Ant stalo – klevų sula, naminė duona, lašiniai, medus, obuolių sūris ir trispalvė. Lūpose – daina. Taip mus pasitinka ir išlydi Rokiškio „Bočių“ muzikinis kolektyvas.
Skundus pasilikę sau, jie klusniai susėda už stalo, nutyla, o vadovė minutei išlekia pasidažyti lūpų, grįžusi atsistoja taip, kad visi matytų, ir rėžia džiugią kalbą apie savo ir kolektyvo muzikinį kelią.
„Mūsų jaunystė mus šildo. Argi yra čia bent vienas pagyvenęs žmogus? Mes visi jauni, visi gražūs“, – sako kolektyvo vadovė A.Krikštaponienė.
Music podcasts – Free Audio – Aldona Krištaponienė apie ...Tą dieną, kai lankėmės Rokiškyje, „Bočių“ vyrai repetavo dainas moterims. Tačiau kolektyvas, sužinojęs, kad atvykstame paklausti, kaip jie gyvena, nusprendė sukviesti ir moteris – visos atėjo pasipuošusios, džiugiai nusiteikusios. Dar viena proga pabendrauti, padainuoti.
„O su daina ir darbas geriau sekasi“, – žinomą liaudies patarlę kartojo dainininkas Vidmantas.
Jeigu bandytume Rokiškį pažinti tik iš skaičių, konstatuotume – jis susitraukęs ir pasenęs. Tačiau nuvykus susidaro įspūdis, kad tai triukšmingai gyvenantis ir kaip niekas kitas gražus miestas, per 25 nepriklausomus Lietuvos metus pasikeitęs neatpažįstamai.
O keistis Rokiškis pradėjo nuo savo širdies – Rokiškio dvaro rūmų.
Taip jie atrodė 1998 metais:
O taip atrodo dabar:
Altoriaus ugnį užstojo paminklas laisvei
Sakoma, kad grafai, tamsią naktį atsistoję ant dvaro laiptų galėdavo matyti, kaip už kilometro esančioje bažnyčioje ant altoriaus dega žvakės. Alėja, kuri jungia dvarą ir bažnyčią, sovietų okupacijos metais neapaugo pastatais, o dvaro turtą padėjo išsaugoti virėjas, okupacijos metais slėpęs brangų grafų porcelianą ir drabužius.
Nesugriautas ir 1931 metais pastatytas Roberto Antinio nepriklausomybės paminklas, kuris dabar užstoja altoriaus ugnį.
Kalbama, kad paminklas alėjoje pastatytas tyčia, kad lenkų grafai Pšezdzieckiai iš dvaro rūmų matytų ne altorių, bet ir tautinio atgimimo simbolį – 9 metrų obeliską su senovės lietuvių kariu, vaidila, rankas į dangų iškėlusia lietuvaite ir saule, kurios centre pavaizduota svastika.
Būtų paminklą nugriovę, jei ne sumani lietuvių „diplomatija“ – svastika buvo užtinkuota, o pats paminklas slėptas nuo pašalinių akių apsodinus jį medžiais. Ir grafai, jeigu tebegyventų Rokiškio dvare, altoriaus ugnimi vakarais grožėtis negalėtų.
Štai kaip anksčiau atrodė paminklas ir alėja (1999 metai):
Grafai Pšezdieckiai, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, traukėsi į Lenkiją, tikėdamiesi sugrįžti. To laukė ir jų virėjas Augustinas Kalpokas, laikinai priglobęs nemažai dvaro turto, tikėjęsis, grafams grįžus, būti apdovanotas už turto išsaugojimą.
Tačiau šeimininkų virėjas taip ir nebesulaukė.
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė mus pirmiausia nusivedė į grafų valgomajį, kuris išlikęs nuo XX amžiaus pradžios.
Nors grafai į dvarą negrįžo, jame tyla nespengia – rekonstruotame dvare švenčiami abiturientų šimtadieniai ir išleistuvės, vestuvės, rengiasi koncertai, vyksta iškilmingi tarybos posėdžiai, į svečius atvažiuoja aukšti užsienio šalių pareigūnai.
Visai kitokį dvarą būtumėte pamatę prieš 25 metus, kai ne tik jo darbuotojai, bet ir ambasadoriai turėdavo naudotis lauko tualetu.
„Atkūrus nepriklausomybę, dar ilgą laiką gyvenome su lauko tualetu. Po to, kai 1996 metais buvo rekonstruota didžioji menė ir prasidėjo visokie koncertai, žvaigždžių atvažiavimai, tarp jų ir iš užsienio, ir kai vieno Italijos ambasados vizito metu jie paprašė nueiti į tualetą, o tualetas buvo lauke, tai pagaliau tualetas buvo įrengtas. Tai didžiausias pasiekimas – buvome prijungti prie miesto kanalizacijos“, – pasakojo Rokiškio muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.
Podcast Hosting – Audio Hosting – Nijolė Šniokienė pasakoja...
Čia mus kviečia liepų alėja
Tvenkiniuos Lita su Latu
Ir dvaro kolonos taip šviečia
Lyg nuotaka baltam rūke
Tai ištrauka iš vienos „Bočių“ kolektyvo narės eilėraščio, kurį ji įdavė mums prieš išvažiuojant. Lita su Latu – juodos Rokiškio dvaro gulbės, kurias padovanojo Latvijos miestas Cesis.
Lita su Latu – viena iš tų retų Rokiškio porų, kurios nori susilaukti palikuonių. Tiesa, kol kas nesėkmingai – pirmas kiaušinis nusiritęs į vandenį suskilo ir kol kas dvaras gulbiukų neturi. Tačiau paukščių Rokiškio dvare – tikrai ne du.
Paukščių balius – taip vadinasi garsiausio XX amžiaus dievdirbio Liongino Šepkos drožinių kompozicija, kurią, kaip ir daug kitų meisto kūrinių, priglaudė Rokiškio muziejus.
Kai kurie drožiniai liudija žiaurų sovietų valdžios bandymą susidoroti – L.Šepką išvežus į senelių namus, dalis drožinių iš jo kiemo buvo tiesiog nustumti į ežerą, gulėjo balose, ir dabar ant jų matyti vandens, trypimo žymės.
Tačiau, kaip ir grafų turtus ar valgomąjį, pagoniška svastika puoštą nepriklausomybės paminklą, taip ir L.Šepkos darbus išsaugoti pavyko, ir dabar jie yra itin populiarūs ne tik tarp smulkmeniška technika besižavinčių menininkų, bet ir kitų dvaro lankytojų, tarp kurių daugiau užsieniečių ir kitų miestų gyventojų, nei rokiškėnų, kurių daug užsiėmę darbais ūkyje.
Laisvės metai – ne vėjams vaikyti, o sunkiam darbui paskirti
Henrikas Jonas Giriūnas negali imti ir tiesiai šviesiai pasakyti, kada jam buvę geriau – ar prieš 25 metus, ar dabar. Vyras jau penkerius metus augina 50 avių, tačiau gyvenimas, pasakoja, jam nėra lengvas.
„Laisva Lietuva yra laisva. Kas įsitvirtino, tiems gerai. O kas neturėjo už ko įsitvirtinti – pragyvename“, – pasakojo Henrikas.
Upload Music – Upload Audio Files – Henrikas Jonas Giriūnas pas...Prie Rokiškio jis pasodino ąžuolų alėją: „Nes nebėra kam žemės dirbti.“ Jis taip pat priklauso „Bočių“ dainininkams. Jie apie senstantį ir besitraukiantį Rokiškį pasiskundžia tik už liežuvio traukiami, o šiaip mieliau dainuoja ir gražiais žodžiais dalijasi.
Daug apie Lietuvą jų turi ir Vidmantas Bražiūnas. Rokiškis jam, kaip ir likusi Lietuva, labai gražus. Tiesa, gal tik kiek pamirštas kraštas – daugiau jaunų žmonių tik vasarą Rokiškyje matyti, kurie atvažiuoja jau nebe gyventi čia, o tik atostogų.
„Reikia pritraukti jaunimą. Priešingu atveju, mes, senjorai, galime tik padainuoti gražias dainas, bet verslo pakelti nebegalėsim. Jau padarėm savo – dirbom, dirbom, o dabar poilsiaujam, dainuojam“, – pasakojo V.Bražiūnas.
Play Music – Upload Audio – Vidmantas pasakoja apie Roki...Dainai labai tinkama Rokiškio dvaro rūmų menė, kuri atnaujinta ir visuomenei buvo pristatyta 1997 metais. Vienas atidarymo iškilmių svečias buvo ypatingas – tai paskutinis grafų liokajus, vyresnis nei 100 metų.
„Jis ir protavo, ir matė, ir girdėjo. Įėjo pro duris, pasižiūrėjo į grindis ir pasakė: „Vaikai vaikai, ką jūs su tomis grindimis padarėte? Atsimenu, tamsios buvo. Vaškuodavau, dirbau dirbau, kaip jūs jas nubalinote?“, – pasakojo M.Mieliauskienė. Menėje originalaus ąžuolinio parketo neišliko – jis buvo tiek „nuzulintas“, kad teko jį pakeisti kitu.
„Čia ir vestuvės, abiturientų išleistuvės, šimtadienių pasibuvimai, koncertai, nes mūsų didžiosios menės akustika labai gera ir žmonės turi kur praleisti ir laisvadienius“, – pasakojo N.Šniokienė.
Bet akustika – dar ne viskas
Kai skambinau A.Krikštaponienei, prašydama susitikimo, moteris apsidžiaugė. Ne tik pažadėjo sukviesti ir liepti pasipuošti kolektyvo moterims, kurios tą dieną repetuoti neturėjo, mat vyrai ruošėsi moters dienai, bet ir pasiūlė kelias dainas, kurias galėtų mums sudainuoti.
„Mano gyvenimo šūkis „Laimingas, kas muziką už darbą pasirinko!“, – sako A.Krikštaponienė.
Bandžiau ją vis išklausti – tai kaipgi gyvenimas Rokišky per 25 metus pasikeitė? Tačiau moteris klausimą ignoravo ir net pati išsidavė – norėjusi papasakoti apie save.
Gyvena gerai, nes turi muziką – didelę muzikų šeimyną, didelį senolių dainininkų kolektyvą, su kuriuo tiek gastroliuoja, kad ir pasenti laiko nėra.
Kolektyvui – 16 metų. Ir jis tik dėl nepriklausomybės atkūrimo apie laisvę dainuoti gali ir stalą trispalve dengti.
Listen Music – Music podcasts – Aldona Krištaponienė pasak...
Ši vėliava, saugoma Rokiškio muziejuje, pasiūta 1918 metais, kruopščiai saugota įsiūnant ją į paltą, ir dienos šviesą antrąkart išvydusi tik Sąjūdžio laikais:
