminalinės žvalgybos tyrimuose slaptas sekimas sankcionuotas 1049 kartus. 2 prašymus atmetė prokurorai, 2 teismai.“ Tai reiškia, kad daugiau nei 99 procentais teismas sankcionuoja privačių telefonų pasiklausymus.
Paklausta, ar tai reiškia, kad 2013 metais Lietuvoje pagal pateiktų prašymų skaičių buvo sekti 1049 asmenys, E.Martinonienė tikino, kad asmenų gali būti ir daugiau.
Po šio tyrimo paaiškėjo nemažai spragų, susijusių su privačios informacijos apsauga, dėl kurių kontroliuojančios Institucijos, tikėtina, žino apie mus daug daugiau informacijos, negu mes manome. Tik ar tai paskatins jas veikti ir užkirsti kelią ydingai praktikai?Jeigu jus domina, kaip apsaugoti savo informaciją, kompiuterį bei telefoną nuo šnipinėjimo, patarimus galite rasti autoriaus tinklaraštyje: www.Lukrecijus.weeby.com.
Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą
