Lietuvoje pradedama daugybė tyrimų, juos pradėjusios tarnybos apie tai plačiai pasiskelbia viešoje erdvėje, įtariamieji demonstratyviai, su antrankiais vedžiojami prieš televizijų kameras, o galutinio rezultato tenka laukti ne vienus metus arba garsiai pareikšti įtarimai iš viso subliūkšta. Štai dar prieš dvejus metus Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime minėjo, kad per metus pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų už korupcines veikas. Tačiau realiai laisvės neteko tik 18 nusikaltėlių. Korupcinėse machinacijose buvo ar yra įklimpęs ne vienas politikas ar šiaip žinomas žmogus. Nuo Viktoro Uspaskicho, Vito Matuzo, Romo Adomavičiaus iki krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno. O viena iš piliečių nusivylimo teisėsauga priežasčių ta ir yra, kad įtakingų žmonių kaltė paprastai neįrodoma. Nemira Pumprickaitė apie tai kalbėjosi su buvusiu Panevėžio STT skyriaus vadovu, o dabar jau Seimo nariu Povilu Urbšiu.
– Kodėl taip atsitinka, kad garsiai pradėtos bylos pavirsta begaliniu tyrimu, o baigiasi išteisinimu arba senatimi? Kokios pagrindinės priežastys?
– Iš tikro toks įspūdis susidaro, jog yra nebaudžiamumas, bet viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad teisme yra nagrinėjamos labai ilgai bylos. Yra bylos, kurios nagrinėjamos po 5–7 metus. Reikėtų ieškoti galimybių, kad teismai nepasiduotų vilkinimo taktikai. Aš suprantu, kad teismai turėtų vykdyti teisingumą, bet kartu jie turėtų atsižvelgti į rezonansą. Rezonansas neturi formuoti teismų išankstinės nuostatos, bet galbūt turėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurias bylas reikia kiek galima greičiau nagrinėti.
– O ar šiandien teisėsauga (turiu galvoje visą teisėsaugą, taip pat ir teismus) yra laisva nuo įtakų? Ar turi pagrindo tokie posakiai, kaip „kišeninis prokuroras“?
– Taip, susidaro toks įspūdis. Aš pateiksiu vieną pavyzdį – Artūro Paulausko. Yra toks sutapimas: kai tik Uspaskichui kyla problemų teismuose, atstumas tarp Paulausko ir Uspaskicho iš karto sumažėja. Kai tos bylos vilkinamos būtent teisiamųjų, visuomenei susidaro įspūdis, kad galbūt tas vilkinimas susijęs su tuo, kad šalia jo atsiranda žmogus, kuris turi plačių ryšių teisėsaugoje. Kai kuriais atvejais, ypač jei pažiūrėsime į Generalinės prokuratūros vadovus, tikrai atrodo, kad ryžto jiems trūksta. Jie patys sudaro įspūdį, kad yra įtakojami iš šalies kažkokių politinių veiksmų.
– Jūs kalbate apie dabartinę prokuratūrą po vadinamosios reformos?
– Būtent.
– Kitaip sakant, prokuratūrai reforma neišėjo į naudą?
– Ji neatitinka šiandien keliamų uždavinių. Jei konstatuojame, kad politinė korupcija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai atitinkamai požiūris turėtų būti kitoks. Politikoje jau nebėra moralės ir tai jau tapo norma. Vadinasi, politikoje belieka vietos tik interesams.
– Kai teisėsauga susiduria su teisiniu imunitetu, visada ištraukiamas argumentas, kad tai yra kažkoks politinis persekiojimas.
– Būtent. Kiek buvo pavyzdžių, kai, kreipusis dėl politinio imuniteto atėmimo, visi, kaip susitarę, kalba apie politinį persekiojimą. Tai kas tie politiniai užsakovai? Kad ir pats V. Uspaskichas. Strasbūre politiniai užsakovai yra socialdemokratų partija ir Artūras Paulauskas. Lietuvoje užsakovai yra kažkokia mistinė grupuotė. Mano supratimu, tai nuostatos, kas yra teisinis imunitetas, diskreditacija.
– Gresia dar vienas procesas, susijęs su teisinio imuniteto panaikinimu – Neringos Venckienės. Ar šios Seimo narės atžvilgiu Jūs įžvelgiate kokį nors politinį persekiojimą?
– Man jį sunku įžiūrėti. Ji tikrai teisinį imunitetą bando naudoti kaip priedangą. Pirmieji balsavimai, kai buvo priiminėjami sprendimai, naudingi Darbo partijai ir susiję su Darbo partijos byla, parodė – Venckienės balsavimas visada atitiko jų interesus. Susidarė toks įspūdis, tarsi būtų įvykęs sandėris.
– O ar Jūs kada nors, per visą savo veiklą, kai dirbote teisėsaugoje, susidūrėte su tikru politiniu persekiojimu, nuo kurio Seimo narius ir saugo imunitetas?
– Neteko. Kai tekdavo pajudinti bet kurio lygio „politikierius“, visi kalbėdavo apie politinį susidorojimą. Pati politika mūsų šalyje suvokiama kaip kažkokių reikalų tvarkymas. Politika nebesuvokiama kaip viešo atstovavimo intereso erdvė.
– Jūsų klausydama aš pradedu galvoti, kad gal apskritai mūsų Seimo nariams teisinės neliečiamybės nereikia? Jūs pats sakote, kad Jums neteko su tuo politiniu persekiojimu susidurti.
– Mano asmenine nuomone, teisinį imunitetą reikėtų palikti Prezidentui ir Premjerui. Taškas. Sakykime, dar Seimo pirmininkui. Ir viskas. Ir visi mes lygūs prieš įstatymą.
– Pokalbio pabaigai noriu prisiminti istoriją, kuri šią savaitę pati karščiausia. Tai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, atsidūręs už grotų. Ar Jums šia byla teko kiek nors domėtis?
– Taip, šis tyrimas buvo pradėtas, kai aš vadovavau STT Panevėžio padaliniui.
– Kodėl Panevėžio savivaldybė ir LKF aiškina, kad viskas buvo žinoma, sutartis buvo vieša, o dabar žmogus atsidūrė už grotų?
– Kai atvyko V. Garastas ir M. Balčiūnas, miesto tarybos posėdyje jie įtikinėjo, kad savivaldybei būtų naudinga sudaryti sutartį su LKF. Tada tarybos nariai klausė, ar tie du milijonai, kurie bus paskirti iš miesto biudžeto, nebus panaudojami viešbučio rekonstrukcijai. Abudu, kaip susitarę, teigė, kad tikrai ne, o viešbučio rekonstrukcijai bus panaudoti pinigai iš privačių rėmėjų. Dabar aiškėja aplinkybės, kad tie pinigai galėjo nebūti privačių rėmėjų, o savivaldybės. O tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.
– Ar būtinai tokiu atveju jie turi sėdėti už grotų su antrankiais atvesti į teismą?
– Pas mus vėl tarsi formuojamas stereotipas. Narkotikai, plėšimai ir panašūs – visi supranta, kad tai yra nusikaltimai, už kuriuos reikia dėti antrankius ir taikyti suėmimus. Bet nusikaltimams, kurie yra susiję su finansais, su ūkine ar korupcine veika, kurie padaro didesnę žalą valstybei, jiems yra taikomi dvejopi standartai. Asmuo, kuris yra įtariamas piktnaudžiavimu arba sukčiavimu, pas mus tampa auka. Visi jį guodžia, visi jį užtaria. Tai palaukite, kokios vertybės yra puoselėjamos mūsų visuomenėje? Ar su tokiomis vertybėmis kažkas gali keistis? Tikrai ne.
