„Mūsiškiai“ – savotiška šoko terapija, skirta 75-osioms didžiųjų žydų žudynių metinėms, kuomet 1941-aisiais Lietuvoje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė. Iš viso 1941–1944 m. Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 tūkst. žydų. Lietuvos miškuose yra 227 masinių žydų žudynių vietos“, – taip apie knygą teigiama jos pasirodymui skirtame pranešime spaudai.
Jeigu ne aš – tai kas?
Knyga pristatyta simbolinėje vietoje sostinės Vilniaus gatvėje. Pasak knygos autorės R.Vanagaitės, būtent šiame pastate buvo savanoriško „Ypatingojo būrio“ būstinė, gyvenamosios patalpos, ginklų sandėliai ir garažai.
„40–50 savanorių lietuvių, šio būrio samdomų narių, iš šio namo beveik kasdien vykdavo į operacijas Paneriuose, Vilniaus apylinkėse ir Rytų Lietuvoje. Vien per tris mėnesius nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 25 d. Paneriuose jie nužudė 18 898 žydus, o Vilniaus apygardoje – 13 501. Iš viso per okupacijos laikotarpį „Ypatingajame būryje“ tarnavo apie 500 Lietuvos vyrų“, – sakė naujosios knygos autorė.
Vien per tris mėnesius nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 25 d. Paneriuose jie nužudė 18 898 žydus, o Vilniaus apygardoje – 13 501. Iš viso per okupacijos laikortapį „Ypatingajame būryje“ tarnavo apie 500 Lietuvos vyrų, – sakė R.Vanagaitė.
Ji tikina rašiusi ne istorinę knygą, o „knygą saviugdai“: „Ėmiausi šitos temos, nes mane apstulbino, kaip jos Lietuvoje bijoma. Norėjau suprasti, kas iš tikrųjų įvyko mūsų šalyje su mūsų žmonėmis, ir kodėl tai įvyko. Tai ne istorinė knyga – tai knyga saviugdai. Žinau, kad Lietuva šitos knygos nelaukė. Todėl ją ir parašiau. Tai buvo svarbiausias momentas, kai kažkas turėjo šitą knygą parašyti. Ir jeigu ne aš – tai kas? Ir jeigu ne dabar, tai kada. Tiems liudininkams yra 85-90 metų, jų po kelerių metų nebus.“
R.Vanagaitė sakė žinojusi, kad sulauks daug priešiškumo, daug įtarumo, klausimų, kas sumokėjo ir pan.
Išdrįsti išleisti
Autorė tvirtina, kad rėmėsi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais, naudojosi tik lietuviška medžiaga – Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, archyvinės nuotraukos, Nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai bei įvykius mačiusių liudininkų (poeto Marcelijaus Martinaičio, aktoriaus Laimono Noreikos, dailininko Antano Kmieliausko ir kt.) pasakojimai.
„Tai yra lietuvių istorikų atradimai, Lietuvos istorikai yra labai daug parašę, bet jų knygos išleistos mažu tiražu. Internete yra daugybė liudijimų, Ypatingojo archyvo bylos yra prieinamos, mes viską galime skaityti. Mano funkcija buvo visa tai sudėti į 300 puslapių knygą ir kartu su leidykla išdrįsti ją išleisti, – kalbėjo R.Vanagaitė. – Tai knyga tiems, kas neužsimerkia prieš tiesą tikėdamiesi, kad ji išnyks. Knyga pasakoja apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus mūsų, Lietuvos, žemėje.“
R.Vanagaitė neslepia – ją apstulbino, kaip iki šiol bijoma šia tema kalbėti. „Mane labai nustebino didelė baimė politikų, teisininkų, kurie neišdrįso apie tai kalbėti arba išdrįsdavo po ilgų įkalbinėjimų, bet neleisdavo skelbti jų vardų, nesifotografavo. Mes tikrai bijome šitos temos. Ir tokios baimės, kad po 25-erių metų žmonės taip bijotų... Ir jie bijo ne valdžios, jie bijo netekti darbo“, – kalbėjo autorė.
Kelionė su E.Zuroffu
Vasarą po Lietuvą R.Vanagaitė keliavo su Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktoriumi, nacių medžiotoju dr. Efraimu Zuroffu. Kartu su juo gimė knygos dalis „Kelionė su priešu“.
Kaip teigia pati R.Vanagaitė, du priešai, lietuvė ir žydas, nuolat Lietuvą kaltinantis dėl holokausto nusikaltimų, lankė masinių žydų žudynių vietas, ieškodami istorinės tiesos, ginčydamiesi dėl jos, kalbindami dar gyvus šalia tebegyvenančius liudininkus.
Šios kelionės metu aplankyta beveik 40 masinių žudynių vietų Lietuvoje ir Baltarusijoje, kur žydus žudė iš Lietuvos atvykę kariai. E.Zuroffas neslėpė, kad ši knyga jį džiugina.
„Aš į Lietuvą atvažiuoju nuo pat jos Nepriklausomybės pradžios ir klausimai, kuriuos aš kėliau Lietuvos valdžios institucijoms, buvo susiję su neteisėtais pateisinimais dėl Lietuvos piliečių dalyvavimo masinėse žudynėse ir būtinybe teisti tuos, kurie tame dalyvavo.
Kai kurios pastangos buvo sėkmingos ir kai kurie išteisinimai buvo panaikinti, bet, deja, Lietuvos valdžia nenorėjo tame aktyviai dalyvauti ir tai labai apgailėtina.
Tai buvo gera proga išmokyti lietuvių tautą jos istorijos ir išspręsti daugelį šitų problemų, – knygos pristatyme kalbėjo S.Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktorius. – Kadangi laikas iš esmės išseko, dabar ši problema tampa istorine, todėl aš tikrai labai apsidžiaugiau sutikęs R.Vanagaitę, žmogų, kuris neišsigando, išdrįso iškelti šią problemą viešumon.“
Aš tikrai labai apsidžiaugiau sutikęs R.Vanagaitę, žmogų, kuris neišsigando, išdrįso iškelti šią problemą viešumon, – sakė E.Zuroffas.
E.Zuroffas tikina nesitikėjęs tokio emocinio sukrėtimo, kokį patyrė keliaudamas po žudynių vietas Lietuvoje, nors tuo domisi jau ne vieną dešimtmetį.
„Čia žmonės buvo žudomi po vieną, dažnai juos žudė jų kaimynai, jie buvo paliekami tiesiog duobėse“, – apie tai, kas sukrėtė, kalbėjo garsusis nacių medžiotojas.
Ragino prisiminti ir teisiuosius
Knygoje kalbinamas kunigas Ričardas Doveika pristatyme kalbėjo apie Dievo dovaną žmogui – atsiminti ir prisiminti.
„Mes vakar minėjome Vilniaus miesto gimtadienį. Žiūrėdamas ką tik į filmuotus kadrus (juos siūlome pasižiūrėti ir 15min skaitytojams – red. past.), supratau, kad mūsų miestas turi labai didelę ateitį, nes vartai į Vilniaus miestą yra paženklinti nekaltų žmonių krauju. Mano kilo asociacija su Senuoju Testamentu į Egipto nelaisvės vergovės namus, kai būtent nekaltojo krauju paženklinti namai pripildė taurę tironui paleisti tautą ir tauta turėjo ateitį“, – kalbėjo kunigas.
R.Doveika sakė, kad laikydamas rankose naująją knygą nori padėkoti tiems, kurie pasipriešino šitai masinio naikinimo kultūrai, kurie atvėrė savo slapčiausias namų vietas žydui, vaikui, juos paslėpė: „Taip, labai skaudu matyti tą, kuris išsiveda kaimyną ir nušauna. Bet kaip yra džiugu matyti tą, kuris paslapčiomis atidaro savo namų duris ir pasako: ateik, tu čia būsi saugus, aš tave pridengsiu savimi.“
„Už viską yra atpildas“
Į knygos pristatymą atėjusi pagyvenusi elegantiška moteris Elena 15min panoro papasakoti savo prisiminimus, nes, kaip sakė pati, norinti kam nors prieš mirtį apie tai papasakoti. Jai tebuvo 11 metų, viskas nutiko Merkinėje.
Kas Merkinėje prie žydų prikišo ranką, nereikėjo jokio teismo. Toks atpildo dėsnis, – pasakojo ponia Elena.
„Einame mes su mama ir girdime baisų vaiko verksmą, neišpasakytą. Einame į tą pusę ir matome: ant dviratuko sėdi mergaitė su dideliu bantu. Aš ją žinojau, tai buvo Irutė Jaskelevičiūtė, greta stovi tokio pat amžiaus berniukas ir prie jo senelis, matyt, žydai, nes su geltona žvaigžde ant nugaros.
Tas berniukas plėšia dviratuką, o senelis prašo mergaitės: duok jam bent pasėdėti ant dviratuko. Tuomet iš pastato išlekia Jaskelevičius, tos mergaitės tėvas, kaip stvėrė tą žydą, tą seną senelį, kaip dėjo į žemę... Ten buvo pasakyta kažkas, man išliko atminty kažkas apie byrančias mėsas.
Mieloji, praėjo ne daugiau kaip du mėnesiai, tos Jaskelevičiūtės namuose pylė iš bako benziną į lempą, nes buvo tokiomis lempomis pasišviečiama, kilo gaisras ir sudegė dvi mergaitės – Irutė ir jos sesutė. Paminklas stovi dabar Merkinėje.
O Jaskelevičius bėgo kartu su vokiečiais, Armija Krajowa nušovė jį. Ar atpildo nėra?
Kas Merkinėje prie žydų prikišo ranką, nereikėjo jokio teismo. Toks atpildo dėsnis“, – pasakojo ponia Elena.
