Sandra (vardai pakeisti – red. past.) jau suaugusi, tačiau vaikystėje ir paauglystėje ji įvairaus pobūdžio smurtą su skaudžiomis pasekmėmis patyrė iš savo motinos.
Lietuvoje žalojami tūkstančiai vaikų
2013 m. 1365 vaikai Lietuvoje patyrė smurtą. Ir tai tik oficialūs skaičiai.
Valstybė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba skelbia, kad 2013 m. 1365 vaikai oficialiai patyrė smurtą.
Per pastaruosius trejus metus daugėja ne tik vaikų, nukentėjusių nuo fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto atvejų.
Fizinis smurtas sudaro pusę smurto prieš vaikus atvejų. Ir tai tik oficialūs duomenys. Realūs skaičiai galėtų būti daug didesni, nes toli gražu ne apie kiekvieną smurto atvejį būna informuojamos atitinkamos tarnybos.
Sandra sakė turinti ilgametį smurto stažą: „Motina fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš mane, kai man buvo 4–14 metų. Kai suaugau ir galėjau apsiginti, fizinis smurtas liovėsi, bet psichologinis tęsėsi dar ir tada, kai, pradėjusi studijuoti, išsikrausčiau iš tėvų namų.“
Daugelis džiugiai dalinasi savo vaikystės įspūdžiais, tačiau Sandra santūriai prisiminė, kad vienas iš ankstyviausių jos prisiminimų yra skaudus: „Vienas iš ankstyviausių ir ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, kai motina man spyrė. Atsimenu, kad buvau maža, rudą šlepetę ir kaip ji nulėkė nuo motinos kojos.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Norvegijos ambasadorius Dagas Malmeras Halvorsenas: vaikai iš šeimų atimami kraštutiniu atveju
Paklausta, ar motina bent paaiškino, kodėl taip pasielgė, Sandra atsakė, kad motina niekada neaiškino, kodėl smurtauja: „Dar paskui aprėkė už tai, kad neva ją išprovokavau spirti. Visada turėdavau atsiprašyti už viską, kitaip bausdavo toliau, pavyzdžiui, nekalbėdama su manimi. Tiesą sakant, ilgainiui man atrodė savaime suprantama sąlyga atsiprašyti ir, negana to, jausdavau didelę kaltę.“
Uždaras smurto ratas
Piešdavau ir režisuodavau savo laidotuves, manydavau, kad per mano laidotuves būtų labai gražūs fejerverkai, – pasakojo Sandra.
Pasak jos, kartais smurtas buvo naudojamas ir kaip auklėjimo priemonė, baudžiant už prasižengimus, dėl kurių pyktų ir kiti tėvai.
Įpratusi, kad fizinis smurtas – sprendimo būdas, Sandra pati taip aiškindavosi santykius. Ji smurtaudavo prieš kitus, kai nepatikdavęs jų elgesys. Grįžusią namo Sandrą mama vėl bausdavo už blogą elgesį. Taip susidarydavo savotiškas smurto ratas, kurio patys tėvai neatpažindavo ir pykdavo.
Dažniausiai buvo smurto, kurio neįmanoma prognozuoti. Net iki šiol, atsidūrusi tėvų namuose ir išgirdusi atsidarančias savo kambario duris Sandra krūpteli. „Tas garsas, nors ten jau negyvenu seniai, tebėra košmariškas dalykas, nes niekada nežinodavau, ko laukti: ar atėjusi pradės muštis, ar pakvies, pavyzdžiui, valgyti mano mėgstamiausio patiekalo“, – vaikystėmis traumomis dalinosi Sandra.
Vaikystės dienoraščiai taip pat liudija apie skausmingas patirtis. Juose, būdama aštuonerių devynerių metų, rašė, kad didžiausia jos svajonė – numirti. „Piešdavau ir režisuodavau savo laidotuves, manydavau, kad per mano laidotuves būtų labai gražūs fejerverkai“, – pasakojo Sandra.
Savo realybės pojūčiu abejojo ilgai
Kai verkdavau, mama juokdavosi arba neleisdavo verkti, sakydama, kad aš prisigalvoju ir esu silpnas žmogus. Kai tokios situacijos nuolat kartodavosi, nebesuprasdavau savo pačios emocijų. Man prireikė trejų metų psichologo konsultacijų, kad suprasčiau, ką jaučiu.
Motina fiziškai smurtaudavo ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Kai kas nors bandydavo užstoti jos dukrą, motina sakydavo: „Nesikišk.“ Arba „Nusipelnė“.
Tą sakydavo ir tėvui. Kartą Sandrą užstojo mamos draugė ir Sandra dėl to labai gerai pasijuto.
Motina su tėvu išsiskyrė. Anot Sandros, motina psichologiškai smurtavo prieš tėvą, jį žemino ir net versdavo mušti dukrą.
Sandrai paaugus ir pradėjus gintis nuo fizinio smurto Motina ėmė tvardytis, supratusi, kad dukra gali duoti atgal. Bet psichologinis smurtas nesiliovė, ji pasakodavo pernelyg asmeniškus dalykus, kuriuos būtų buvę geriau pasakoti savo draugams ar net gydytojams. Kurstė prieš tėvą, kurio Sandra ėmė nekęsti. Nuolat versdavo guosti, nors po tėvų skyrybų Sandrai pačiai buvo sunku.
Sandros motina be emocinės prievartos naudojimo, nuolat pažeisdavo Sandros asmenines ribas – kraustydavo daiktus. Kai Sandra apie tai paklausdavo – neigdavo.
„Labai daug tokių atvejų buvo, kai aiškiai mačiau, kad viskas perdėta. Ilgainiui pradėjau abejoti savo realybės pojūčiu ir dvejodavau, kad gal su manimi kažkas negerai. Gal nesuprantu realybės ir viską įsivaizduoju“, – apie motinos elgesį, privertusį abejoti savimi, pasakojo Sandra.
„Dar ji neigdavo mano jausmus. Tarkime, kai verkdavau, ji juokdavosi arba neleisdavo verkti, sakydama, kad aš prisigalvoju ir esu silpnas žmogus. Kai tokios situacijos nuolat kartodavosi, nebesuprasdavau savo pačios emocijų. Man prireikė trejų metų psichologo konsultacijų, kad suprasčiau, ką jaučiu“, – netinkamo elgesio pasekmėmis dalinosi Sandra.
Tėvai smurtauja dėl savo bejėgiškumoMums dar sunkiai suvokiama, kad kitur ginamas vaikas, jo teisė nepatirti jokio smurto. Tada, kai tėvai pasielgia nederamai, pati valstybė imasi atsakomybės ir pradeda ieškoti vaikui saugesnės vietos, – teigė V.Šapranauskienė.
VšĮ „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė ir Paramos vaikams centro psichologė ir programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė sutaria, kad psichologijoje nėra kategoriškų atsakymų, todėl kiekviena žmogaus patirtis yra unikali.
„Apie smurtą prieš vaikus kalbama nemažai, bet, kad padėtis pasikeistų, turbūt turi praeiti nemažai laiko. Šis kontrastas ypač pastebimas lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, kuriose smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruojamas ir nepateisinamas.
Mums dar sunkiai suvokiama, kad kitur ginamas vaikas, jo teisė nepatirti jokio smurto. Tada, kai tėvai pasielgia nederamai, pati valstybė imasi atsakomybės ir pradeda ieškoti vaikui saugesnės vietos“, – sakė A.Šapranauskienė.
-
Karilė Levickaitė: vaikų socializacijos centrai – rezervatai, už kurių sienų klesti smurtas
-
NVO koalicija „Už vaiko teises“ : vaikų norvegams tikrai netrūksta
-
Psichologė Ivona Suchodolska: vaikai atskleidžia per daug informacijos apie save internete
-
Dvi emigrančių istorijos: Norvegijoje vaikai atimti už tai, kad tėvai užmigdė žiurkėną?
Jos manymu, Lietuva turėtų perimti daugiau gerųjų praktikų iš šalių, kuriose smurtas yra visiškai nepateisinamas ir kuriose ginami vaikų interesai. Pasak jos, moksliniais tyrimais seniai įrodyta, kad smurtas nieko gero neduoda ir tikrai nėra tinkama vaikų auklėjimo priemonė.
„Smurtas nėra auklėjamoji priemonė, jis tik sukelia baimę, pyktį, pažemina. Tą akimirką smurtu galbūt ir nutraukiamas nepageidaujamas vaiko elgesys, bet iš esmės smurtas nei vaiko elgesio, nei suvokimo teigiamai nepakeičia, o tik visam gyvenimui palieka skriaudos jausmą“, – pastebėjo A.Šapranauskienė.
Pasak jos, tėvai gali smurtauti dėl įvairių priežasčių. „Tėvai kartais smurtauja dėl savo pačių bejėgiškumo, kai jie nesugeba ar nemoka tą akimirką kitaip išspręsti problemos, kartais jie mano, kad vaikus auklėti diržu būtina, nes kitaip neužaugs doras žmogus (palyginti dažnai tokie tėvai patys vaikystėje buvo auklėjami diržu), kartais tėvai yra tiesiog agresyvūs ir taip išlieja savo pyktį arba dar dėl kitų priežasčių“, – apibendrino A.Šapranauskienė.
Tėvai į save turi pažvelgti iš šalies
Visada verta savęs paklausti, kodėl darau vienus ar kitus dalykus, ypač jeigu taip elgiuosi ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kodėl draudžiu vaikui kur nors išeiti?
Paklausus, kaip atskirti didelį tėvų rūpinimąsi nuo kontrolės, kai, pavyzdžiui, skaitomi dienoraščiai, kraustomi asmeniniai daiktai, psichologė atsakė, kad tuos pačius dalykus galima pavadinti skirtingai.
Tėvams rekomenduojama nuolat pasitikrinti patiems, klausiant, kodėl jie, bendraudami su savo vaikais, elgiasi vienaip ar kitaip.
„Visada verta savęs paklausti, kodėl darau vienus ar kitus dalykus, ypač jeigu taip elgiuosi ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kodėl skaitau savo vaiko dienoraštį? Ar tada jaučiu, kad geriau jį suprantu? Bet kodėl man sunku jį suprasti, kai nelendu į jo dienoraštį? Ko trūksta mūsų bendravimui? Arba kodėl draudžiu jam kur nors išeiti? Ar man pačiai be jo būti bus liūdna, ar aš baiminuosi dėl jo saugumo, ar man norisi parodyti, kas šiuose namuose turi valdžią, ar dėl kokių nors kitų priežasčių?
Sąžiningi atsakymai į tokius klausimus padeda geriau suprasti savo elgesio motyvus, kartais pasielgti kitaip negu esu įpratęs, pamatyti daugiau galimų sprendimų. Jei kyla noras atimti iš vaiko visą asmeninę erdvę, tikrai verta savęs paklausti, kam man to iš tiesų reikia“, – patarė daugiau kaip 15 metų psichologinio darbo patirtį turinti psichologė A.Šapranauskienė.
Vaikų asmeninės ribos neturi būti pažeidžiamos. „Ribos peržengiamos, kai negebama vaiko matyti kaip žmogus. Tai yra emocinė prievarta, kuri yra labiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis“, – pastebi psichologė I.Daniūnaitė.
Emocinės prievartos tipai
Emocinė prevarta naudojama ir tada, kai nesuprantama, kad vaikas gali turėti savo asmeninį gyvenimą, ypač paauglystėje, kai tai yra labai svarbu, – paaiškino I.Daniūnaitė.
Kalbant apie emocinę prievartą, jos yra keli tipai. Pirmas, kai tėvai šalti ir abejingi, nesirūpina vaiko jausmais, į juos neatsiliepia. Antras, kai tėvai nuolat neigiamai nusiteikę prieš vaiką, visada kritikuoja ir priekaištauja, net laiko savotiška savo gyvenimo bėda. Trečias tipas, kai tėvai vaiką panaudoja savo poreikiams ir jo nevertina kaip atskiro individualaus žmogaus, turinčio savo poreikių.
„Emocinė prevarta naudojama ir tada, kai nesuprantama, kad vaikas gali turėti savo asmeninį gyvenimą, ypač paauglystėje, kai tai yra labai svarbu“, – pridūrė psichologė.
Dar viena emocinės prievartos rūšis, kai trukdoma vaikui socializuotis ir įeiti į bendraamžių grupę. Pasak I.Daniūnaitės, vaikams jau nuo mažumės yra labai svarbu būti tarp bendraamžių ir su jais bendrauti, šis poreikis ilgainiui tampa vis svarbesnis.
Netinkamu elgesiu laikomas ir kitas emocinės prievartos tipas, kai su vaiku nesielgiama ir jis nėra baudžiamas pagal jo amžių, o tėvai elgiasi su vaiku kaip su žymiai vyresniu arba jaunesniu.
Dažniausiai vaikus labai vargina, kai juos apkrauna suaugusiųjų emocinėmis problemomis. Kai tėvai, neturėdami su kuo pasikalbėti, viską pasakoja vaikui.
I.Daniūnaitė pabrėžė, kad tai nėra tinkamas elgesys, nes su vaiku elgtis draugiškai ir dalintis įspūdžiais, pomėgiais bei panašiai yra viena. Bet jeigu, pavyzdžiui, aštuonmečiui pradedama pasakoti apie savo santykius su partneriu ar net seksualinius potyrius, tai nėra tinkama.
„Dažniausiai vaikus labai vargina, kai juos apkrauna suaugusiųjų emocinėmis problemomis. Kai tėvai, neturėdami su kuo pasikalbėti, viską pasakoja vaikui, jam to būna per daug, nes neatitinka jo amžiaus ir galimybių“, – akcentavo tėvų emocinės prievartos ypatybes I. Daniūnaitė.
Pasak jos, toks elgesys dar gali pakenkti ir todėl, kad vaikas paverčiamas atsakingu už suaugusio žmogaus savijautą ir negali užsiimti tuo, kas jam pačiam aktualu. Įvardydama pasekmes, ji teigė, kad tokie vaikai žymiai greičiau suauga arba gali būti labai prislėgti.
Vaikai jaučia kaltę ir bijo
Žvelgiant iš šalies, tokie vaikai gali atrodyti paklusnesni arba labiau klausantys tėvų, bet dažniausiai jie ne tiek klauso ir supranta, ką daro blogai, o paprasčiausiai bijo tėvų.
Vaikai, augantys šeimose, kuriose nuolat konfliktuojama, kur dėl kiekvienos smulkmenos kyla ginčai ir skandalai, jaučiasi patys kalti. Psichologės teigimu, dažnai jiems toks patyrimas būna labai sudėtingas, jie nežino, ką daryti.
„Svarbu, kad tai išgyvenę vaikai, kurie dabar jau suaugę žmonės, suprastų, kad tai buvo ne jų, o tėvų problemos. Žinoma, sunku apie tai kalbėti, bet tai tik įrodo, kad emocinė prievarta gali būti tokia pat žalinga kaip ir kitos prievartos rūšys“, – emocinės prievartos žalą apibendrino I.Daniūnaitė.
Kalbant apie fizinių bausmių taikymą neva auklėjant vaikus, I.Daniūnaitė atkreipė dėmesį į tai, kad kartais tėvai nežino, kaip auklėti vaikus, ir taip baudžia. „Kartais patys tėvai turi įvairių sunkumų, pavyzdžiui, smurtauja, nevaldo agresijos ir taip sprendžia problemas, į tarpusavio konfliktus įtraukdami vaikus“, – sakė psichologė.
Pasak jos, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, baudžiami fiziškai smurtaujant ar patiriantys smurtą namuose, būna labiau išsigandę, nepasitiki savimi ir suaugusiais, nepasakoja apie savo turimus sunkumus.
I.Daniūnaitės teigimu, žvelgiant iš šalies, tokie vaikai gali atrodyti paklusnesni arba labiau klausantys tėvų, bet dažniausiai jie ne tiek klauso ir supranta, ką daro blogai, o paprasčiausiai bijo tėvų.
Tėvams, kurie emociškai smurtauja, labai tiktų pozityvios tėvystės kursai. Juose tėvai mokosi, kaip suprasti savo vaikus, kaip juos skatinti ar bausti, – nurodė I.Daniūnaitė.
„Reikėtų įsidėmėti, kad fizinis smurtas nėra veiksmingas ir nepadeda keisti jų elgesio“, – pažymi ji.
Kai vaikas patiria netinkamą ir žalojantį elgesį (emocinę, fizinę ir kitokią prievartą), psichologai skatina vaikus visų pirma pasikalbėti su patikimu suaugusiuoju ir pasitarti, ką daryti.
„Dar galima paskambinti į Vaikų ar Jaunimo liniją pasikalbėti. Galima kreiptis į savo savivaldybėje esantį Vaikų teisių apsaugos skyrių. Jų atstovams galima parašyti laišką arba paskambinti. Šie skyriai prižiūri, kad niekas neskriaustų vaikų, tad susisiekus jie pradės ieškoti išeičių, kaip galima padėti tai šeimai“, – rekomendavo I.Daniūnaitė.
Pasak psichologės, yra įvairių būdų, kaip padėti tėvams: „Jie nėra iškart, pavyzdžiui, baudžiami, nors, žinoma, priklauso nuo situacijos. Tėvams, kurie emociškai smurtauja, labai tiktų pozityvios tėvystės kursai. Juose tėvai mokosi, kaip suprasti savo vaikus, kaip juos skatinti ar bausti ir kaip apskritai labiau pamėgti būti tėvais“, – pagalbos būdus nurodė I.Daniūnaitė.
Kontaktai, kuriais galite kreiptis dėl pagalbos:
Paramos vaikams centras teikia nemokamą kompleksinę pagalbą nuo emocinio, fizinio ir seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimos nariams: teikiama psichologinė, socialinė, psichiatrinė ir teisinė pagalba.
Latvių g. 19A, Vilnius LT-08113
Tel.: (8 5) 271 59 80, 8 611 43567
Faks.: (8 5) 271 59 79
El. paštas: pvc@pvc.lt
Internetinės svetainės: www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt
Pagalba telefonu visoje Lietuvoje
„Jaunimo linija“
Budi savanoriai konsultantai www.jppc.lt/draugas
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-V 16:00 – 07:00
VI-VII visą parą
„Vaikų linija“
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11:00 – 21:00
www.vaikulinija.lt
Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: I-V 16.00 – 20.00
Šis darbas parašytas Media4change tiriamųjų darbų konkursui, kuris rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
