R.Pakso apkaltos medžiagą Konstituciniame Teisme gavo ir su ja susipažino Hudsono instituto ekspertas Marius Laurinavičius. Dokumentai paviešinti plėtojant Hudsono instituto projektą „Kleptocracy Initiative“.
Vienas įdomiausių M.Laurinavičiaus radinių – ilgai ir garsiai aptarinėta „sutartis“, rasta verslininko, pagrindinio R.Pakso rinkimų kampanijos rėmėjo Jurijaus Borisovo kompiuteryje. Šiame dokumente – įspūdingas R.Pakso įsipareigojimų sąrašas, kurį J.Borisovas esą vertino 18 mln. dolerių suma. Tarp bylos medžiagos – ir garsusis planas „Strekoza“, kuriuo R.Pakso stovykla esą ketino destabilizuoti Lietuvos politinę padėtį.
Sutartis, kurios (ne)buvo
R.Pakso apkaltos proceso eigoje apie jo ir J.Borisovo sutartį kalbos sukosi ilgai, tačiau paties dokumento egzistavimas taip ir nebuvo iki galo patvirtintas. Tuometis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius viešai tvirtino, kad tokio dokumento nebuvo tarp medžiagos, rastos per kratas J.Borisovo namuose, rezidencijoje Trakų rajone ir susijusiose įmonėse.
„Ne, nėra, aš jos nemačiau“, – 2003 m. lapkričio 5 d. naujienų agentūros BNS reportaže cituojamas A.Klimavičius.
Generalinis prokuroras tuo metu pabrėžė, kad konfiskuota medžiaga yra kompiuterinėse laikmenose ir turi būti atidžiai ištirta. „Ją reikia patikrinti, o gal tai provokacija ar kažkokie užrašai nesveiko žmogaus“, – juokais ar rimtai sake A.Klimavičius.
Ką apie „sutarties“ buvimą ar nebuvimą sakė pagrindiniai šios istorijos herojai? J.Borisovas interviu „Lietuvos rytui“ teigė, esą jokios sutarties nebuvo – tik „žodinis susitarimas“.
„Man R.Paksas labai patiko kaip žmogus, kuris nuoširdžiai nori, kad Lietuva klestėtų, augtų tautos gerovė, gerėtų šalies ekonomika, būtų pašalinti biurokratiniai verslo plėtros barjerai, klestėtų demokratija. <...> Ir mes sutarėme, jog jei R.Paksas taps prezidentu, jis visomis išgalėmis stengsis išspręsti minėtus sunkumus, o aš prireikus jam padėsiu. Štai toks buvo susitarimas tarp R.Pakso ir J.Borisovo“, – taip garsiąją sutartį J.Borisovas nupasakojo 2003 m. lapkričio 8 d. publikuotame interviu, kurio ištraukas skelbė BNS.
R.Paksas į žinias apie menamą sutartį reagavo su doze ironijos. „Norėčiau ta pačia proga atsiriboti ir nuo visų kitų būsimų Žiulio Verno, Sindbado ar Džeimso Bondo milijonų, kuriuos dar bandys man priskirti“, – 2003 m. lapkričio pabaigoje Prezidentūros išplatintame pranešime teigė tuometis šalies vadovas.
R.Pakso pozicija nesikeičia ir dabar. Nušalintasis prezidentas, iš 15min sužinojęs apie apkaltos dokumentų paviešinimą, čia pat iškėlė sąmokslo teoriją – esą dokumentai viešumoje pasirodo jam labai neparankiu metu, kai Europos Parlamentas svarsto Lietuvos teisėsaugos prašymą naikinti jo teisinę neliečiamybę dėl įtariamos korupcinės veiklos, kurioje galimai dalyvavo ir „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas.
„Su visa pagarba, noriu pasakyti, kad šitas, labai atsiprašau, kad pavadinsiu, reiškia, negražiu žodžiu, ar blefas, ar dar stipriau pasakyčiau, kuris buvo sukamas prieš 12 metų... jeigu jis dabar išplaukė į paviršių – tai, matyt, dėl kažko. Manęs tai nedomina. Man tai neįdomu. To viso nebuvo. Bet jeigu reikia 12 metų [senumo dokumentus] išsukti, aš suprantu, kad tai susiję yra su kažkokiais kitais dalykais. Arba su Europos Parlamente vykdomu procesu“, – sakė R.Paksas.
Tolesnių komentarų apie dokumentus nušalintasis prezidentas pateikti nepanoro, net ir susipažinęs su jų turiniu. Pavyzdžiui, Lietuvos saugumiečių informacija, esą J.Borisovas įrašinėjo savo pokalbius su Lietuvos prezidentu ir juos vežė į Maskvą, gandais apaugusios kompanijos „Almax“ specialistams.
„Jūs ir skambinkit tiems „Almax“ specialistams, Borisovui, VSD, kur ten turit kontaktų su jais. Pasiskambinęs pasikelkit visus dokumentus visų teismų, visų tų procesų ir visų panaikintų kaltinimų. Ir tada gal šiek tiek bus aiškiau jums. Aš nebenorėčiau tęsti pokalbio ta tema, būkit sveiki“, – palinkėjo R.Paksas.
18 mln. dolerių, „moralinė žala“ ir susidorojimas su konkurentais
M.Laurinavičiaus atradimai vartant R.Pakso apkaltos medžiagą rodo, kad kažkokio dokumento vis dėlto būta. Ar tai reali sutartis, ar, buvusio generalinio prokuroro žodžiais, „užrašai nesveiko žmogaus“, spręsti sunku.
Anot medžiagos, dokumentas paimtas iš J.Borisovo kompiuterio. „Failo autorius – J.Borisovas“, – teigiama ranka užrašytoje pastaboje ant dokumento. Kad šį dokumentą vartė aukšti prokurorai – liudija ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento antspaudai, kuriais jis išmargintas.
Dokumente kartojasi viena suma – 1,105 mln. dolerių, kurią J.Borisovas esą grynais davė R.Paksui. Šiuos pinigus prezidentu tapęs tuometės Liberaldemokratų partijos lyderis esą turėjo grąžinti „santykiu 1:2“. Arba 2,21 mln. dolerių.
Sykiu mirga ir pastaba: „paprastai investuojant į politiką taikomas [santykis] 1:5 arba 1:10.“ Ir tuo R.Pakso įsipareigojimai „sutartyje“ nesibaigia. Prezidentas esą turėjo įtaisyti „J.Borisovo žmogų“ į Civilinės aviacijos administraciją, valstybė iš J.Borisovo įmonės „Aviabaltika“ esą turėjo išpirkti lakūnų mokyklą. Be to, R.Paksas esą įsipareigojo „sunaikinti kaip juridinį subjektą“ bendrovę „Helisota“ – pagrindinę to meto konkurentę sraigtasparnių remontu besiverčiančiai J.Borisovo „Aviabialtikai“.
Anot dokumento, savo indėlį į R.Pakso politinę karjerą J.Borisovas įvertino bendra 18 mln. dolerių suma. Grynais esą išleista pustrečio milijono dolerių, savo „intelektualinį indėlį“ ir „moralinę žalą“, patirtą „prisiimant smūgius‘ rinkimų kampanijos metu verslininkas esą vertino atitinkamai 4 mln. ir 5 mln. dolerių.
Anot dokumento, savo indėlį į R.Pakso politinę karjerą J.Borisovas įvertino bendra 18 mln. dolerių suma.
Kaip R.Paksui grąžinti įspūdingą 18 mln. dolerių sumą? Anot dokumento, tam J.Borisovas pateikė du atsiskaitymo variantus. Pirmas – tiesiog įsipareigoti tokios sumos grąžinimui, pasirašant atitinkamus skolos raštelius, vekselius ir t.t. Antrasis – kur kas įdomesnis.
„Antrame variante“ – ir apkaltos procese garsiai aptarinėtas J.Borisovo įdarbinimas prezidento patarėju eksporto klausimais, su tarnybine mašina, vairuotoju ir kitais privalumais, ir daug daugiau. Pavyzdžiui, įsipareigojimas kviesti J.Borisovą į visus prezidento susitikimus su užsienio delegacijomis, kviesti jį su prezidentu į užsienio vizitus, kviesti į J.Borisovo vilą valstybės pareigūnus, su kuriais susitikti suinteresuotas prezidento rėmėjas ir t.t. Be to, „sutartyje“ mirga ir įsipareigojimas J.Borisovui skirti net 5 valstybinius apdovanojimus bei parūpinti „J.Borisovo kontroliuojamoms įmonėms“ užsakymus iš „MOK“, kas veikiausiai reiškia Krašto apsaugos ministeriją.
Visus šiuos R.Pakso pajėgumus, anot surinktos medžiagos, J.Borisovas vertino kiek daugiau nei 14 mln. dolerių. Dar 5 mln. dolerių, anot dokumento, į skaičiavimus neįtraukti, nes „J.Borisovas pats pasirūpins „teigiamu“ visų Lietuvos struktūrų santykiu su savimi“.
„Aš padėjau atvirai? Kodėl statusas turėtų būti uždaras?“ – tokiais žodžiais baigiamas M.Laurinavičiaus aptiktas dokumentas.
Vis dėlto vieno dalyko, kuris leistų tai vadinti tikra sutartimi, dokumente trūksta. Rolando Pakso parašo ten nėra.
Pagrindiniai šio tyrimo veidai prokuratūroje jau nebedirba – A.Klimavičius tapo teisėju, o tyrimą kuravęs rezonansinių bylų prokuroras Mindaugas Dūda pasuko į advokatūrą, kur jau pasižymėjo kaip Druskininkų mero Ričardo Malinausko gynėjas tyrime dėl Vijūnėlės dvaro.
Įspūdinga išklotinė – pinigai žiniasklaidai
Tarp M.Laurinavičiaus aptiktų dokumentų – ir garsiojo plano „Strekoza“ kopija, ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) surinkti duomenys apie J.Borisovo pinigus, sukištus į Lietuvos žiniasklaidą. Ten mirga gerai žinomi pavadinimai ir tikrai įspūdingos sumos.
FNTT surinkti duomenys rodo, kad „Aviabaltika“ per maždaug metus įvairioms žiniasklaidos priemonėms sumokėjo beveik 632 tūkst. litų (apie 183 tūkst. eurų). Pinigų gavėjai – ir smulkios įmonės, ir stambūs dariniai: UAB „Lietuvos rytas“, UAB „Respublikos investicija“, UAB „Litovskij kurjer“, UAB „Kauno diena“, UAB Tele-3 ir kiti. Didžioji dalis mokėjimų atlikta 2002 metais, prieš prezidento rinkimus (pirmasis turas įvyko gruodžio pabaigoje).
FNTT surinktus duomenis apie mokėjimus žiniasklaidai rasite čia (nuo 5 puslapio).
Tuomečio FNTT vadovo Romualdo Boreikos pasirašytame dokumente teigiama, kad „Aviabaltika“ mokėjo ir Rusijos konsultantų įmonei „Almax“. Jai R.Pakso skandalo metais buvo priskiriamas ir politiko rinkimų kampanijos ruošimas, ir ryšiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. FNTT dokumente teigiama, jog 2002 m. „Aviabaltika“ Rusijos įmonei „Almax“ sumokėjo 28,7 tūkst. litų.
Be to, tarp M.Laurinavičiaus aptiktų dokumentų yra ir detali Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma apie „Almax“ bei šios struktūros žmonių vizitus Lietuvoje. Nustatytos dešimtys atvejų, kai „Almax“ vadovas Anatolijus Potninas bei jo pavaldinė Anna Zatonskaja lankėsi Lietuvoje. Esą šie vizitai buvo reguliarūs ir tęsėsi nuo 2001 m. liepos, kai J.Borisovas ir A.Potninas pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
VSD užfiksuoti Rusijos piliečių A.Potnino bei A.Zatonskajos vizitai trukdavo nuo poros dienų iki kelių savaičių. 2001-2003 m. užfiksuoti 19 A.Potnino apsilankymų Lietuvoje, A.Zatonskajos sąskaitoje – 16 vizitų. VSD duomenimis, nustatyti bent du atvejai, kai „Almax“ žmonės į Lietuvą atvyko arba išvyko iš šalies kartu su J.Borisovu. Anot VSD, „Almax“ atstovai daug laiko praleisdavo su J.Borisovu, kuris „informuodavo apie jo santykius su išrinktuoju prezidentu“, tačiau esą būta ir kontaktų su R.Pakso aplinka ar netgi su prezidentu asmeniškai.
Tiesa, „Almax“ paslaugomis J.Borisovas esą naudojosi ir savo versle. Konsultantai jam patardavo, kuriuos žmones priimti, kuriuos atleisti.
Pažymoje apie „Almax“ mirga ir pikantiška detalė, nupasakojanti savotišką J.Borisovo santykį su R.Paksu.
„Turima informacija, kad J.Borisov greičiausiai įrašinėdavo savo pokalbius su R.Paksu, ir nuvežęs į Maskvą, pateikdavo juos „Almax“ specialistams, kurie, jį išklausę, patardavo J.Borisov galimus elgesio (bendravimo) modelius su Prezidentu“, – teigiama dokumente.
VSD pažymą apie „Almax“ rasite čia (nuo 7 puslapio).
Be to, „Almax“ esą siekė „sukompromituoti“ R.Pakso patarėją Dalią Kutraitę, siekdami sustiprinti J.Borisovo įtaką prezidentui. Dalia Kutraitė-Giedraitienė socialdemokratų Vyriausybėje ėjo premjero visuomeninės konsultantės pareigas. Iš jų buvusi R.Pakso patarėja pasitraukė 15min atskleidus jos ryšius su premjero žento valdyta viešųjų ryšių kompanija „Ministerium“.
Projektas „Strekoza“. Arba kaip pasiųsti K.Prunskienę į Londoną
Tarp M.Laurinavičiaus aptiktų dokumentų – ir „Almax“ parengto projekto „Strekoza“ („Laumžirgis“ – rus.) kopija. Šis dokumentas, 2004 m. sausio 3 d. rastas per kratą J.Borisovo bute, R.Pakso apkaltos epopėjoje linksniuotas šimtus kartų ir pakrikštytas planu, kaip destabilizuoti Lietuvos politinę padėtį.
Jau pirmuose projekto „Strekoza“ puslapiuose mirga ryškiausios to meto Lietuvos politikos pavardės. Dokumento autorių įsitikinimu, prieš R.Paksą susimokė politinis „meinstrymas“. Kad būtų dar tiksliau – „nuo A.Brazausko iki V.Landsbergio“. Esą būtent šios jėgos stengsis kirsti per pasitikėjimą R.Paksu, siekdamos atimti jo „įtakos svertus“ – nuo vidaus ir užsienio politikos iki ekonomikos.
Kaip rodo M.Laurinavičiaus radiniai, siekiant nukreipti dėmesį nuo R.Pakso ir J.Borisovo plano „Strekoza“ autoriai siūlė „sukurti stiprų viešą politinį-ekonominį skandalą“. Toliau pateikti ir šio skandalo rėmai: pagrindiniais neigiamais veikėjais turi būti „Lietuvos politinių darinių atstovai, esantys atakos prieš Objektą šaltiniu, pirmiausiai – A.Brazauskas ir jo kabinetas“. Projekto autoriai siūlė skandalo rėmuose rodyti ne pavienius korupcijos atvejus, o „totalų valdančiosios biurokratijos korumpuotumą“.
Be to, pasiūlyta formuoti nuomonę, jog R.Pakso skandalu suinteresuotos konkrečios Rusijos politinės jėgos ir oligarchai. Centrine skandalo figūra pasiūlyta padaryti „Mažeikių naftą“. Tą pačią „Mažeikių naftą“, kurios pardavimo amerikiečių koncernui „Williams“ sutartį atsisakęs pasirašyti premjeras R.Paksas atsistatydino iš Vyriausybės vadovo pareigų ir vėliau tapo vienu populiariausių Lietuvos politikų.
Plano autoriai pateikė ir gana detalią chronologiją, kaip jis turėtų rutuliotis. Pirmi žingsniai planuoti ne kur kitur, o Rusijoje. Projekto „Strekoza“ taikiniu, anot dokumento, buvo ne tik Lietuvos politikai, bet ir koncernas „Jukos“, kurio savininkas, Vladimiro Putino režimo kritikas Michailas Chorodkovskis po kurio laiko buvo ilgiems metams įkalintas dėl menamų finansinių nusikaltimų.
„Tam tikri žmonės / struktūros Rusijoje (Dūmos deputatai, privačios spectarnybos ir pan.) aptinka dokumentus, liudijančius apie korupciją LSDP ir asmeniškai A.Brazausko finansavimo schemą per naftos kompaniją „Jukos“, – rašoma dokumente.
Toliau – nauji veikėjai ir naujos detalės. Esą „Jukos“ skubėjo įgyti daugiau „Mažeikių naftos“ akcijų prieš R.Pakso inauguraciją, o M.Chodorkovskio verslui papirkinėjant Lietuvos politikos neva tarpininkavo koks nors buvęs aukštas KGB pareigūnas.
Visa ši medžiaga, pagal planą, turėjo patekti į Kazimiros Prunskienės rankas.
Įtakinga to meto politikė, su kuria didžiojoje politikoje savu laiku sukosi ir Ramūnas Karbauskis, esą turėjo R.Pakso priešus kompromituojančius dokumentus paviešinti užsienyje – „pavyzdžiui, spaudos konferencijoje Londone“.
Plano autorių įsitikinimu, toks skandalas turėjo visiškai nukreipti dėmesį nuo R.Pakso ir J.Borisovo (veikiausiai būtent jis plane „Strekoza“ įvardijamas ne vardu ir pavarde, o abstrakčiu terminu „Objektas“).
„Toks skandalas ne tik visiškai nukreips dėmesį nuo Objekto, bet ir suformuos naują kontekstą: tada jau nebe Objektas, o prezidento oponentai pasirodys esantys ir korupcijos centru, ir pagrindine „Maskvos ranka“, – teigiama dokumente.
Kitas žingsnis plane „Strekoza“ turėjo būti padarytas jau Rusijoje – pasitelkiant manipuliacijas Rusijos žiniasklaida esą turėjo būti imituojama Kremliaus parama R.Pakso oponentams.
„Skandalo įkarštyje, Rusijos oficialioje žiniasklaidoje („Rossijskaja Gazeta“ ir kt.) gali pasirodyti prokremliškų politologų straipsniai, palaikantys A.Brazauską kaip figūrą, atitinkančią Rusijos interesus Lietuvoje“, – rašo projekto „Strekoza“ autoriai.
Kitas plano etapas turėjo apimti jau naują informacinio karo frontą. Dokumente nurodoma, kad siūlyta Lietuvoje paskleisti žinią, jog viena iš Rusijos viešųjų ryšių agentūrų „gavo užsakymą Prezidento ir Objekto diskreditavimo kampanijai“, šią žinią viešinant tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.
Paskutinis žingsnis ir vėl neapsieina be Rusijos politikų dalyvavimo. Plano „Strekoza“ autoriai siūlė inicijuoti „kairiųjų nacionalistinių“ pakraipų politikų pasisakymus Kaliningrado srities kontekste, kuriais būtų „aštriai kritikuojamas“ R.Paksas ir „faktiškai palaikomas“ A.Brazauskas. Tarp siūlytų pareiškimų – ir teiginiai, esą Rusija „pralaimėjo Lietuvos prezidento rinkimus, leisdama R.Pakso išrinkimą“.
Kartu pateiktas ir kainoraštis. „Bazinis skandalas“ pagal planą „Strekoza“ turėjo kainuoti 60-80 tūkst. dolerių, papildomi skandalai – tarp 30-40 tūkst.
Visą planą „Strekoza“ rasite čia.
Bijojo apkaltos. Tik ne tos
Tarp planą „Strekoza“ lydinčių dokumentų M.Laurinavičius aptiko ir politinės padėties Lietuvoje analizę. Dokumento rengėjai baiminosi, kad R.Paksui bus surengta apkalta – bet ne kaip prezidentui, o dar prieš inauguraciją.
Liberaldemokratų lyderis R.Paksas, prieš sėsdamas į prezidento krėslą, buvo Seimo nariu. Dokumento autoriai baiminosi, kad Seime jam bus pradėta apkalta dėl įtarimų padarius nusikaltimą – rinkimų kampanijos finansinių duomenų klastojimą.
Analizės autoriai siūlė paprastą išeitį – Seimo nario mandato atsisakymą, taip užkertant kelią apkaltos procesui ir esą neteisėtam Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko Zenono Vaigausko veikimui.
„Jeigu apkalta nebus inicijuota, inauguracija, kaip ir numatyta, įvyks [2003 m.] vasario 26 d. Jeigu bus inicijuota apkalta, inauguracija nukeliama neapibrėžtam laikui. Toks scenarijus, atsižvelgiant į neteisėtus VRK vadovo Z.Vaigausko veiksmus, ne atsitiktinis, o iš anksto suderintas“, – įsitikinę analizės autoriai.
„Almax“ priskiriamą padėties Lietuvoje analizę rasite čia (nuo 5 puslapio, po plano „Strekoza“).
R.Paksas Seimo nario mandato atsisakė 2003 m. sausio 10 d., kai VRK jam įteikė prezidento pažymėjimą. Inauguracija, kaip ir numatyta, įvyko vasario 26 d.
Iš dokumento galima daryti prielaidą, kad jis parengtas jau po Seimo nario mandato atsisakymo – mat ten kartojama ir rekomenduojama pozicija, jog R.Pakso Seimo nario įgaliojimai „nutrūko po viešo Seimo nario mandato atsisakymo“.
